Unikalų turnyrą organizuojančiam 78 metų K.Budriui pavyko suvienyti
krepšinį žaidžiančias šeimas – po ilgo ir intensyvaus darbo buvo įkurta
Lietuvos šeimų krepšinio lyga. Krepšinio senjoras, niekada nesiskundęs
sveikata, ir dabar išbėga į aikštelę: dalyvauja šalies krepšinio
veteranų turnyre, rengiasi Čekijoje vyksiančiam Europos čempionatui.
Jis į savo komandą kviečia krepšininkus, peržengusius 70 metų ribą.
Kaip garbaus amžiaus krepšinio senjorui pavyksta išlikti energingam,
išsaugoti fizines galias ? Kaip jis vertina tai, ką nuveikė beveik 40
metų rengdamas unikalius šeimų krepšinio turnyrus, kuriuose jėgas
išmėgino tūkstančiai populiariausios Lietuvoje sporto šakos aistruolių ?
Apie tai „Lietuvos ryto“ korespondentas“ kalbėjosi su K.Budriu.
– Kada susidomėjote krepšiniu ir kas buvo pirmieji Jūrų mokytojai ?
– Gimiau tarpukariu, Klaipėdoje, darbininko ir namų šeimininkės
šeimoje. Buvau jaunėlis, dažniau paglostomas. Lietuvai netekus
Klaipėdos krašto, persikėlėme į Šiaulius, kur gyvenome iki karo
pabaigos. Ten išmokau čiuožti pačiūžomis. Iki šiol prisimenu, kokia
skalsi būdavo kiaulienos taukais pertepta sušalusi duonos riekė. Ją
visi čiuožėjai kaip mat sudorodavo. Kai šeima sugrįžo į Klaipėdą,
žaidžiau ledo ritulį, buvau miesto rinktinės narys.
Mano tėvas pats laiko sportui neturėjo, bet buvo aistringas visų varžybų
žiūrovas, džiaugėsi, kad jaunimas lavina kūną ir sielą. Vyresniojo
brolio Antano padrąsintas pradėjau sportuoti. Pradžioje susidomėjau
futbolu, buvau įtrauktas į miesto komandą. Per žiemą gerokai išstypęs
jau tikau ir krepšiniui. Man patikdavo ir lengvoji atletika –– šuolio į
tolį, rutulio stūmimo rungtyse buvau tapęs moksleivių čempionu.
Tarnaudamas Sovietų kariuomenėje irgi sportavau. Mano užmojai buvo
pastebėti, buvau pakviestas į Lvove dislokuotą sporto bataljoną. Ten
užsitarnavau gerą lietuvio krepšininko vardą. Po manęs ten tarnavo ir
daugiau krepšininkų iš Lietuvos. Grįžęs į Lietuvą žaidžiau Klaipėdos
„Maisto“ komandoje – 1962 metais tapome šalies čempionais. Takart
aukso medalį iškovojo ir pats jauniausias mūsų krepšininkas – būsimasis
Miuncheno olimpinių žaidynių čempionas Modestas Paulauskas.
– Ką veikėte vėliau, kai baigėte atvyvaus krepšininko karjerą ?
– Dirbau Lietuvos jūrų laivininkystėje kapitono padėjėju. Per
vienuolika laivuose praleistų metų organizuodavau sporto varžybas,
spartakiadas, rungtynes su užsienio jūrininkais. Jie labai stebėjosi,
kad žaidžiame ne tinklinį, futbolą, o krepšinį. Laivų deniuose buvau
įtaisęs lentas, žaisdavome trejetų krepšinį, tad įgūdžių nepamiršau.
Auginau du padaužas sūnus Romualdą ir Eduardą, kuriems jau reikėjo
išlieti energiją sportuojant – per atostogas ir su jais žaisdavau
krepšinį. Prisijungė brolis Antanas su savo šeima. Trūko tik rimtų
varžybų įvaizdžio –– kad būtų daugiau varžovų, teisėjų. Taip gimė
mintis pasikviesti į aikštelę panašią komandą. Po rungtynių su
krepšinio mėgėjų Mažonių šeima pradėjau galvoti apie solidų turnyrą.
