Trečiasis sezonas taip pat įsiminė tuo, kad LKL prarado abu pagrindinius rėmėjus, lygoje debiutavo Alytaus klubas, atkrintamosiose varžybose favoritams į atlapus kibo Šiaulių ir Plungės komandos, o finale neteisėjavo geriausiu Lietuvos arbitru laikomas Romualdas Brazauskas.
Šiuos ir kitus 1995-1996 metų sezono įvykius primins lrytas.lt, tęsiantis pasakojimą apie šiais metais dvidešimtmetį pažyminčios LKL istoriją. (I dalis).
LKL įžengė į Alytų
Trečiajame LKL čempionate žaidė 11 komandų – viena mažiau negu antrajame, bet tiek pat, kiek pirmajame.
1995 metų vasarą iš Lietuvos krepšinio žemėlapio visiems laikams buvo išbraukti du Kauno klubai „Lavera“ ir NECA, tačiau stipriausioje šalies lygoje debiutavo iš Vilniaus į Alytų persikėlęs „Savy“.
Kad paskutinį kvapą išleis NECA, buvo aišku dar antrojo čempionato viduryje. Buvę savininkai atsisakė išlaikyti šį klubą ir atlyginimus jame likusiems krepšininkams kelis mėnesius iš bendros kasos mokėjo pati LKL.
Tuo tarpu taip pat rimtų finansinių sunkumų turėjusios „Laveros“ savininkas Gintautas Verpetinskas iš paskutiniųjų stengėsi išgelbėti jo sukurtą komandą. Verslininkas žadėjo sumokėti visas skolas, bet tokia našta jam buvo per sunki ir likus mėnesiui iki trečiojo sezono pradžios LKL nusprendė sustabdyti „Laveros“ narystę.
Užtat 1995-aisiais prasiplėtė LKL geografija ir stipriausia šalies krepšinio lyga įžengė į šeštą pagal dydį Lietuvos miestą Alytų.
Už tai, kad Alytuje atsirado LKL komanda, dzūkai pirmiausiai turėjo dėkoti vilniečiams. „Savy“ (anksčiau „Elektrografija“ ir „Elonika“) iki 1995 metų atstovavo šalies sostinei, bet lygos vadovai nenorėjo priimti trečios Vilniaus komandos ir leido suprasti, kad LKL durys naujam klubui atsivers tik tuo atveju, jei jis atstovaus kitam miestui. „Savy“ vadovai užuominas suprato ir jau 1995 metų pavasarį ši komanda paskutines LKAL (tuometinės antrosios pakopos) rungtynes žaidė Alytuje.
„Savy“ trečiajame LKL sezone prisidėjo prie devynių senbuvių. Alytiškių varžovai buvo Kauno „Žalgiris“ ir „Atletas“, Vilniaus „Statyba“ ir „Sakalai“, Klaipėdos „Neptūnas“, „Šiauliai“, Panevėžio „Lietkabelis“, Plungės „Olimpas“ ir „Šilutė“.
Prarado pagrindinius rėmėjus
Nors 1995-aisiais iš LKL pasitraukė du į giliausią finansinę duobę patekę klubai, kelių kitų padangė taip pat nebuvo šviesi.
Su finansiniais sunkumais susidūrė net ir vos debiutavęs „Savy“. Alytaus klubas iki sezono pabaigos nesumokėjo stojamojo mokesčio, o čempionato viduryje jo krepšininkai dėl smarkiai vėluojančių atlyginimų pagrasino streiku.
Streikuoti žadėjo ir ilgai pinigų nesulaukę „Šilutės“ žaidėjai. Tiesa, ultimatumus klubo vadovams kėlė tik šilutiškių lietuviai. Amerikiečiai pasielgė paprasčiau – negavę kelių atlyginimų susikrovė daiktus ir iškeliavo namo.
Sunkioje padėtyje atsidūrė ir „Sakalai“. Pagrindinis Vilniaus klubo rėmėjas buvo Lietuvos akcinis inovacinis bankas (LAIB), kuris kaip tik tuo metu stovėjo ant bankroto slenksčio. Maža to, prie komandos išlaikymo vis mažiau prisidėjo „Sakalų“ steigėja Vidaus reikalų ministerija.
