„Paskutinis ketvertukas, - šyptelėjo Š. Marčiulionis. - Anksčiau man gimtadieniai buvo svarbūs, dabar - tik formalumas.“
Buvęs garsus krepšininkas dienų iki savo gimtadienio neskaičiuoja – žiemą, kaip ir kasmet, San Diege (JAV) gyvenęs Š. Marčiulionis balandį grįžo į Lietuvą ir įsisuko į darbų verpetą – daug laiko atima reformų banga Š. Marčiulionio krepšinio akademijoje, taip pat krepšinio paslapčių atskleidimas jauniesiems talentams Vilniuje ir Trevize, „Adidas Eurocamp“ krepšinio stovykloje.
Metai bėga, bet veržlumu, atletiškumu ir kovingumu krepšinio aikštėje garsėjusio Š. Marčiulionio kūnas jam kasdien primena, kad jo karjera buvo ne tik įspūdinga, bet ir alinanti.
„Skauda, visur skauda. Ir kuo toliau, tuo bus blogiau“, - masažuodamas sau kaklą tarė Š. Marčiulionis.
Per savo karjerą keturiems NBA klubams - „Golden State Warriors“, „Seattle Super Sonics“, „Sacramento Kings“ ir „Denver Nuggets“ - atstovavęs lietuvis įspūdingiausių pergalių pasiekė atstovaudamas rinktinėms.
Su tuometės Sovietų Sąjungos rinktine jis 1988 metais Seule tapo olimpiniu čempionu, su Lietuvos rinktine du kartus laimėjo olimpinę bronzą ir kartą – Europos čempionato sidabrą.
Noras bet kokia kaina atstovauti Lietuvai gerokai patrumpino jo karjerą – 1996 metais Atlantos olimpiadoje jis žaidė neišsigydęs kojos traumos. Kęsdamas skausmą Š. Marčiulionis per skausmus vedė rinktinę į pergales, tačiau kūnas neatlaikė – po olimpiados jis buvo priverstas palikti krepšinį.
„Susivariau“ koją ir pasibaigė mano karjera. Dar dvejus metus tikrai būčiau žaidęs,“ - nostalgiškai tarė Š. Marčiulionis.
Išskirtiniame interviu Š. Marčiulionis papasakojo apie savo vardo krepšinio akademijos ateitį, dabartinius krepšinio talentus ir jų ugdymą, L. Kleizą ir lietuvius NBA, savo karjerą, įsimintinas rungtynes su Draženu Petrovičiumi ir žodžius, kuriuos jam ištarė Aleksandras Džordževičius per skandalingąjį 1995 metų Europos krepšinio čempionato finalą.
Kaip atrasti krepšinio talentą?
- Š. Marčiulionio krepšinio akademija eina permainų keliu - atsisakote masiškumo, dėmesį skirsite aukšto meistriškumo žaidėjų ruošimui. Ar tai reiškia, kad atėjo laikas keisti būsimų krepšininkų paruošimo kryptį? - lrytas.lt paklausė Š. Marčiulionio.
- Akademijos pasiekimai būtų dar geresni, jeigu daugiau laiko skirtumėme individualiam žaidėjų meistriškumo ugdymui. Po ilgų svarstymų nusprendėme nuo masiškumo pereiti prie meistriškumo.
Yra dalykų, kurie nepadeda krepšiniui. Apatinėje grandyje, kur žaidžia metais jaunesni vaikai - visiškai neapšaudyti, nepatyrę - vyresniems pralaimi 100 taškų skirtumų. Tokiu atveju naudos nėra nė vienai pusei.
Kalbant apie tuos vaikus, į kuriuos jau esame investavę darbo, laiko, lėšų, negalime jų palikti nežaidžiančių metus - tai yra neapsižiūrėjimas ir neūkiškumas Lietuvos krepšinyje.
- Ar dabartinės problemos šalies krepšininkų ugdyme gali atsiliepti ateityje - po 5 ar 10 metų, kai lauksime rezultatų iš Lietuvos rinktinės?
- Jau ir dabar kalbame apie penktą vietą ir yra gerai. Aš prisimenu 1996-ųjų Lietuvos rinktinės išleistuves į Atlantos olimpiadą - tada Arūnas Valinskas užkūrė publiką ir visi rėkė „Aukso! Aukso!“. O juk važiavome į Ameriką (juokiasi). Arba tai buvo nesuvokimas, arba buvo toks didžiulis įsitikinimas, kad mes esame tokie geri, jog žmonės svajojo apie tokius dalykus.
