Prancūzijos rinktinės istorija. Kelionė per dešimtmečius

Pasaulio pirmenybėse Prancūzijos rinktinė niekada nelaimėjo medalių, o olimpinėse žaidynėse dukart iškovojo sidabrą.

Beje, Prancūzijos rinktinės paveiksle yra ir lietuviškas potėpis. 1947 metais šią komandą treniravo Amerikos lietuvis, 1939 metų Europos čempionas Mykolas Ruzgys.

Ant garbės pakylos: 3-ioji vieta 1937 m. Europos čempionate.

Prancūzijos komanda dalyvavo visuose trijuose iki Antrojo pasaulinio karo surengtuose Europos čempionatuose.

Prieš pirmąsias 1935 metais Ženevoje vykusias pirmenybes prancūzai buvo laikomi vienais turnyro favoritų, bet netikėtai pralaimėjo pirmąsias rungtynes Čekoslovakijos komandai 21:23 ir toliau tęsė kovą tik dėl penktosios vietos. Paguodos turnyre prancūzai laimėjo visus tris mačus ir finišavo penkti.

Daug geriau prancūzams sekėsi 1937 metais Rygoje, kur pirmą kartą buvo iškovota prizinė vieta. Prancūzijos komanda laimėjo pirmojo etapo grupės varžybas, pusfinalyje nusileido Italijos ekipai 32:36, o mažajame finale pranoko Lenkijos krepšininkus 27:24.

1939 metais Kaune vykusiose žemyno pirmenybėse prancūzams liko ketvirtoji vieta. Sporto halėje Prancūzijos krepšininkai laimėjo 4 iš 7 rungtynių.

Prancūzai rungtyniavo ir pirmajame olimpiniame krepšinio turnyre, kuris buvo surengtas 1936 metais Berlyne. „Mėlynieji“ pergalės džiaugsmo nepatyrė. Jie nusileido Estijos bei Kinijos ekipoms ir namo iškeliavo po pirmojo etapo.

Ant garbės pakylos: 2-oji vieta 1948 m. olimpinėse žaidynėse ir 1949 m. Europos čempionate.

Pirmuose pokario turnyruose Prancūzijos rinktinei teko panaši dalia kaip ir ketvirtojo dešimtmečio čempionatuose – šalia garbės pakylos, bet ne ant jos. 1946 metais prancūzai užėmė ketvirtąją vietą, 1947 metais – penktąją.

Beje, Prancūzijos rinktinės treneris 1947 metų žemyno pirmenybėse buvo Amerikos lietuvis, 1939 metų Europos čempionas Mykolas Ruzgys. Jis per karą pasitraukė į Vakarus, kurį laiką gyveno Prancūzijoje bei Ispanijoje ir treniravo šių šalių krepšininkus.

Prancūzai į viršų šovė per 1948 metų Londono olimpines žaidynes, kuriose laimėjo sidabro medalius. Tiesa, „mėlyniesiems“ smarkiai pasisekė. Žaidynėse dalyvavo anaiptol ne visos stipriausios Europos ir Azijos krepšinio valstybės, o patys prancūzai pirmajame etape pateko į kone silpniausią grupę, kurioje nugalėjo tik vieną pajėgią komandą – Kubos rinktinę.

Ketvirtfinalyje prancūzai palaužė čiliečius 53:52, pusfinalyje – brazilus 45:33, o finale nusileido JAV krepšininkams 21:65.

Dar vieną sidabro medalių komplektą Prancūzijos rinktinė iškovojo 1949 metų Europos čempionate. Jame irgi padėjo palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Varžybos vyko Kaire ir jose, neskaitant pačių prancūzų, nedalyvavo nė viena stipri Europos komanda.

Prancūzai laimėjo 5 iš 6 rungtynių, tačiau nesugebėjo pasipriešinti šeimininkams egiptiečiams, kuriems paskutinę turnyro dieną nusileido 36:57.