LAIB ir „Laveros“ problemos turėjo įtakos ir pačios LKL gerovei. Šios dvi bendrovės nuo pat lygos steigimo buvo pagrindinės jos rėmėjos. Nutrūkus LAIB ir „Laveros“ skiriamų lėšų srautui, LKL teko ieškoti naujų finansavimo šaltinių.
„Šilutės“ paraiškoje – Š. Jasikevičius
Viena karščiausiai svarstomų temų trečiajame LKL sezone buvo žaidėjų registracijos taisyklės.
Lyga dar prieš pirmąjį čempionatą nustatė labai aiškias taisykles. Palyginti su kitomis šalimis jos nebuvo nei drakoniškai griežtos, nei perdėtai liberalios, o svarbiausia buvo tai, kad registracijos taisyklių kūrėjai atsižvelgė į senesnių lygų patirtį ir klubai gerai žinojo savo teises bei pareigas.
Vis dėlto 1995 metų rudenį LKL nuo aiškaus kurso nukrypo ir priėmė prieštaringą sprendimą leisti klubams registruoti krepšininkus, kurie tuo metu mokėsi arba dirbo užsienyje. Kitaip tariant, klubams leista registruoti krepšininkus, negavusius paleidžiamojo rašto.
Už šią taisyklę ypač aršiai kovojo „Šilutės“ vadovai. Šilutiškių treneris Steponas Kairys tarpininkavo daugeliui jaunųjų Lietuvos krepšininkų išvykstant į JAV universitetus ir tikėjosi, kad pasibaigus NCAA sezonui bent keli žaidėjai sustiprins Pamario komandą.
Kitų klubų atstovai naujai taisyklei priešinosi. Jie tvirtino, kad tai prieštarauja FIBA nuostatams, maža to, JAV universitetų studentai negali žaisti LKL klubuose dėl interesų konflikto.
Mat pagal NCAA taisykles JAV studentų varžybose negali dalyvauti bet kada anksčiau profesionalo kontraktą sudarė sportininkai. Tuo tarpu LKL nuostatuose buvo nurodyta, kad visi lygos krepšininkai privalo būti profesionalai.
Dėl naujų registracijos taisyklių Lietuvoje buvo sulaužyta nemažai iečių. Galiausiai pergalę šventė S. Kairys ir jo bendraminčiai.
O naujomis taisyklėmis pasinaudojęs „Šilutės“ klubas 1995-1996 metų sezone prieš pat registracijos termino pabaigą į savo paraišką įtraukė NCAA rungtyniavusį Šarūną Jasikevičių. Šilutiškiai norėjo įregistruoti dar du studentus Andrių Jurkūną ir Antaną Vilčinską, bet LKL prašymo nepatenkino, nes šiuos du krepšininkus 1994 metų naujokų biržoje pakvietė kiti klubai.
Tiesa, į „Šilutės“ paraišką patekęs Š. Jasikevičius šios komandos aprangos irgi neapsivilko.
Amerikietis pasižymėjo visur
Lietuvos krepšinio aistruolius į sales vėl traukė kelias LKL komandas sustiprinę savitu žaidimo stiliumi pasižymėję užsieniečiai. Labiausiai „Žalgirio“ vidurio puolėjas norvegas Torgeiras Brynas, „Olimpo“ snaiperis kanadietis Joey Vickery ir „Šilutės“ įžaidėjas amerikietis Davidas Edwardsas.
Ko gero, įdomiausia buvo stebėti D. Edwardso žaidimą. Nors 182 cm ūgio amerikietis turėjo ne vieną kilogramą antsvorio, tai jam nė trupučio netrukdė demonstruoti puikią kamuolio valdymo techniką ir nuostabiais perdavimais kurti šimtaprocentes progas komandos draugams. O ir greičiu jis nė kiek nenusileido varžovams, kurie žvelgiant iš šalies atrodė daug geriau fiziškai pasirengę negu šilutiškių varikliukas.
