Mindaugas Kuzminskas šiame čempionate sveikinimų ir linkėjimų sulaukia ne tik iš artimųjų Lietuvoje. Patarimai ir pagiriamasis žodis retsykiais atskrieja ir iš Ispanijos. 23 metų rinktinės debiutantą palaiko praėjusį sezoną į jį treniravęs Joanas Plaza. Buvęs Kauno „Žalgirio“ treneris, kitą sezoną su M.Kuzminsku dirbsiantis Malagos „Unicaja“, stebi savo auklėtinio kelią Slovėnijoje.
O puolėjo, kaip ir visos rinktinės, kelias pirmenybėse vingiuotas kaip serpantinai, vedantys į nuostabaus grožio Bledo miestelį, kuriame Lietuvos krepšininkai apsilankė per laisvą dieną.
„Nuostabus miestelis. Apskritai, Slovėnijoje gamta – labai graži“, - Europos čempionatą organizuojančią šalį gyrė 205 cm ūgio krepšininkas.
Bet didžiausias jo dėmesys sutelktas į krepšinio aikštę, kurioje pirmą kartą Europos čempionate žaidžiantis vilnietis jaučiasi vis drąsiau.
Vidutiniškai po 15 minučių aikštėje praleidžiantis M.Kuzminskas renka po 4,4 taško ir atkovoja po 4 kamuolius. Tylusis puolėjas, kaip ir visa rinktinė, pražydo antrajame pirmenybių etape - mačuose su Prancūzija ir Belgija žaidė po 24 minutes ir pelnydavo po 11 taškų.
Pirmajame etape M.Kuzminsko statistika buvo gerokai kuklesnė – per penkis mačus jis iš viso sužaidė tik 40 minučių ir pelnė tik 3 taškus.
Iš Jesenicių į Liublianą persikėlę Lietuvos krepšininkai pakeitė ir aplinką, ir savo žaidimą. Nors šiuos Slovėnijos miestus skiria 46 kilometrai, atrodo, kad Lietuvos rinktinė įveikė šviesmečius.
„Lūžis įvyko galvose“, - įsitikinęs rinktinės debiutantas.
M.Kuzminskas kartu su Donatu Motiejūnu šią vasarą pirmą kartą pateko į pagrindinę nacionalinės komandos sudėtį, tačiau naujokais nesijaučia.
„Konkrečių užduočių neturėjau ir tikiuosi, jų nebus“, - nusijuokė puolėjas.
Šis pokalbis su M.Kuzminsku - apie debiutą Europos čempionate, košmarą Jesenicėse, atgaivintą žaidimą, būsimus varžovus ketvirtfinalyje, bendravimą su J.Plaza ir laukiantį sezoną Ispanijoje.
- Mindaugai, prisiminkite, koks buvo jausmas, kai sužinojote, kad esate rinktinės dvyliktuke? - lrytas.lt paklausė M.Kuzminsko.
- Visada sakydavau, kad patekimas į pagrindinę rinktinės sudėtį man yra svajonė. Labai smagu, kad pavyko tai įgyvendinti. Bet apetitas kyla bevalgant - į rinktinę patekau, o dabar norėčiau joje kažką nuveikti.
Niekada neskaičiuodavau, kiek į rinktinę pakviečiama kandidatų, kas gali iškristi, o kas - likti. Turiu parodyti, ką galiu, stengtis iš visų jėgų. Tą ir bandžiau daryti.
- Iki šiol panašaus lygio turnyrus pačiam teko stebėti iš šalies, o dabar pats esate viso to dalyvis. Koks įspūdis?
- Pamačiau daugiau nei tikėjausi - atmosfera visiškai kitokia nei kituose turnyruose ar klubinio sezono metu. Suvažiuoja daug krepšininkų, sirgalių, kurie rinktines labai palaiko. Čia - viskas kitaip.
- Su D.Motiejūnu esate rinktinės debiutantai. Ar jums, kaip komandos naujokams, yra kažkokių papildomų pareigų?
