„Volkswagen Golf“, kuriame miegojo D. Petrovičius, rėžėsi į sunkvežimį. Talentingiausio ir garsiausio visų laikų Kroatijos krepšininko gyvybė užgeso iš karto. D. Petrovičiui tuo metu buvo tik 28-eri.
Anksti nutrūkusi odisėja
Europos krepšinio Mozartas. Užkariautojas. Žmogus, privertęs jo nekantriai laukti NBA. Visi šie žodžiai tinka Kroatijos krepšinio legendai ir pasididžiavimui Draženui Petrovičiui. Kamuolio virtuozas, savo žaidimu pakerėjęs Senąjį žemyną ir pradėjęs žygį už Atlanto, Kroatijos vardą išgarsino visame pasaulyje, tačiau didžioji D. Petrovičiaus odisėja nutrūko nepasiekusi apogėjaus.
„Kroatijos krepšinis žengė tris žingsnius atgal“, - mirus garsiajam krepšininkui pasakė jo brolis Aleksandras.
Portalas lrytas.lt, remdamasis sport-express.ru informacija, pateikia krepšinio legendos D. Petrovičiaus gyvenimo istoriją.
Uždrausta svajonė
Geriausias Kroatijos XX amžiaus sportininkas gimė 1964 metais spalio 22 dieną Šibeniko mieste. Jis pirmiausia išgarsėjo savo tėvynėje, vėliau jį atpažindavo visa Europa, o netrukus apie šį sportininką žinojo visas pasaulis. Tai - Draženas Petrovičius. Kroatijos krepšinio pasididžiavimas ir legenda.
Šibenikas nėra metropolis ir tai netgi ne didelis miestas. Nemažai architektūrinių paminklų turinčiame mieste gyvena apie 50 tūkstančių gyventojų, kurių dauguma verčiasi žvejyba.
Jau nuo gimimo žinodami, kad greičiausiai taps žvejais, žmonės kurdavo svajones apie kitokį gyvenimą. Dalis jų tų svajonių siekdavo. D. Petrovičius buvo vienas iš tokių svajotojų.
Jau nuo jaunystės Draženas buvo įsimylėjęs krepšinį.
„Jis paėmė kamuolį, kuris tuo metu buvo vos ne didesnis už patį Draženą. Man teko prižiūrėti, kad vyresni vaikai jo neatimtų“, - prisiminimais dalijosi garsiojo krepšininkus brolis Aleksandras.
Žinoma, tuomet niekas savo ateities nesiejo su karjera NBA. Keliai iš Rytų Europos į Vakarus buvo uždaryti, todėl svajonės atsimušdavo į niūrias sienas, primenančias Sovietų Sąjungos ir JAV nesutarimus.
Nerašytos taisyklės ir pirmoji meilė
Laikas bėgo ir svajonė tapti garsiu krepšininku įgavo pirmuosius kontūrus. Praėjus 13 metų D. Petrovičius neoficialiai buvo laikomas daugiausia žadančiu šalies sportininku. Tuomet jis pasiekė tai, ko, ko gero, norėjo kiekvienas Šibeniko miesto berniukas, žaidžiantis krepšinį – užsivilko gimtojo miesto komandos marškinėlius.
Tiesa, tuomet jis dar atstovavo jaunimo komandai, tačiau po dviejų metų šio žaidėjo prireikė ir pagrindinei „Šibenik“ ekipai.
Šešiolikos D. Petrovičius išpopuliarėjo visoje tuometėje Jugoslavijoje – buvo išrinktas geriausiu jaunuoju žaidėju šalyje. Žinant tą visos Jugoslavijos pamišimą dėl krepšinio, toks įvertinimas šešiolikmečiui – neįtikėtinai didelis pasiekimas.
