„Antra vieta – ypač geras rezultatas. Pradžioje rinktinė savo žaidimu nedavė ženklų, kad galime tikėtis sidabro. Bet dabar tikrai yra kuo džiaugtis“, – duodamas interviu portalui lrytas.lt, krepšininkų sėkme didžiavosi Š.Marčiulionis.
Bet ne veltui Š.Marčiulionis visada pasižymėjo maksimalizmu. Pasak 49 metų lietuvio, turėjome gerą progą vėl iškovoti auksą.
Galbūt ateityje? Š.Marčiulionis greičiausiai sutiktų. Anot šalies krepšinio legendos, Lietuvos rinktinė dar turi rezervų. Pavyzdžiui tokių, kaip Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno tandemas.
Apie viso potencialo neatskleidusį NBA aukštaūgių duetą, finalą su Prancūzija, maloniausiai nustebinusius rinktinės žaidėjus, nacionalinės komandos ateitį ir Jono Kazlausko neryžtingumą – Š.Marčiulionio interviu lrytas.lt.
– Prancūzai neturėjo kelių NBA žaidėjų, viso čempionato metu nedemonstravo tokio galingo žaidimo. Nemanote, kad išleidome puikią progą laimėti auksą? – lrytas.lt paklausė Š.Marčiulionio.
– Nenoriu žeminti sidabro, nes su šia komanda tai tikrai didelis pasiekimas. Bet prancūzai žaidė be kelių NBA žaidėjų ir niekada nebus taip, kad Tony Parkeris įmes keletą taškų, visa likusi komanda – 45, o Prancūzija laimės. Iki tų rungtynių tikrai galėjau sakyti, kad esame geresni už prancūzus.
– Kas finale pakišo koją? Nepasirodė, kad lietuviai pernelyg atsipalaidavę?
– Manau, kad tiesiog prancūzai buvo ypatingi. Nemaniau, kad tokie žaidėjai galėjo iš savęs išspausti tiek daug. Visi įmetė pirmus savo metimus. Tai darė tokie žaidėjai, kurie apskritai finale galbūt įmetė daugiau taškų nei per visą čempionatą.
Finalas yra finalas. Visi tikrai norėjo ir stengėsi žaisti kuo geriau. Bet yra stresas, įtampa, daugybė kitų faktorių, kurie galbūt neleido svajonei išsipildyti.
– Kokį įspūdį paliko rinktinės žaidimas?
– Tikrai turime potencialo su priekine linija. Jonas ir Donatas ateityje dar parodys, ką gali. Šiame čempionate žaidimas tikrai nebuvo statomas ant jų. Tuomet būtų reikėję keisti daugelio kitų rinktinės narių žaidimą.
Labai maloniai stabilumu nustebino Mantas Kalnietis. Solidžiu ir geru žaidimu jis mane išties nustebino.
Iš Lino to ir tikėjausi. Kartais jis norom nenorom turėdavo prisiimti lyderio vaidmenį. Norėjosi, kad daugiau kartu žaistų broliai. Būtų buvę įdomu, nes jie vienas kitą labai gerai jaučia.
Kartais blykstelėdavo Martynas Pocius. Jis turi talento, bet jam dar reikia atrasti savo vietą. Renaldas Seibutis parodė, kad gali žaisti. Žodžiu, tai buvo įdomi komanda, tik susidarė įspūdis, kad iš pradžių žaidėjai buvo pernelyg suveržti, tarsi prirakinti prie grandinės.
– Rinktinės žaidimas pirmajame ir kituose etapuose skyrėsi kaip diena ir naktis. Kas pasikeitė?
– Manau, kad tam turėjo įtakos tas visas spaudimas iš Lietuvos pusės – sirgalių, žiniasklaidos. O mūsų jauni vaikiai nėra pratę prie tokių perkrovų. Kartais tai kišo koją jiems būti savimi.
– Po mačo su bosniais išsprūdo ne vienas keiksmažodis?
– Iš patirties žinau, kad ypač sunku sužaisti teisingu skirtumu. Kartais būna sudėtingiau pralaimėti reikiamu skirtumu, nei kad apskritai laimėti mačą.
– Kada čempionate įvyko lūžis, kai jau buvo galima svajoti apie medalius?
– Manau, kad kai žaidėme su prancūzais. Jie tada atrodė beviltiški, o mes jautėmės lyg lapė vištidėje. Jie visi buvo išgaudyti. Tuomet atrodė, kad prancūzų galimybės labai ribotos. Mūsų žaidime atsirado daugiau improvizacijos puolime. O užsidegimas gynyboje jau ir taip buvo.
– Koks buvo šios rinktinės išskirtinis bruožas?
– Man patiko tai, kad žaidėjai elgėsi labai profesionaliai. Rinktinė atliko labai gerą darbą su viešąja erdve. Be to, tvyrojo gera atmosfera, jautėsi, kad tai – komanda. Nebuvo tokių, kurie nepatenkinti minutėmis ant suolo sėdėjo net nežiūrėdami į aikštę, lyg jiems būtų neįdomu, kas vyksta. Visi išgyveno tuo pačiu organizmu. Buvo vienybė.