D. Edwardsas įsiminė ne tik meistriškumu, bet ir itin aršiu charakteriu. Vos spėjęs Lietuvoje apšilti kojas amerikietis per rungtynes su „Atletu“ apsistumdė su kone ramiausiu LKL krepšininku Singaru Tribe, apsižodžiavo su kitais atletiečiais Kęstučiu Kemzūra ir Tomu Pačėsu, o po mačo pabandė įsiveržti į varžovų rūbinę apsiginklavęs iš kažkur pagriebtu alaus bokalu.
D. Edwardsas buvo laiku sustabdytas ir kraujo praliejimo pavyko išvengti.
LKL pirmenybių pabaigos D. Edwardsas nesulaukė. „Šilutėje“ pradėjus vėluoti atlyginimams amerikietis vasario pabaigoje susikrovė daiktus ir išvyko namo. O Pamario klubo vadovams paliko neapmokėtą 24 tūkst. litų telefono sąskaitą.
„Žalgiris“ ar „Atletas“?
Trečiojo LKL sezono favoritai buvo tie patys kaip ir dviejų pirmųjų: „Žalgiris“ ir „Atletas“.
1995 metų vasarą iš „Žalgirio“ išvyko ryškiausia dviejų pirmųjų LKL sezonų žvaigždė Gintaras Einikis, tačiau po kelių užsienyje praleistų sezonų grįžo Rimas Kurtinaitis, iš „Atleto“ perėjo Darius Sirtautas, atvyko du NBA patirties turėję užsieniečiai T. Brynas ir serbas Milošas Babičius.
Tiesa, M. Babičius Kauno komandoje nepritapo ir greitai persikėlė į Vilniaus „Sakalus“. Tuo tarpu nešiaurietiškai emocingas T. Brynas greitai tapo mūsų šalies sirgalių numylėtiniu ir svariai prisidėjo prie „Žalgirio“ pergalių tiek Lietuvos lygoje, tiek Europos klubų taurės varžybose.
„Atletas“ beveik visą sezoną žaidė be Žydrūno Ilgausko, kuriam buvo atlikta pėdos operacija. Krepšinio aistruoliai kelis mėnesius spėliojo, kada jaunasis supertalentas galės grįžti į aikštę, laukė jo jau žiemą, bet Ž. Ilgausko pėda gijo lėčiau nei prognozuota ir jis komandą į išvykas lydėdavo tik kaip žiūrovas. Žaisti vidurio puolėjas ryžosi tik per finalo seriją.
Suprantama, „Atletui“ labai trūko į pagrindinių varžovų stovyklą perbėgusio D. Sirtauto, bet praradimus deramai kompensavo patyręs naujokas Gvidonas Markevičius bei iš subyrėjusios „Laveros“ atėjusi trijulė: Virginijus Praškevičius, T. Pačėsas ir S. Tribė.
Apgaulingi R. Kurtinaičio įspūdžiai
„Pirmieji įspūdžiai lygoje – nekokie. Gal silpnos komandos mums papuolė. Pernai iš laikraščių apie LKL buvau susidaręs geresnę nuomonę“, - po pirmojo savaitgalio kovų įspūdžiais dalijosi ryškiausia trečiojo čempionato žvaigždė R. Kurtinaitis.
Vis dėlto pirmieji olimpinio čempiono įspūdžiai buvo klaidingi. R. Kurtinaičio komandai varžybų starte išties „papuolė“ žaisti su silpnais varžovais, bet netrukus olimpinis čempionas galėjo įsitikinti, kad „Žalgiriui“ lengvai nužygiuoti iki aukso žiedų nepavyks.
Į atlapus dukart LKL čempionams kibo ne tik „Atletas“. Jau antrąjį savaitgalį „Žalgiris“ namie nusileido „Olimpui“, pirmajame rate tik per milžiniškus vargus įveikė „Savy“ ir „Šiaulius“.
Tiesa, varžovams truputį padėjo pats „Žalgiris“. Žalgiriečiai pirmą kartą atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pateko į Europos klubų taurės grupių etapą, todėl didžiausią dėmesį sutelkė tarptautinėms rungtynėms. Per LKL varžybas treneris Jonas Kazlauskas pagrindiniams žaidėjams kartais leisdavo pailsėti, o vyriausias kepšininkas 35 metų R. Kurtinaitis žaisdavo tik vienerias iš dvejų savaitgalio rungtynių.
