Priekaištai kaimynams
„Prašau kitų šalių federacijų, krepšinio vadovų, kad liautųsi persekioti mūsų vaikus. Jie nori atstovauti savo šaliai ir jų sprendimą reikia gerbti. Tačiau kai kurios federacijos be paliovos suka jiems galvas, verbuoja, žada aukso kalnus“, - prieš kelias savaites į kitų šalių krepšinio vadovus kreipėsi Bosnijos ir Hercegovinos jaunių rinktinės treneris, vienas geriausių per nepriklausomybės laikotarpį šios šalies krepšininkų Nenadas Markovičius.
Šie priekaištai pirmiausia buvo skirti Kroatijos ir Slovėnijos krepšinio federacijoms, kurios jau porą dešimtmečių savo rinktines sustiprina talentingiausiais Bosnijos ir Hercegovinos žaidėjais.
Balkanų karo žaizdos
Bosnija ir Hercegovina itin daug krepšinio talentų prarado paskutiniaisiais XX amžiaus ir pirmaisiais XXI amžiaus metais, kai Balkanų karas jau buvo pasibaigęs, bet gyvenimas labiausiai nukentėjusiuose regionuose dar nebuvo grįžęs į normalias vėžes.
Bosnijos ir Hercegovinos jaunųjų krepšininkų turnyruose tais laikais zujo dešimtys žvalgų iš Kroatijos, Slovėnijos, Serbijos klubų. Vos pastebėję perspektyvų dvylikametį ar penkiolikametį užsienio klubų atstovai siūlydavo jam palikti namus ir sportininko karjeros siekti Liublianos „Olimpija“, „Zadar“, „Zagreb“ ar kurio nors kito klubo krepšinio mokykloje.
Bosnijos ir Hercegovinos komandos negalėdavo sudaryti bent panašių sąlygų, todėl gabių žaidėjų tėvai tik džiaugdavosi atsiradusia galimybe išsiųsti savo atžalą į turtingesnį kraštą.
Tada ateidavo eilė nacionalinėms krepšinio federacijoms. Kaimyninių valstybių krepšinio vadovai pasiūlydavo atvykėliui žaisti Kroatijos, Slovėnijos arba tuomet dar Jugoslavijos jaunųjų krepšininkų rinktinėje. O Bosnijai ir Hercegovinai nelikdavo nieko kito kaip skaičiuoti prarastus talentus.
Kaimyninių valstybių krepšinio vadovams padėjo ir tai, kad lėtai po karo atsigavusios Bosnijos ir Hercegovinos jaunųjų krepšininkų rinktinės tais laikais dėl lėšų stygiaus beveik nežaidė Europos jaunučių ir jaunių pirmenybėse. Kadangi jaunieji bosnių ir hercegoviniečių krepšininkai nedalyvavo oficialiose varžybose, jie galėjo be jokių kliūčių atstovauti kitoms šalims.
Bosnijos ir Hercegovinos bėdomis labiausiai pasinaudojo kroatai. Prieš 10-15 metų kai kurių amžiaus grupių Kroatijos rinktinėse žaidė net po tris ar keturis išeivius iš Hercegovinos (šioje Bosnijos ir Hercegovinos dalyje dauguma gyventojų yra kroatų kilmės).
Pateko į vyrų rinktines
Bosnija ir Hercegovina savo jaunučių ir jaunių rinktines į žemyno pirmenybes reguliariai siunčia tik nuo 2004 metų. Kaip tik tada ir buvo sustabdytas didysis vilionių bumas.
Tačiau dar iki tol į kitas buvusios Jugoslavijos valstybes persikraustė visas būrys gabiausių Bosnijos ir Hercegovinos krepšinio vaikų. Keletas jų tapo ryškiomis Europos žvaigždėmis ir ilgainiui pateko į kitų šalių vyrų rinktines. Z. Planiničius, S. Baračas, B. Bogdanovičius, Marinas Rozičius žaidė arba iki šiol žaidžia Kroatijos, M. Begičius, E. Preldžičius, Hasanas Rizvičius, Aleksandaras Čapinas – Slovėnijos, Borisas Savovičius – Juodkalnijos, Ratko Varda – Jugoslavijos nacionalinėje komandoje.
Slovėnai talentų negrąžina
Bosnijos ir Hercegovinos krepšinio laimei, didysis nuotėkis jau sustabdytas. Maža to, prieš keletą metų prasidėjo priešingas procesas – krepšininkai nori grįžti į savo šalį ir tarptautinėse varžybose atstovauti Bosnijai ir Hercegovinai.
Pirmasis kelią namo praskynė R.Varda. Buvęs Jugoslavijos rinktinės žaidėjas atsiliepė į Bosnijos ir Hercegovinos krepšinio federacijos kvietimą ir prieš ketverius metus, sutikus Serbijos krepšinio federacijai bei FIBA, apsivilko gimtosios šalies rinktinės aprangą.
Bosnijos ir Hercegovinos krepšinio federacija taip pat laukė ir E.Preldžičiaus. Tačiau Slovėnijos krepšinio vadovai nebuvo tokie supratingi kaip Serbijos ir griežtai pasipriešino, kad E.Preldžičius žaistų Bosnijos ir Hercegovinos rinktinėje. Šiais metais slovėnai taip pat griežtai pareiškė, kad neleis namo grįžti dar dviem bosniams M.Begičiui ir Alenui Omičiui.
Bosnių apetitas auga
Bosnių krepšinio vadovai jau pradėjo dirbti ir kita kryptimi. Jie patys kviečia kitų šalių krepšinio auklėtinius, turinčius šaknų Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Per Balkanų karą daug bosnių išvyko gyventi į saugesnius kraštus, daugiausia Šveicariją, Austriją, Vokietiją, Skandinavijos valstybes. Ten pabėgėliai užaugino vaikus, tarp kurių yra ir perspektyvių sportininkų. Dabar jie atsidūrė Bosnijos ir Hercegovinos sporto vadovų akiratyje.
Bosnijos ir Hercegovinos krepšinio federacija labiausiai norėtų prisivilioti 18-metį Emirą Sulejmanovičių, kuris užaugo Suomijoje ir žaidė Suomijos jaunučių rinktinėje. Žemyno šiaurėje bosniška dvasia auklėtam vaikinui vienodai brangios abi šalys, bet šiuo atveju svarbiausias, ko gero, bus Suomijos krepšinio federacijos žodis. O suomiai neketina paleisti jų šalyje subrandinto talento, kuris pernai atstovaudamas „Olimpija“ klubui jau debiutavo ir Eurolygos varžybose.