Be to, nebuvo tokio atotrūkio su trenerių štabu. Žinau, kad Gintaras Krapikas yra visada pozityvus žmogus, o Darius Maskoliūnas gali iš kailio išsinerti kažką aiškindamas. Tvyrojo teisinga energija. Žaidėjai nepalūžo, nerodė pykčių.
O svarbiausia, kad visi rodė pilietiškumą, jog atvažiavo į rinktinę. Tai buvo tarsi pavyzdys kitoms komandoms. Mūsiškiai visi suvažiavo į rinktinę, sunkiai dirbo tuos mėnesius. Krepšininkų pilietiškumas buvo aukščiausiame lygyje.
– Mantas Kalnietis sužaidė taip, kaip turėtų žaisti pagrindinis rinktinės įžaidėjas?
– Visada yra kur tobulėti. Jis gerai atliko savo funkcijas. Pajuokausiu – nėra kito įžaidėjo, kuris galėtų mesti tokiomis stačiomis kojomis iš bet kokios padėties (juokiasi). Sunku gintis prieš tokį žaidėją, kuris labai greitai išmeta kamuolį. Tai – komplimentas. Bet jis dar turi, kur tobulėti.
Kaip ir Martynas Pocius ar Renaldas Seibutis. Manau, kad buvo galima labiau įtraukti ir mūsų dičkius, bet Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas yra tokie skirtingi... Treneris J.Kazlauskas dar kitiems metams nukėlė klausimą, kaip dar labiau išnaudoti šį tandemą. Šiai dienai jie nebuvo toks faktorius, kokio mes tikėjomės.
– Iš NBA žaidėjų dueto tikėjomės didesnio indėlio. Galbūt J.Valančiūnui ir D.Motiejūnui buvo skirta per mažai dėmesio?
– Kalbant apie Joną, jis buvo įpratęs 8-9 mėnesius sistemingai daryti tuos pačius judesius, jėgos pratimus, prasiveržimus. Žaidžiant vienas prieš vieną, pirmą sezoną varžovai jam dar neskyrė tokio didelio dėmesio, o asmeniškai jis galėjo juos apsižaisti. Bet Europoje iškart prišoka du-trys žaidėjai. Reikėdavo greitai priimti sprendimą, nuo ko NBA jis buvo atpratęs. Galbūt rinktinėje per treniruotes šis aspektas nebuvo atidirbtas.
Turime didelį rezervą. Jonui reikia užsitarnauti kamuolį, kaip, pavyzdžiui, Pau Gasoliui. Jei tai būtų futbolas, turbūt būtų paskaičiuota, kad ispanas kamuolį laiko 70 procentų laiko (juokiasi). Taip yra todėl, kad kamuolį jis užsitarnauja savo protingais sprendimais.
Tuo metu Donatas buvo mestas gintis prieš žymiai žemesnius ir greitesnius žaidėjus. O jam tai yra sudėtinga. Puolime jam reikėtų ieškoti vietos arčiau krepšio. Norint išnaudoti D.Motiejūno savybes, reikia jam kurti ką nors specialaus.
– Nepritrūko stabilesnio žaidimo iš lyderio Lino Kleizos?
– Aš jam dėkingas vien už tuos du tritaškius su bosniais. Man to užtenka (juokiasi). Vien tik dėl jo tritaškių išlipome iš tos nemalonės.
– Kokią komandą reikėtų formuoti kitų metų pasaulio čempionatui? Ar yra tokių, kuriems reikėtų pasakyti ačiū ir sudie?
– Pramesti nieko nereiktų. Pasirinktas ne tas žodis. Reiktų „padėkoti“ (juokiasi). Kiekvienas žaidėjas jau žino savo galimybes. Patyrę žaidėjai labai gerai jaučia, kiek jie gali būti naudingi. Tikrai nemanau, kad jei kažkas jaus, jog kiti gali padėti daugiau, vis tiek užims jų vietą.
O prognozuoti kitų metų sudėtį dar labai sudėtinga. Kur kas aiškiau bus pasibaigus sezonui.
– Kaip vertinate J.Kazlausko neryžtingumą kalbant apie ateitį rinktinės trenerio poste?
– Įšokime į jo batus. Jam buvo labai sudėtinga. Reikia poilsio, į viską pasižiūrėti iš šono. Pats buvau žaidėjo batuose. Mūsų laikais nebūdavo tokio spaudimo iš žiūrovų, žiniasklaidos. Dabar jis – trigubai ar net keturgubai didesnis. Jie dabar patiria didesnį stresą nei mes. Reikia laiko. Išanalizavus situaciją, bus galima priimti sprendimą. Manau, kad treneris su federacija susiderins visus dalykus.
