Tai, ką matėme Europos čempionate, buvo pasaka. Įsismaginę Lietuvos krepšininkai taikėsi į auksą, kol vakar juos prancūzai sustabdė finale – 66:80.
Kai buvome nusiteikę sulaukti pasakiškos pabaigos, vakar žiūrėti į aikštę buvo kančia. Nusiminėme, bet nenusivylėme. Ir ne mažiau didžiuojamės savo rinktine.
Didžiuojamės, nes Lietuva – žemyno vicečempionė. Didžiuojamės, nes komanda Slovėnijoje padarė daugiau, negu iš jos tikėjomės. Didžiuojamės, nes vyrai kovojo iš širdies. Iš pradžių Jesenicėse pergales gimdė, bet paskui Liublianoje krepšiniu smaginosi patys ir smagino tautą.
Pergalių alkį pakeitė žvėriškas apetitas. Lietuviai vieną po kito sukramtė prancūzus, belgus, ukrainiečius, italus, kroatus.
Ar finalas galėjo baigtis kitaip? Be abejo. Prancūzus šiame čempionate jau buvome nugalėję ir net su kosminiu Tony Parkeriu tai neatrodė komanda, prieš kurią negalėtume laimėti dar kartą.
Bet Lietuvos rinktinė neatsilaikė. Geriausiai besiginanti pirmenybių ekipa vakar nesugaudė Prancūzijos krepšininkų ir liko per žingsnį nuo didžiosios svajonės.
Prieš finalą mums atrodė, kad esame stipresni. Prancūzai galvojo kitaip. „Tai bus išankstinis finalas. Ta komanda, kuri laimės šį mačą, laimės ir Europos čempionatą“, – T.Parkeris tiksliai išpranašavo ateitį prieš savo pusfinalį su Ispanija.
Lietuviai irgi kalbėjo apie auksą. Bet kažkodėl labai daug kalbėjo ir apie tai, kad patekdami į finalą užčiaupė skeptikus ir pavyduolius. Keista – tarsi vyrai siektų pergalių ne vardan visos Lietuvos, o keršydami kažkokiems piktavaliams.
„Jeigu tu laimi, tada tave aukština, o jeigu nesiseka, apipila“, – finalo išvakarėse pasakė Jonas Kazlauskas.
Taip jau yra – sirgaliai labiausiai myli nugalėtojus. O nuo meilės iki neapykantos – tik žingsnis. Todėl ir sidabras kai kam gali atrodyti tik paguodos prizas.
Bet būti antriems Europoje – didi pergalė. Kol ji buvo iškovota, devyniolika dienų visa Lietuva kvėpavo kartu su rinktine. Scenarijus buvo toks, kad gniauždavo kvapą: pirmenybių pradžioje – nerimas ir netikrumas, vėliau – džiaugsmas ir pasididžiavimas.
Visą pirmąjį etapą rinktinė mokė mus kantrybės. Jesenicėse čempionatą pradėjusi pralaimėjimu serbams, paskui pergales gimdė per didžiausias kančias. O mačas su Bosnija ir Hercegovina vos netapo katastrofa – trūko nedaug, kad važiuotume ne į Liublianą, bet atgal į Lietuvą.
Rinktinė nepasidavė, nepalūžo. Nors tąkart bosniams pralaimėjo, bet pralaimėjimas prilygo pergalei. Ir tada, Liublianoje, prasidėjo tikrosios pergalės. Šešios iš eilės, viena už kitą gražesnės. Iki pat finalo.
Atsisveikinimo mačas Slovėnijoje nebuvo toks, apie kokį svajojome. Bet Lietuva – Europos vicečempionė! Ir mūsų širdžių čempionė!
Lietuvos krepšininkai kuria tradiciją: kas treji metai – po medalį. 2007-aisiais buvo Europos bronza, 2010 – aisiais – pasaulio, šįmet – žemyno sidabras. Dar po trejų metų, 2016-aisiais vyks Rio de Žaneiro olimpiada. Tradicija tęsis?
Bet kas žino, gal naujų pergalių sulauksime dar iki tol: kitąmet – pasaulio pirmenybėse Ispanijoje arba 2015-aisiais žemyno čempionate Ukrainoje. Kelialapius ten jau turime.