1950 metais prancūzai nuvyko į pirmąjį pasaulio čempionatą, bet Buenos Airėse liko tik šešti.

Ant garbės pakylos: 3-ioji vieta 1951, 1953 ir 1959 m. Europos čempionate.

Daugiausia medalių Prancūzijos rinktinė iškovojo XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, per kurį tarp Europos pirmenybių prizininkių pateko tris kartus.

Brangiausia buvo pirmoji bronza, kuria Robert‘o Busnelio treniruojama komanda 1951 metais buvo apdovanota stebint tūkstančiams jos sirgalių – Paryžiuje.

Šiame turnyre prancūzai patyrė daug sunkių akimirkų. Šeimininkai netikėtai pralaimėjo Nyderlandų ir Turkijos komandoms, bet sunkiausią akimirką susitelkė ir pateko į pusfinalį. Jame Prancūzijos ekipa nusileido Čekoslovakijos komandai 50:59, bet mažajame finale laimėjo mūšį dėl bronzos su Bulgarijos rinktine 55:52.

Kad jų sėkmė nebuvo atsitiktinė, prancūzai po dvejų metų patvirtino Maskvoje, kur dar kartą iškovojo bronzą. Ir ši bronza buvo iškovota daug tvirčiau – SSRS sostinėje žaisdami su autsaideriais prancūzai jau neklupinėjo.

Pamažu geriausių Prancūzijos krepšininkų pavardes įsidėmėjo visi varžovai. Robert‘ą Monclarą, Jeaną Paulį Beugnot, Henri Grange‘ą, dešimtmečio pabaigoje „mėlynųjų“ marškinėlius apsivilkusį 218 cm ūgio milžiną Jeaną Claude‘ą Lefebvre‘ą sunkiai sustabdydavo ne tik Europos, bet ir kitų žemynų komandos.

Vis dėlto prancūzai dar porą kartų buvo sustabdyti pačioje garbės pakylos papėdėje – 1954 metų pasaulio čempionate ir 1956 metų olimpinėse žaidynėse jie užėmė ketvirtąją vietą.

Prancūzai pasitaisė 1959 metų Europos čempionate Stambule, kur pasiekė šešias pergales iš eilės, nusileido tik pripažintiems žemyno krepšinio autoritetams Vengrijos bei SSRS krepšininkams ir dar sykį laimėjo bronzos medalius.

Ant garbės pakylos: nė karto.

1960-aisiais su rinktine atsisveikinus legendiniam treneriui R.Busneliui ir pasitraukus bronzinei R.Monclaro kartai „mėlynieji“ medalių spindesį pamiršo.

Tiesa, Prancūzijoje įsižiebė dar ryškesnė – Alaino Gilles‘io žvaigždė, bet jo komandos draugai buvo gerokai silpnesni, o varžovai sustiprėjo.

Prancūzai dar sugebėjo užimti ketvirtąją vietą 1961 metų Europos čempionate ir penktąją 1963 metų pasaulio čempionate, bet po to nuosekliai ritosi žemyn.

Nusirito tiek, kad 1969 metais pirmą kartą praleido stipriausių žemyno komandų turnyrą. Atrankos varžybose prancūzus be kelialapio į Europos čempionatą paliko juos aplenkusios Lenkijos ir Vengrijos rinktinės.

Ant garbės pakylos: nė karto.

Per visą Europos čempionatų istoriją Prancūzijos rinktinė baigiamajame turnyre nedalyvavo vos du kartus. Pirmasis – jau paminėtas – buvo 1969-aisiais, antrasis – 1975-aisiais. Tada prancūzai irgi suklupo atrankos varžybose, kuriose kelialapius į geriausiųjų dvyliktuką iškovojo graikai, rumunai, lenkai ir olandai.

Net jei prancūzai patekdavo į Europos čempionatą, jame likdavo tarp autsaiderių. Nuo 1963 iki 1977 metų geriausia Prancūzijos krepšininkų užimta vieta buvo 9-oji (1965 metais).

