Prieš trejus metus pirmąkart su plaučių mikroembolija susidūręs ir po ilgos kovos su infekcija tašką karjeroje padėjęs M.Petravičius dabar kone kasdien ima kamuolį į rankas.
Tačiau krepšinio aikštėje jis jau nesigrumia su varžovais, o dalija patarimus.
Pusę milijono gyventojų turinčiame Tusono mieste, esančiame kelios valandos kelio nuo Finikso (JAV), gyvenantis M.Petravičius treniruoja vienos gimnazijos komandos aukštaūgius.
„Planavau pamažu įsilieti į krepšinį. Pakalbėjau su pažįstamais, su treneriu ir nusprendžiau pasidarbuoti“, – „Lietuvos rytui“ sakė M.Petravičius.
Iš Iždonų kaimo (Šilalės r.) kilęs M.Petravičius savo patirtį planuoja perteikti ir geriausioms šalies krepšininkėms.
Kovo mėnesį jis sulaukė Lietuvos moterų rinktinės trenerio Manto Šerniaus skambučio – tai buvo kvietimas keletą savaičių padirbėti su Europos čempionato atrankai besiruošiančios rinktinės aukštaūgėmis.
M.Petravičius į Lietuvą planuoja grįžti gegužės pradžioje. Į gimtinę jis atvyks vienas, nes šeima – žmona Bernadette, penkiametis sūnus Marijonas Blake’as ir trejų dukrelė Viktorija – dviem savaitėms liks Arizonos valstijoje.
„Šeima auga, viskas šaunu. Su sūnumi kartais savo malonumui krepšinį pažaidžiame“, – šypsojosi buvęs krepšininkas.
– Kas lėmė, kad nutarėte įsitraukti į moterų rinktinės trenerių štabą? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Petravičiaus.
– Aš jau vieną sezoną treniravau privačios Salpointe’o gimnazijos komandos aukštaūgius. Tada paskambino Mantas, paklausė, ką veikiu, kuo užsiimu.
Pasakiau, kad jau po truputį treniruoju. Pasikalbėjus apie tai jis man pasiūlė padirbėti su moterų rinktinės aukštaūgėmis.
Turėjau apie tai pagalvoti, nes čia sezonas vaikinams baigiasi. Pažiūrėsiu, kaip viskas klostysis.
– Kokie bus jūsų uždaviniai Lietuvos moterų rinktinėje?
– Sutarėme su Mantu, kad dirbsiu tik pirmojoje rinktinės stovykloje gegužės 5–25 dienomis. Tuo metu daugiau laiko bus skiriama individualioms paskirų pozicijų žaidėjų treniruotėms.
Po dviejų savaičių, praleistų su rinktine, grįšiu į JAV. Planuoju dar padirbėti su Arizonos universiteto komanda stovykloje.
– Ateitį siejate su moterų krepšiniu?
– Sąžiningai pasakysiu, kad planuoju dirbti vyrų krepšinyje. Bet individualiose treniruotėse nėra skirtumo, ką treniruoji. Judesiai, pozicijos – viskas tas pat.
– Ar turite minčių tapti vyriausiuoju treneriu?
– Pirmiausia noriu būti šalia krepšinio. Praėję metai buvo savotiškas išbandymas – pradėjau treniruoti aukštaūgius, labai patiko būti komandos dalimi, dirbti trenerių štabe.
Vienas dalykas yra būti krepšininku, kitas – treneriu. Tačiau turiu patirties, per karjerą esu kai ko išmokęs iš kitų trenerių.Kol kas planuoju dirbti su aukštaūgiais, iki kitų trenerių ar strategijų man dar toli. Čia tik pradžia.
– Prieš dvejus metus dėl plaučių embolijos jums teko baigti karjerą. Ar dar reikia tęsti gydymą?
– Viskas susitvarkė, bet turiu prisižiūrėti, retsykiais susitikti su gydytoju ir gerti vaistus. Apskritai viskas yra gerai ir kontroliuojama.
Krepšinį pažaidžiu, tačiau jau negaliu to daryti profesionaliai. Su tuo viskas baigta. (Šypteli.) Dabar jau kitas gyvenimo etapas.
– Ar pasiilgstate profesionalaus krepšinio?
– Pirmaisiais metais buvo didelis noras žaisti. Fiziškai ir psichologiškai dar ne vienus metus būčiau norėjęs rungtyniauti. Bet teko suprasti, kad nebegaliu.
Gydytojai taip nutarė ir teko galvoti, ką daryti toliau. Pusantrų metų praleidau ramiai, o dabar vėl norisi grįžti į sportą.
– Ar stebite Lietuvos krepšininkų, buvusių komandos draugų rungtynes?
– Tikrai taip. Kiekvienos dienos rutina yra peržiūrėti visą statistiką, kas vyksta Europos krepšinyje. (Juokiasi.)
Tačiau rungtynių mačiau labai nedaug, tikiuosi tai padaryti grįžęs į Lietuvą. Tikiuosi pamatyti ir rinktinės žaidėjus.