Manau, tas kelias ir išsilaikymas ant bangos yra labai ilgas. Tradicijos yra, reikia tik konsoliduoti pajėgas, įvertinti situaciją, riziką. Esame pasaulyje penkti ir visa tai paverskime automobilių gamintojų konkurencija. Tarkime, esame automobilių gamintojai, tokie kaip BMW, „Mercedes“ ar „Toyota“.
Juk tokios gamyklos turi tyrimų centrus, aukščiausios kvalifikacijos specialistus, ilgalaikes strategijas. Mes taip pat turime vadovautis tokiu mąstymu. Juk esame penkta šalis pasaulyje, todėl esant tokiai populiacijai, viskas turi būti konsoliduota ir sutvarkyta. Todėl ateityje laukia dar labai daug darbo.
- Esate ne kartą minėjęs, kad Lietuvos krepšinyje trūksta individualiai stiprių žaidėjų. Ar tai yra problema krepšininkų paruošime?
- Kuo daugiau duosi vaikui dėmesio, kuo daugiau individualiai dirbsi su juo, tuo bus geriau. Tai, kas vyksta per treniruotes, yra vienas dalykas. Bet krepšinio refleksai, įgūdžiai, automatizmas ateina nuolat kartojant tam tikrus dalykus. Bet jeigu vaikui bandai sudėti viską, tada jis ir bus „drungnas“. Ugdant būsimą krepšininką reikia pradėti nuo detalių, esminių dalykų ir pamažu jį įjungti į derinius ir krepšinio visumą. Lyderiai kažkur yra, bet juos reikia atrasti.
Labai keista, kad mažai žaidėjų paruošiama iš Vilniaus, jo regiono. Kodėl? Nežinau. Galbūt vaikiai iš periferijos atvyksta alkanesni, o paramos iš vietinių neturime.
- Galbūt tai yra trenerių problema?
- Savo treneriams mes kviečiame į svečius garsius specialistus iš užsienio - atvyksta pekovičiai, ivkovičiai ir dar daug panašių garsių strategų. Kalbama apie taktinius dalykus, terminologiją, o esmė yra paprasta - kuris iš jų gali parodyti, kaip reikia žaisti vienas prieš vieną? Kaip laikyti kamuolį? Kokia turi būti laikysena? Kaip subalansuoti svorio centrą? Kaip įveikti gynėją?
Jie tik rodo, pasakas papasakoja, o mes klausom.
Kai treneris grįžta į aikštę po tokių pasakų, jam reikia parodyti konkrečiai - kaip gintis, kaip pulti vienas prieš vieną. O tai pas mus yra problema.
Mes turime daug savų patyrusių trenerių, kurie galėtų auginti ir mokyti jaunus trenerius. O jauni treneriai turi klausyti patirties, o ne galvoti, kad jei jau kažką laimėjai, tai jau viską žinai ir viską supranti. Ne, taip nėra. Darbas, darbas, darbas.
Rinktinės ateitis – J. Valančiūno-D. Motiejūno tandemas
- Lietuvos rinktinė pastarosiomis vasaromis skambių pergalių neskina. Vieni sako, kad ir pajėgiausios komandos neišvengia duobių, kiti teigia, jog šalies krepšinis patiria nuosmukį? Kokio jūs požiūrio laikotės?
- Aš tragedijos nedaryčiau. Tikiuosi, kad artimiausius 10 metų rinktinėje žais tandemas J. Valančiūnas-D.Motiejūnas. O aplink juos reikia aplipinti gerus žaidėjus. Manau, kad dar šią vasarą šis tandemas nebus pagrindinis faktorius, bet ateityje bus geras jaunimas.
- J. Valančiūno ir D. Motiejūno debiutai NBA buvo tokie, kokių ir tikėjotės?
- Jonas žino, kas yra darbas. Žinau, kad jis dirbs ir jam yra kur tobulėti. Žinau, kad jis iš trenerio avansu gavo labai didelį pasitikėjimą, žaidimo laiką. Tikiuosi, kad „Raptors“ trenerio meilė jam neišblės, toliau maitins žaidimo minutėmis ir jis toliau bus svarbi komandos dalis.
O Donato kelias buvo duobėtas. Tai yra žaidėjo grūdinimas, bet jam, kaip žaidėjui, ateityje tai išeis į naudą.