Prancūzijos rinktinė truputį pasitempė tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai prie jos vairo stojo spalvingasis Pierre‘as Dao, o tarp žaidėjų vėl atsirado Monclaro ir Beugnot pavardės. Suprantama, tai buvo ne sugrįžusios praeities žvaigždės – naujaisiais „mėlynųjų“ lyderiais greta A.Gilles‘io tapo R.Monclaro sūnus Jacques‘as bei J.P.Beugnot sūnūs Gregoras ir Ericas.

Ant garbės pakylos: nė karto.

Devintojo dešimtmečio pradžioje į rinktinę atėjus Richard‘ui Dacoury ir Herve Dubuissonui, o netrukus ir Stephane‘ui Ostrowski, prancūzams nebereikėjo jaudintis, kad jų komanda nepateks į Europos pirmenybes.

Tiesa, didžiųjų turnyrų favoritais „mėlynieji“ netapo. Net 1983 metų Europos čempionate, kuris vyko Limože, Kane ir Nante, savų sirgalių palaikomi prancūzai nepretendavo laimėti medalių. Kita vertus, jų užimta penktoji vieta buvo tikras proveržis – taip aukštai Prancūzijos krepšininkai pakilo pirmą kartą nuo 1961 metų.

Progreso požymų buvo ir daugiau. 1984-aisiais Prancūzijos rinktinė po 24 metų pertraukos dalyvavo olimpinėse žaidynėse (užėmė 11-ąją vietą), 1986-aisiais po 23 metų pertraukos kovojo pasaulio pirmenybėse (užėmė 13-ąją vietą).

Ant garbės pakylos: 2-oji vieta 2000 m. olimpinėse žaidynėse.

Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį Prancūzijos rinktinė pradėjo paradoksaliu rezultatu. 1991 metų Europos čempionate prancūzai užėmė ketvirtąją vietą. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo puikus rezultatas, bet iš tikrųjų prancūzus taip aukštai pakėlė dar sykį labai palankiai susiklosčiusios aplinkybės. „Mėlynieji“ Romoje laimėjo vos vienerias iš penkerių rungtynių, o pusfinalyje ir mažajame finale buvo negailestingai sutriuškinti.

Kito blyksnio sirgaliai sulaukė Prancūzijai gavus teisę rengti 1999 metų Europos pirmenybes. Šeimininkai joms gerai pasirengė ir rimtai nusitaikė į medalius. Per pirmąsias septynerias rungtynes prancūzai pasiekė šešias pergales, bet jėgų visai distancijai neužteko. Pusfinalyje „mėlynieji“ nusileido prieš kelias dienas įveiktiems ispanams 63:70, o mažajame finale pralaimėjo Jugoslavijos krepšininkams 62:74.

Tuo metu atrodė, kad viltys laimėti didžiųjų varžybų medalius atidedamos neribotam laikui. Tačiau Prancūzijos rinktinė netikėtai driokstelėjo paskutiniame XX amžiaus turnyre – 2000 metų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse.

Be pirmojo į NBA patekusio Prancūzijos krepšinio auklėtinio Tariqo Abdul-Wahado (tikrasis vardas Olivier Saint-Jeanas) į Australiją išvykusi komanda turnyro praždioje atrodė labai blankiai. Niekas negalėjo pagalvoti, kad Antoine‘as Rigaudeau, Yannas Bonato ir jų tautiečiai gali spręsti rimtas užduotis, bet viską pakeitė paskutinės pirmojo etapo rungtynės, kuriose „mėlynieji“ tapo pirmąja pasaulio komanda, rimtai pasvilinusia padus iš NBA žaidėjų sudarytai JAV rinktinei.

Tai įkvėpė Jeano Pierre‘o de Vincenzi treniruojamus prancūzus naujiems žygdarbiams. Jie ketvirtfinalyje nugalėjo Kanados komandą 68:63, pusfinalyje – Australijos rinktinę 76:52 ir tik finale pralaimėjo JAV ekipai 75:85. Prancūzijos rinktinė po 52 metų pertraukos laimėjo olimpinius medalius ir po 41 metų pertraukos užlipo ant didžiųjų varžybų garbės pakylos.