- Kol kas jokių pareigų negaunam ir kažko tokio daryti nereikėjo (šypsosi). Natūralu, kai esi jaunesnis, vieną ar kitą dalykėlį turi padaryti, bet konkrečių užduočių neturėjau ir, tikiuosi, jų nebus. Juolab, kad turnyras eina į pabaigą.
- Ar tapęs pagrindinės rinktinės sudėties žaidėju ir kovodamas pirmenybėse pamatėte, ko pačiam dar labiausiai trūksta krepšinio aikštėje?
- Tų pačių dalykų, kurių man trūko ir anksčiau - ne iki galo susitvarkau su nervine įtampa. Tai liudija baudų metimai, kuriuos šiame čempionate mėtau labai prastai. Viskas yra galvoje - juk metimo technika nepasikeitė. Be to, galėčiau šiek tiek tvirčiau žaisti. Apskritai, visada yra ką gerinti - tobulėjimui ribų nėra.
- Antrajame čempionato etape gavote daugiau žaidimo minučių. Ar tai reiškia, kad sulaukiate didesnio trenerio pasitikėjimo, ar tam tikrose rungtynėse jūsų žaidimo stilius tinka kovai su varžovais?
- Manau, čia viskas susiję. Pirmajame Europos čempionato etape pats nerodžiau gero žaidimo, todėl ir minučių skaičius buvo nedidelis. Antrajame čempionato etape geriau sekėsi ir pačiam, ir komandai, žaidimas atsigavo, padidėjo ir minučių skaičius. Viskas priklauso nuo paties. Džiaugiuosi, kad galėjau padėti ir tikiuosi, kad tai dar ne viskas.
- Daugiausia - po 24 minutes - žaidėte rungtynėse su Prancūzija ir Belgija. Pirmojoje akistatoje pelnėte 10 taškų, antrojoje - 12 ir dar atkovojote 8 kamuolius. Kuris mačas jums buvo geriausias per du Europos čempionato etapus?
- Sunku pasakyti. Savo žaidimo stengiuosi nevertinti - tegul vertina kiti. Apskritai, pergalė prieš prancūzus mums buvo labai svarbi psichologiškai - pajutome, kad kažką galime nuveikti. Juk po grupės etapo mus daug kas nurašinėjo. Skaitant spaudą atrodė, kad Lietuvoje kilo panika.
Po pergalės prieš prancūzus atsirado pasitikėjimas savimi. Geriausios rinktinei buvo rungtynės su prancūzais ir belgais - žaidėme greitą, komandinį krepšinį ir tiesiog mėgavomės žaidimu. Grupės etape Jesenicėse dažnai klimpdavome, neatrasdavome savęs, o net ir po sunkios pergalės nebūdavo didelio džiaugsmo, nes žinodavome, kad galime žaisti dar geriau.
- Lietuvos rinktinė po pirmojo etapo labai pasikeitė. Kada įvyko lūžis?
- Lūžis turėjo būti nebent galvose, nes per laisvą dieną kažko taktiškai ar fiziškai labai nepakeisi. Visi susėdome, gražiai pakalbėjome, kad daugiau negalime taip žaisti.
- Ar praėjus dviem čempionato etapams galite patvirtinti, kad B grupė buvo sunkiausia pirmenybėse?
Čempionatas - toks dalykas. Jeigu pradžioje turėsi galbūt lengvesnius varžovus, vėliau bus pajėgesni. Antrajame etape varžovai santykinai buvo lengvesni, o dabar ketvirtfinalyje laukia stipresni. Visos F grupės komandos, patekusios į ketvirtfinalį, yra labai stiprios. Reikia žaisti su visais. Džiugu, kad praėjome pirmąjį etapą, kuris buvo labai sunkus, antrasis galbūt buvo kiek lengvesnis, o dabar vėl laukia sunkūs išbandymai.
Klubiniame sezone turi laiko ir pralaimėti, ir pataisyti klaidas. Čempionate pralaimėsi keletą svarbesnių dalykų ir viskas - važiuosi namo. Reikiamu metu turi būti maksimaliai pasiruošęs.
