Buitis yra kartu, kur bebūtum. Europos čempionate iš Jesenicių į Liublianą persikėlusi Lietuvos rinktinė eina į aikštę, treniruojasi, kaunasi rungtynėse. Ir kaskart grįžta į savo bei kitų rinktinių (išskyrus Slovėnijos, juk jie – šeimininkai) laikinus namus – viešbutį „Plaza Hotel“. O ten, kaip ir kiekvienuose namuose, – savos taisyklės.
Lietuvos rinktinėje taisykles nustato Jonas Kazlauskas.
Per du viešbučio aukštus įsikūrę lietuviai kiekvieną vakarą randa pakabintą kitos dienos grafiką: kada valgyti, sportuoti ar – kaip buvo per poilsio dieną – kada važiuoti pravėdinti galvos.
Etatinis krepšininkų žadintojas Juozas Petkevičius šioje komandoje darbo turi mažiau – dauguma vyrų keliasi pagal savo žadintuvus ir niekada nevėluoja į pusryčius. Kelios minutės anksčiau ar vėliau Lietuvos rinktinėje nėra drama – ne taip, kaip Serbijos, kur nė vienas krepšininkas net neima lėkštės, kol nepasirodo visagalis treneris Dušanas Ivkovičius.
Visos rinktinės valgo toje pat salėje viešbučio antrajame aukšte. Kiekvienos stalą ženklina nacionalinė vėliava.
Pusryčiai, kuriuos lietuviai paprastai valgo tarp 9 ir 10 valandos – tradiciniai, kaip bet kuriame aukštesnio lygio viešbutyje. Pietums – 13-14 val. – būna parengtas švediškas stalas, kur galima rinktis iš 4-5 karštų patiekalų: vištienos, jautienos, žuvies, makaronų…
Vegetarų Lietuvos rinktinėje nėra, bet jei būtų – badu nemirtų: tik užsakyk iš vakaro ir gausi tokį patiekalą.
Atrodytų, prašmatnu. Kaip pažiūrėsi. Diena po dienos nesikeičiantis pasirinkimas kai kam įgrista ir tada tenka paėjėti pora šimtų metrų nuo viešbučio – ten , kur šviečia „McDonald’s“ iškaba. Dėl skonio juk nesiginčijama.
Kai tik „Barcelona“ komanda atvyksta žaisti Eurolygoje su „Žalgiriu“ ar „Lietuvos rytu“, galutinėje viešnagės sąskaitoje būtinai būna keliolika butelių vyno. Katalonų vakarienės tradicijos lietuviai nesilaiko – jokio alkoholio prie valgio viešbutis nesiūlo. Kaip, beje, ir kavos – už ją irgi reikia mokėti papildomai. Tik vandens yra kiek nori ir kada nori.
Vakarienę lietuviai valgo priklausomai nuo to, kada baigia rungtynes ar treniruotę – per Europos čempionatą restoranas prisitaiko net prie vėlyviausio laiko.
J.Kazlauskas nekomanduoja, kada jo kareiviai turi eiti miegoti. Nėra reikalo, ne vaikai. Profesionalai patys žino, kaip reikia gyventi, kad ryte būtum šviežias.
Neabejotina, kad atsirastų krepšinio sirgalių, kuriems niekis būtų eurai už galimybę gyventi kartu su rinktine. Bet iki čempionato pabaigos tai neįmanoma. Net kavos už pustrečio euro šiaip sau neatsigersi „Plaza Hotel“ fojė: tave turi pasitikti ir pro apsaugą įsivesti kažkas iš ten apsistojusiųjų.
Dalykas, kurio nupirkti lyg ir neįmanoma, vis tiek turi savo kainą. „FIBA Europe“ pragyvenimo išlaidas dengia aštuoniolikai kiekvienos rinktinės narių. Žinoma, visose yra daugiau ir už tai tenka mokėti. Savotiškas čempionato „all inclusive“; viskas įskaičiuota – nakvynė, pusryčiai, pietūs, pavakariai, vakarienė – papildomam delegacijos nariui para kainuoja 240 eurų vienviečiame ir 300 eurų jei kambarį daliniesi dviese.
O kokius krepšius atsivežė lietuviai, susiruošę Slovėnijoje praleisti tris savaites? Nė vieno dalykinio kostiumo, bet žaidėjų bagažas – labai išsipūtęs.
Du komplektai baltos ir tiek pat žalios varžybų aprangos, trys komplektai treniruočių drabužių, trys-keturios poros krepšinio batelių ir tiek pat treniruočių kostiumų.
Slovėnijoje vyrai lieja daug prakaito ir jiems reikia daug amunicijos. „Plaza Hotel“ viešbučio Liublianoje skalbykla turi ką veikti.
Po treniruotės ar rungtynių kiekvienas žaidėjas savo aprangą sudeda į specialų skalbimo tinklelį. Kitądien drabužiai grįžta švarūs, bet – dažniausiai – vienoje krūvoje.
Nesusipratimams pasirengta panašiai, kaip vaikų darželyje. Visus rūbus, įskaitant kojines, krepšininkai yra pažymėję savo vardais ar inicialais. Todėl rinktinės personalui lieka juos tvarkingai surūšiuoti.
Kai žiūri rungtynes, žalia ar balta apranga su užrašu „Lietuva“ atrodo tokia pati. Bet tam ir yra antras komplektas, kad po mačo pertraukos krepšininkas patogiau jaustųsi vilkėdamas ne šlapią, o sausą rūbą. Arba kruviną, kaip Renaldas Seibutis po prakirsto antakio mače su latviais. Kas nori ar kam reikia – persirengia.
Apšilimo marškinėliai irgi dažniausiai pakeičiami tarp kėlinių. Lietuvos rinktinėje nėra etatinių atsarginių, todėl ruošdamiesi į aikštę vyrai prakaituoja iš širdies.
Rinktinės administratorius Žydrūnas Vilenčikas pakeliui į bet kurias varžybas lėktuvo salone veža vieną varžybų aprangos komplektą – jei lagaminai kažkur pasiklystų. Ir dar jo privalomame bagaže – keliolika įvairaus dydžio sportbačių.
„Kiekvienas krepšininkas pats vežasi savo batus, bet aš visada turiu atsarginių, – sako Ž.Vilenčikas. Jis nepamiršta, kaip 2010-ųjų pasaulio čempionate skubiai teko pakeisti suplyšusį Manto Kalniečio „Nike“.
Administratorius pasirūpinęs viskuo: nuo 45-ojo dydžio Tomo Delininkaičio batų iki 52-ojo, kokius avi Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas. O apskritai Lietuvos rinktinėje šiemet daugiausia 49-ojo numerio sportbačių.
Nerašytų taisyklių komanda laikosi ir autobuse, kuriuo važinėja į treniruotes bei varžybas. Ten kiekvienas turi savo vietą. Pirmose eilėse sėdi J.Kazlauskas ir Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis. Kiti išsibarsto toliau, ir visiems nedraudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais.
Kai prasideda treniruotė, telefonai tampa tabu – žaidėjai ir taip juos palieka rūbinėje, o garsą privalu išjungti visiems kitiems, kurie yra salėje. Jokių pašalinių dalykų – tik darbas su kamuoliu.
Rungtynių dieną Lietuvos rinktinė „Stožice“ arenoje atsiduria likus pusantros valandos iki pirmojo ginčo kamuolio. Rūbinėje žaidėjai tvarstomi, pamasažuojami, įšildomi specialiais tepalais. Tada eina į aikštę ir jau visi matome, kaip ten jiems sekasi.
