Jaunas ir, svarbiausia, perspektyvus, talentingas ir tikslo siekiantis krepšininkas. Taip būtų galima apibūdinti A.Juškevičių, kuris 2013–2014 metų sezoną pirmą kartą iškeliavo į Vokietiją ir ten pradėjo savo, kaip legionieriaus, karjerą.
Krepšinio klubui „Eisbaren“ atstovaujantis krepšininkas džiugina šios šalies krepšinio aistruolių, ypač merginų, akis.
Vokietija nėra itin toli nuo Lietuvos, krepšininkas nepatyrė didelių klimato permainų. Tačiau teko prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, kito treniruočių krūvio.
– Kaip prabėgo pirmieji metai Vokietijoje? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Juškevičiaus.
– Vokietijoje jaučiuosi tikrai puikiai. Puiki šalis su puikia sistema, kuri veikia tobulai. Pagrindinis skirtumas nuo Lietuvos – čia vyrauja absoliuti tvarka visose srityse.
Nubaustas dar nebuvau nė karto, bet komandos draugai vokiečiai nuo sezono pradžios juokavo, kad prarasiu vairuotojo pažymėjimą, jei ir toliau taip važinėsiu. Čia, Vokietijoje, per visus metus dar nė karto nepastebėjau policininkų ekipažų, kurie stovėtų pasislėpę ir gaudytų greitį viršijančius vairuotojus. Galbūt taip yra todėl, kad visi vokiečiai pavyzdingai laikosi Kelių eismo taisyklių.
– Kaip sutari su komandos draugais ir kokia apskritai atmosfera tvyro komandoje?
– Komandoje yra šeši amerikiečiai, šeši vokiečiai krepšininkai ir aš – vienas lietuvis. Su visais sutariu tikrai puikiai, neturiu jokių problemų.
Daugiausia laiko praleidžiu su vokiečiu komandos draugu Philipu Zwieneriu, kuris yra ir Vokietijos nacionalinės krepšinio rinktinės narys. Jis man labiausiai padėjo priprasti ir perprasti šią šalį, pagelbėja įvairiose kasdienėse situacijose, jei tik man prireikia pagalbos. Žodžiu, esu tikrai laimingas, kad man pasisekė surasti tokį puikų draugą.
– Ko labiausiai pasiilgsti būdamas svečioje šalyje? Ar dažnai sugrįžti į Lietuvą?
– Labiausiai išsiilgstu šeimos, draugų, namų. Tai turbūt būtų pagrindiniai dalykai, kurių trūksta čia, Vokietijoje. Sezono metu buvau tik kartą sugrįžęs į Lietuvą, kai buvo savaitės pertrauka tarp varžybų, o daugiau galimybių sugrįžti nepasitaikė.
– Ar įtemptas tavo treniruočių ir rungtynių grafikas? Ką veiki, kai jų nėra?
– Per savaitę rungtyniaujame dažniausiai vieną kartą ir turime laisvą dieną po rungtynių.
Treniruočių tvarkaraštis labai įtemptas, bet prie jo jau seniai prisitaikiau.
Jei turiu laisvą dieną ar pusdienį, stengiuosi aplankyti netoliese esančius miestus Brėmeną, Hamburgą, Hanoverį, Oldenburgą. Noriu pamatyti gražiausias šių miestų vietas ir taip daugiau susipažinti su pačia Vokietija.
– Vokietijoje gyveni su drauge. Ar neliūdi ji ten?
– Taip, čia gyvename kartu. Kadangi jos tvarkaraštis nėra toks įtemptas kaip mano, ji turi galimybę dažniau sugrįžti į Lietuvą ir aplankyti šeimą, draugus. Ji kasdien rūpinasi savimi, vaikšto į sporto klubą, ruošia mums valgius, prižiūri namus ir du mūsų naujus augintinius – Vakarų Škotijos baltuosius terjerus.
– Ar jau daug autografų išdalijai? Ar jautiesi populiarus Vokietijoje?
– Kai paprašo – mielai daliju. Mūsų klubas bendradarbiauja su daugeliu Brėmeno apskrities mokyklų, tad dažnai tenka lankytis jose ir bendrauti su vaikais, o kiekvienam jų įteikiame korteles su savo atvaizdu bei parašu.
Nors krepšinio salės rungtynių metu visada būna pilnos, negalėčiau pasakyti, kad mus, krepšininkus, čia visi atpažįsta. Vokietijoje dominuoja futbolas, futbolininkai šioje šalyje yra patys populiariausi sportininkai.
– Kaip vertini savo tobulėjimą per šiuos metus? Ką tau reiškia tai, kad tapai legionieriumi?
– Labai džiaugiuosi, kad žengiau šį žingsnį, nepabijojau būti legionieriumi, nes tai puiki ir gyvenimo, ir krepšinio patirtis.
Manau, kad kiekvienas žaidėjas, tapęs legionieriumi, tampa profesionalesnis, labiau pradeda save spausti, stumti į priekį, nes nėra kito kelio, jei nori išlikti šioje srityje. Būdamas legionierius esi priverstas siekti rezultatų, o jeigu jų nėra – prasideda problemos, kurių niekas nenori.
Čia nėra mano draugų, namų, galiu visiškai atsiduoti krepšiniui ir tobulinti save.
Svarbiausias dalykas, ko išmokau per šiuos metus, – dar greičiau stumtis į priekį sunkiais momentais. Nepasiduoti ir neeikvoti energijos dalykams, kurių negali pakeisti, o koncentruotis tik į tai, ką gali kontroliuoti.