Ant garbės pakylos: 3-ioji vieta 2005 m. Europos čempionate.

XXI amžiaus pradžioje požiūris į Prancūzijos komandą pasikeitė. Tačiau ne dėl Sidnėjaus olimpinio sidabro, o dėl to, kad į prancūzų ekipą atėjo supertalentas Tony Parkeris. O netrukus ir būrelis kitų labai gabių krepšininkų: Boris Diaw, Nicolas Batumas, JAV užaugęs, bet prancūziškų šaknų turintis Joakimas Noah.

Per keletą metų „mėlynieji“ tapo viena galingiausių pasaulio komandų ir beveik visose varžybose buvo minimi tarp pagrindinių favoritų.

T.Parkerio karta pirmą sykį prie garbės pakylos priartėjo 2003 metų Europos čempionate. Švedijoje prancūzai iki pat pusfinalio žygiavo be pralaimėjimų ir tik lemiamose rungtynėse patyrė dvi skaudžias nesėkmes: Lietuvos rinktinei 70:74 ir Italijos komandai 67:69.

Tąkart Prancūzijos rinktinė liko be medalių, tačiau buvo aišku, kad jos valanda greitai išmuš. Tai atsitiko 2005 metų Europos pirmenybėse Serbijoje ir Juodkalnijoje, kur prancūzai galbūt žaidė ne taip galinagi kaip Švedijoje, bet palypėjo vienu laipteliu aukščiau. Ir labai svarbiu laipteliu. Varžybų ketvirtfinalyje „mėlynieji“ nugalėjo Lietuvos ekipą 63:47, pusfinalyje labai skaudžiai nusileido Graikijos komandai 66:67 (likus žaisti 47 sek. prancūzai pirmavo 7 taškais, bet varžovai ėmėsi sąmoningų pražangų taktikos ir išplėšė pergalę), o mažajame finale sutriuškino Ispanijos rinktinę 98:68.

Pirmieji medaliai T.Parkerio ir jo bendražygių ambicijų nepatenkino, bet pakartoti pergalingo žygio jiems ilgai nepavyko.

Kituose turnyruose prancūzai niekaip negalėjo peržengti ketvirtfinalio barjero. 2006 metų pasaulio čempionate juos šiame etape sustabdė graikai, 2007 metų Europos čempionate – rusai, 2009 metų Europos čempionate – ispanai. O 2010 metų planetos pirmenybėse be T.Parkerio rungtyniavusiai komandai ginklus teko sudėti jau aštuntfinalyje.

Ant garbės pakylos: 2-oji vieta 2011 m. Europos čempionate.

Kelią ant garbės pakylos Prancūzijos rinktinė vėl rado tik Lietuvoje – 2011 metais mūsų šalyje vykusiame Europos čempionate. Prancūzai jį pradėjo septyniomis pergalėmis iš eilės, o per visą turnyrą pralaimėjo tik Ispanijos rinktinei. Pirmą kartą antrojo etapo varžybose, antrą – finale.

Ketvirtfinalyje „mėlynieji“ susitvarkė su savo didžiaisiais skriaudikais graikais 64:56, pusfinalyje pranoko rusus 79:71. Paskutinėse čempionato rungtynėse Prancūzijos komanda Ispanijos rinktinei nusileido 85:98. Pernai Londono olimpinėse žaidynėse prancūzai taip pat pralaimėjo tik aiškiems favoritams JAV ir Ispanijos krepšininkams. Tačiau likimas T.Parkerio komandai buvo negailestingas – su ispanais teko žaisti jau ketvirtfinalyje.

Ispanijos rinktinė šią dvikovą laimėjo 66:59, o Prancūzijos krepšininkai turėjo tenkintis šeštąja vietą.