– Šeimų krepšinio turnyrai „K.Budrio taurė“ vyksta daugiau kaip trečdalį amžius. Kai pavysta surasti dalyvių, prisikviesti juos ?
– Kai kuriems tereikia priminti turnyro datą. Ištikimiausi krepšinio
gerbėjai, varžybų senbuviai ir patys mus susiranda. Smagu žiūrėti, kai
vaikai aikštelėje bėgioja kartu su savo vyresniaisiais broliais,
seserimis, dėdėmis, tetomis, tėvais ir netgi seneliais. Krepšinio
entuziastų atsiranda ir didmiesčiuse, ir provincijų miesteliuose.
Atvyksta svečių iš kaimyninių šalių. Man tai suteikia noro ir jėgų
šeimų krepšinį puoselėti toliau, skatina ieškoti naujų idėjų.
– Tokios varžybos tikriausiai paskatina šeimas bendrauti ir už krepšinio aikštelės ribų, plačiau skleisti jų dvasią ?
– Šeima – didžiausia mūsų gyvenimo, visuomenės ir valstybės vertybė.
Ją privalome puoselėti be išimties. Krepšinis mūsų šalyje yra
nacionalinė vertybė: šis sportas lietuviams ne kartą suteikė daug
malonių akimirkų, progų pasijusti iškilesniems už galingiausias
pasaulio valstybes – jų atstovai nerasdavo jokių ginklų prieš mūsų
krepšininkus Europos ir pasaulio čempionatuse, olimpinėse žaidynėse.
Manau, kad tokios šeimų krepšinio propaguojamos vertybės ir privilioja į
turnyrus tiek daug žmonių. Kartu žaisdami krepšinį mes puoselėjame
meilę ne tik šiam žaidimui, bet ir vieni kitiems. Dar vienas svarbus
mūsų tikslas – kova su narkotikais. Esu tikras, kad krepšinis galėtų
išgydyti nuo šios blogybės, grasinančios ne tik šeimų ir visos mūsų
valstybės gerovai. Šeimų krepšinio šūkis – „Lietuva be kvaišalų“
– Šeimų krepšinio turnyruose dalyvavo nemažai praeityje garsių meistrų. Užpernai tarp jų buvo ir legendinio krepšininko Arvydo Sabonio šeimos nariai. Ar jie šiemet rengiasi kautis dėl K.Budrio taurės ?
- Tąkart Klaipėdoje vykusiame finaliname turnyre kovojo aštuonių šeimų
komandos. Šių varžybų debiutantas A.Sabonis pasirodė su savo sūnumis –
Tautvydu, Žymantu ir Domantu. Po septynerių metų pertraukos oficaliose
varžybose vėl pasirodęs A.Sabonis atrodė beveik toks pat kaip ir
anksčiau. Tačiau tokiame turnyre ne viską nulemia praeities pergalės ir
titulai. Sabonių komandą nudžiugino ir bronzos medaliai, o pergalę
šventė žemaičių Kasparavičių šeima, kuroje žaidžia keturi broliai.
Pastaruoju metu negaliu prisiskambinti A.Saboniui – jo mobilusis
telofonas neatsako. Su Arvydu esame sutarę, kad po dvylikos metų, kai
bus surengtas 50-asis šeimų krepšinio turnyras, jis iš manęs perims
visas organizavimo vadžias. Jeigu taip įvyktų, žinočiau, kad mano
triūsas nenuėjo veltui. Tai būtų pati didžiausia dovana man 90-mečio
proga. Tikiuosi išbėgti į krepšinio aikštę ir jubiliejiniame turnyre.
– Kaip jaučiatės tapęs Klaipėdos miesto garbės piliečiu ?
– Esu maloniai nustebintas, be galo laimingas ir patenkintas tokiu
įvertinimu. Gal komisijai nebuvo kur dingti – savivaldybėje mačiau
krūvą krepšinio gerbėjų iš įvairių Lietuvos miestų atsiųstų laiškų ?
Jie siūlė mano kandidatūrą. Garbingas vardas įpareigoja tęsti darbą.
˙