Istorinis „Atleto“ sezonas
Šiek tiek lengvabūdišku „Žalgirio“ požiūriu į nacionalines pirmenybes pasinaudojo jo pagrindinis varžovas „Atletas“.
Atletiečiai rimtai žiūrėjo į kiekvienas rungtynes ir pirmą kartą tapo reguliariojo sezono nugalėtojais. „Atletas“ per 36 rungtynes pasiekė 30 pergalių. „Žalgiris“ laimėjo 27 kartus ir užėmė antrąją vietą.
Reguliariojo sezono nugalėtojai po du kartus suklupo žaisdami su „Statyba“ ir „Olimpu“, po kartą pralaimėjo „Šiauliams“ ir „Neptūnui“.
Tuo tarpu visas ketverias dviejų Kauno komandų rungtynes laimėjo „Atletas“!
Kad yra nusiteikę labai ryžtingai, atletiečiai parodė jau per pirmąjį LKL milžinų mūšį. „Atletas“ jį pradėjo spurtuodamas 15:2, nė sykio neleido „Žalgiriui“ išsiveržti į priekį ir šventė pergalę 71:62.
Antrosios rungtynės, kurias „Žalgiris“ žaidė be R. Kurtinaičio ir T. Bryno (vis ta Europa...) baigėsi dar didesniu skirtumu, bet buvo daug atkaklesnės. Galutinis rezultatas 75:60 visiškai neatspindėjo įvykių eigos – „Atletas“ nutolo tik per porą paskutiniųjų minučių.
Tikrą dramą sirgaliai pamatė 1996 metų vasario 16-ąją – per trečią „Atleto“ ir „Žalgirio“ dvikovą, kurios nugalėtojas paaiškėjo tik per pratęsimą. Iki antrojo kėlinio pabaigos likus pusantros minutės žalgiriečiai pirmavo 7 taškais (81:74), tačiau tada įsismagino T. Pačėsas ir sirena užfiksavo lygybę 81:81. Per papildomas minutes T. Pačėso ir Sauliaus Štombergo taškai nulėmė „Atleto“ pergalę 94:90.
Ketvirtosios rungtynės irgi buvo labai atkaklios, o „Atletas“ jas laimėjo 86:83. Paskutinėje „Žalgirio“ atakoje dvi progas išlyginti rezultatą turėjo R. Kurtinaitis, tačiau du tolimi labiausiai patyrusio LKL žaidėjo šūviai skriejo šalia tikslo.
Nuo trečios iki dešimtos
Nuo „Žalgirio“ visai nedaug atsiliko „Olimpas“. Žemaičiai laimėjo 25 iš 36 rungtynių ir tvirtai užėmė trečiąją vietą.
Plungės komandoje visą sezoną puikiai žaidė Kanados rinktinės snaiperis J. Vickery, o sausį į „Olimpą“ grįžo ir jį labai sustiprino praėjusiame čempionate sirgalių širdyse ryškų atspaudą palikęs amerikietis Timothy Brooksas.
Ketvirtojoje vietoje taip pat gana tvirtai žengė „Šilutė“. Tačiau žiemos pabaigoje Pamario klubui susidūrus su rimtomis finansinėmis problemomis krepšininkų ūpas išgaravo ir reguliariojo sezono pabaigoje šilutiškiai patyrė penkis iš eilės pralaimėjimus.
Vis dėlto iki tol sukauptos taškų atsargos užteko ir „Šilutė“ liko ketvirta (18 pergalių). Iškart už jos išsirikiavo „Sakalai“ (18), „Statyba“ (17), „Neptūnas“ (17) ir „Šiauliai“ (16).
Už linijos, skyrusios pirmąjį aštuntuką ir dvi į atkrintamąsias varžybas nepatekusias komandas, atsidūrė smarkiai atsilikusios „Savy“ (9) ir „Lietkabelis“ (3).