- Kokios mintys buvo apnikę paskutinėse A grupės rungtynėse su bosniais, kai Lietuvos rinktinė atsilikinėjo 16 taškų ir buvo atsidūrusi ant iškritimo iš čempionato ribos?
- Galvoje buvo maišalynė (šypsosi). Ir liūdesys, ir panika. Ir viltis, kad galime ištraukti. Viskas buvo persipynę. Sunku prisiminti ir net nesinori prisiminti. Po tų rungtynių nubrėžėme savotišką brūkšnį ir sutarėme, kad neverta žvelgti atgal ir nešioti tos naštos ant kupros. Svarbiausia - žiūrėti į priekį.
- Lietuvoje netrūksta džiūgaujančių, kad Lietuvos rinktinei ketvirtfinalyje teko ne ispanai, o italai. Kokia jūsų nuomonė?
- Varžovų niekada neverta rinktis ir neverta džiaugtis anksčiau laiko. Prieš dvejus metus visi tuo įsitikino, kai lietuviai ketvirtfinalyje žaidė su Makedonijos rinktine - silpniausia to etapo komanda. Bet jai pralaimėjome.
Italai užėmė trečią vietą savo grupėje, aplenkė ispanus, pirmajame etape nugalėjo nemažai gerų komandų. Jie verti būti ketvirtfinalyje ir yra labai stipri ekipa.
- Pačiam būnant aikštėje kartais sulaukiate trenerio J.Kazlausko pastabų ar piktesnio žodžio. Jūsų tai netrikdo?
- Nė vienas treneris nelinko blogo žaidėjui. Visi sėdime viename laive - jeigu laimėsime, bus gerai visiems, jei pralaimėsime, blogai taip pat bus visiems. Kritika skirta tam, kad man padėtų, todėl tai reikia priimti kaip pagalbą, o ne priekaištus.
- J.Kazlauskas dar vasarą yra minėjęs, kad M.Kuzminskas praėjusį sezoną gerokai patobulėjo, tačiau aikštėje jis yra pernelyg inteligentiškas ir mandagus. Ką manote apie tai?
- Iš šalies galbūt geriau matosi. Tai girdžiu ne pirmą kartą. Galbūt šiuose žodžiuose yra dalis tiesos, bet per vieną dieną charakterio nepakeisi, piktesnis ar „naglesnis“ netapsiu. Koks esu, toks. Žaidžiu kaip moku ir atiduodu visas jėgas.
- Praėjusį sezoną jums didelę įtaką padarė buvęs Kauno „Žalgirio“ treneris J.Plaza, su kuriuo kitą sezoną dirbsite Malagos „Unicaja“ komandoje. Ar galite palyginti šį specialistą su J.Kazlausku?
- Visi treneriai turi savitą sistemą, stilių. Sunku lyginti, nes žaidimo schemos yra labai skirtingos. Su J.Plaza dirbau gerokai ilgiau, todėl daugiau galiu spręsti apie jį kaip apie žmogų, o su rinktine esame tik du mėnesius. Abu treneriai turi begalę savotiškų pliusų.
- Ar tenka su J.Plaza bendrauti Europos čempionato metu?
- Retsykiais susirašome, jis mane palaiko. Jau po kelių savaičių teks kartu dirbti, o ryšys nuo praėjusio sezono niekada nebuvo nutrūkęs. Nuolat pabendraujame.
- Po šio čempionato pirmą kartą ragausite legioneriaus duonos. Ar yra jaudulys?
- Visada, prieš keldamasis į kitą klubą, tą jauti. Taip buvo, kai iš Vilniaus kėliausi į Šiaulius, ar iš ten - į „Žalgirį“. O dabar bus kita šalis, kita kultūra. Tai - savotiškas iššūkis, bet anksčiau ar vėliau toks žingsnis mano gyvenime turėjo būti. Tikiuosi, kad esu jam pasiruošęs ir viskas bus gerai.