- Dar labiau duobėtas kelias buvo L. Kleizai. Kodėl?
- Prieš sezoną prognozavau, kad Linui tai bus nedidelė duobelė ir jis greitai atsigaus. Aišku, tai priklauso ir nuo trenerio, ir nuo žaidybinio laiko, ir nuo toje pačioje pozicijoje žaidžiančių krepšininkų. Tikiuosi, kad vasara Lietuvos rinktinėje jam išeis į naudą. Jis yra alkanas.
Klubai nori matyti jį žaidžiantį ir tokį, koks jis buvo anksčiau. Aš žinau, kad pora klubų jo nori, domisi juo. Kiek žinau, jo kelis nėra pilnai atsistatęs, bet NBA klubai domisi juo.
- A. Karnišovas buvo užsiminęs, kad NBA klubai jaunaisiais Lietuvos krepšininkais bent kol kas nesidomi. Tai - pavojaus signalas, kad Lietuvoje talentingų žaidėjų nėra?
- Tai patvirtina, ką ir sakau - yra geros 18-mečių ar 19-mečių komandos, bet kai reikia išskirti žaidėją, prasideda abejonės.
Daug ką daro žaidėjų ugdymas. Pavyzdžiui, yra salė laisva nuo pat ryto: eik, mesk, dirbk papildomai. Neina, kelt reikia... Man apmaudu dėl tokio požiūrio.
Galvoja: „Praeisiu su mažai kraujo“. Reikia daug kraujo, daug prakaito, reikia save versti, reikia žinoti, ką darai. Sistemingai dirbti ir mesti, mesti, mesti. Tobulinti tuos dalykus, kuriuose nesi toks geras.
Talentingų žaidėjų yra. Priklauso nuo to, kur būdamas jaunas nueisi - jei pakliūsi į NKL komandą, kur reikia rezultato, pasitikėjimas tam tikras yra. Nueisi į LKL klubą - sėdėsi dvejus metus. Jaunimui reikia postūmio, taip pat - kad būtų geri varžovai. Daug kas priklauso nuo susižaidimo, vienas kito „skaitymo“ - jeigu tu žaidi su vyresniais, nesupranti jų, jie tavęs nesupranta, tada negali atsiskleisti, parodyti savo galimybių, pradedi bijoti ir abejoti, ar gali žaisti krepšinį.
Tada prasideda dvejonės. Aš pats, kai tris kartus iš eilės - 1984, 1985 ir 1986 metais - nepatekau į Sovietų Sąjungos rinktinę, pasakiau: „Viskas, kabinu sportbačius ant vinies, nebežaisiu krepšinio. Einu į žurnalistiką, rašysiu“. Juk tris kartus nepatekau į rinktinę, o, atrodo, praėjau pasiruošimą ir nebuvau prastesnis.
Tada atvažiavo treneris R. Endrijaitis pas mane į namus, truputėlį pabarė, truputėlį sugėdino.
Manau, kad jaunų žaidėjų palaikymas iš trenerių pusės, konsultacijos, stovyklos galėtų tokiais atvejais padėti.
- Pastaruoju metu jaunus krepšininkus guldo sunkios traumos. Kodėl?
- Niekas negali paaiškinti, kodėl trūksta kojų raiščiai. Iš daugybės anksčiau žaidusių krepšininkų aš pažinojau tik keletą, kuriems buvo trūkę raiščiai. Krepšinis šiais laikais - žymiai greitesnis, staigesnis. Juk retai kryžminiai raiščiai trūksta kontakto metu. Jie - kaip hiperachilas. Bumpt - ir viskas. Pradedi bėgti, o koja pasilieka.
Bet neaiškinčiau to fizinio pasiruošimo stoka - jis Lietuvoje yra pakankamai geras.
Skausmą jaučia iki šiol
- Pats per savo karjerą esate patyręs nemažai sunkių traumų. Ar jaučiate traumų padarinius?
- Ojei... (šypteli). Kojų, kelių, alkūnių, nugaros, kaklo skausmai. Tai nepraeina ir bus tik blogiau. Todėl man geriau ten, kur daugiau saulės, šilumos - tada mažiau gelia sąnarius, mažiau problemų.
- Dabar ne visi žaidėjai veržiasi į rinktinę - jie linkę patausoti kūną, saugotis traumų ir kuo ilgiau tęsti karjerą klubuose. Kaip jūs tai vertinate? Juk pats Lietuvos rinktinei esate atstovavęs traumuotas, taip rizikuodamas ne tik karjera, bet ir sveikata.
- Buvau kvailas. Jei 1996 metų vasarą nebūčiau žaidęs rinktinėje, dar tikrai dvejus metus būčiau „prastūmęs“. Gal čia buvo altruizmas, noras bet kokia kaina žaisti rinktinėje. Arba galvojimas, kad esi geležinis. Bet gyvenimas viską sudeda į savo vietas. Reikia būti atsargiam, o krepšininko karjera nėra amžina. Jeigu krepšininkai priima sprendimą, jis yra pasvertas.
- Jeigu turėtumėte galimybę pasirinkti iš naujo, kaip elgtumėtės prieš 1996 metų Atlantos olimpiadą?
- Būčiau labiau įsiklausęs į medikų rekomendacijas ir pasverčiau pasekmes. Tada priimčiau sprendimą. Bet tada neklausiau daktarų - norėjau žaisti. Atstovauti Lietuvai - man buvo svarbiausia.
Įsimintiniausios rungtynės – prieš D. Petrovičių
- 1995 metų Europos čempionato finale su tuometine Jugoslavija vienu metu, dėl teisėjų klaidų, Lietuvos rinktinės žaidėjai atsisakė išeiti į aikštę. Prie jūsų priėjo A. Džordževičius ir po jo žodžių nusprendėte grįžti į aikštę? Ką jums pasakė varžovų lyderis?
- Tuo metu mes svarstėme, juk už atsisakymą tęsti rungtynes buvo skiriamos didelės baudos. Buvo tam tikras fonas - tai, ką sakė A. Džordževičius ir rinktinės vadovas Algimantas Pavilionis. Tuo metu mes nežinojome galimų tokio elgesio pasekmių.
O A. Džordževičius man pasakė: „Esame kariai ir privalome užbaigti savo kovą. Ne mes kalti, kad susidarė tokia aplinka.“
Jis - protingas vyriokas, dažnai susitinkame, pabendraujame.
- Jūsų buvęs komandos draugas „Golden State Warriors“ ekipoje Chrisas Mullinas yra sakęs, kad prieš jus gintis nenorėdavo nei Scottie Pippienas, nei Michaelas Jordanas. Esate apie tai girdėjęs?
- Su S. Pippenu pabendraudavome, kai buvo keletas išvykų į Rusiją. Susitikę tuos laikus prisimindavome. Aišku, tai yra malonu. Aš turėjau savo agresyvų žaidimo stilių, o jie kontakto nelabai ir mėgdavo - paskui mane reikėdavo labai daug lakstyti. O aš be to kontakto aikštėje mažai ir reikalingas (šypsosi).
- Kokį vaidmenį jūsų karjeroje suvaidino treneris George'as Karlas, su kuriuo esate konfliktavęs?
- Tuo metu jis buvo silpnas kaip asmenybė. Tikslių jo žodžių neatsimenu, bet jis, kalbėdamas apie komandos komplektaciją, sakė netiesą. Tuo metu komandoje buvo labai daug gerų žaidėjų, konkurencija į vieną poziciją - didžiulė, todėl jis buvo priverstas sakyti netiesą. Jis žaidėjams tiek prižadėjo žaidimo minučių, kad būtų reikėję papildomų keturių kėlinukų (juokiasi). Todėl prasidėjo trintis, komandos mikroklimatas nebuvo geras. Treneris nepadėjo to išspręsti.
Pasakiau, ką apie jį galvoju, kai jis man sakė, kad mano patirties prireiks atkrintamosiose varžybose, tačiau per jas nežaidžiau nė minutės.
- Jaučiate jam pyktį ar nuoskaudą?
- Jis mane motyvavo, kad aš galiu žaisti ir žaisiu. Ir po to sezono, 1995 metų Europos čempionate, laimėjau naudingiausio žaidėjo titulą - jo kopiją norėjau nusiųsti G. Karlui. Kaip klausimą: ar aš tikrai negaliu žaisti?
- Kurios NBA rungtynės jums įstrigo atmintyje?
- Prisimenu rungtynes, kai žaidėme su „New Jersey Nets“, kai lenktyniavome su Naujojo Džersio komandai atstovavusiu Draženu Petrovičiumi. Tada įrodinėjome vienas kitam, ką galim. (1992-aisiais Š. Marčiulionis ir D. Petrovičius pelnė po 27 taškus, „Warriors“ laimėjo 129:122 – Red.). Buvo smagu.