Kaip Draženas visa tai pasiekė? Jo brolis turi paprastą paaiškinimą: „Draženas mamos padedamas gavo sporto salės raktą. Jis ten nueidavo ankstų rytą, perstumdydavo kėdes ir mokydavosi varyti kamuolį. Dar prieš pagrindinę treniruotę jis atlikdavo 500 metimų. Po pamokų jis vėl sugrįždavo ir atlikdavo dar 500 metimų. Jis salėje praleisdavo 7 valandas. Treneriai jam sakydavo: „Tu per daug treniruojasi, kodėl tau nenuveikus kažko kito?“ Draženas atsakydavo: „Aš mėgstu treniruotis. Tai mano gyvenimas. Krepšinis – mano oras.“
Kiekvienose jaunimo čempionato rungtynėse D. Petrovičius pelnydavo 50-60 taškų. Tiek įmesti buvo jo nerašyta taisyklė. Tuomet jis ir priprato prie to, kad nuo jo praktiškai priklauso visos komandos rezultatas.
Dar būdamas septyniolikos Draženas tapo „Šibenik“ komandos lyderiu. Dėl D. Petrovičiaus meistriškumo ši ekipa per dvejus metus pasiekė neįtikėtinų rezultatų: pateko į R. Koračo taurės finalą (jame pralaimėjo „Limoges“ ekipai iš Prancūzijos), laimėjo Jugoslavijos čempionatą. Tada D. Petrovičius ir tapo geriausiu šalies krepšininku.
Kaip dažnai nutinka, komanda nespėjo augti su tokiu lyderiu, kaip Draženas, ir „Šibenik“ jam tapo per žemo lygio.
„Pirmoji komanda – lyg pirmoji meilė, - atsisveikindamas su „Šibenik“ krepšinio ekipa sentimentų neslėpė D. Petrovičius. - Ši ekipa visuomet bus mano širdyje. Aš čia viską pradėjau. Negaliu pamiršti visų čia praleistų metų. Pamenu pirmąją treniruotę, krepšinio aikštėje praleistas valandas, pačią aikštę, kurioje man rūpėjo tik kamuolys ir krepšys. „Šibenik“ padėjo man tapti žaidėju ir parodė krepšinį, tačiau tai - tik pradžia. Norėdamas pasiimti iš krepšinio tai, ko trokštu, privalau išvykti. Baigiu šį etapą ir pradedu kitą.“
Krepšinio Mozartas
Metus kariuomenėje praleidęs D. Petrovičius 1984 metais sulaukė neeilinio pasiūlymo – jam buvo suteikta galimybė prisijungti prie Noterdamo universiteto, kuris dėl savo krepšinio disciplinos buvo garsus visame pasaulyje.
Pasiūlymas buvo itin viliojantis, juk taip devyniolikmečiui būtų atvertas kelias ir į pajėgiausią pasaulio lygą NBA.
Tačiau Draženas atsisakė šios galimybės ir pasirinko Zagrebo „Cibona“ krepšinio klubą, kurį Europoje padarė gerokai pajėgesnį. Kodėl krepšininkas atsisakė galimybės išvykti neaišku, tačiau jam įtakos turėjo tai, kad jo brolis Aleksandras rungtyniavo „Cibona“ ekipoje.
Per keturis sezonus „Cibona“ laimėjo beveik visus turnyrus, kuriuose kovojo: triumfavo nacionaliniame čempionate, dukart laimėjo Europos taurę bei Europos nugalėtojų taurę. Šias pergales lydėjo ir dar vienas faktas – Draženas ir Aleksandras buvo vieni stipriausių gynėjų visoje Europoje.
„Jūs klausiate, kaip mums pavyko žaisti vienas kito neerzinant? Tai buvo lengviausi mano metai karjeroje“, - teigė A. Petrovičius.
Draženo talentu stebėjosi visa Europa. Ir kodėl neturėtų? Krepšininkas rungtynėse su „Olympia“ pelnė 112 taškų, R. Koračo taurėje su „Katkanom“ pelnė 62 taškus, o susitikime su „Limoges“ įmetė aštuonis tritaškius iš eilės.
Per ketverius metus „Cibona“ komandoje pasiekta D. Petrovičiaus statistika gali apsukti galvą kiekvienam: nacionalinėse pirmenybėse jis pelnydavo po 37,7 taško, o Europoje – 33,8 taško.
Tačiau netgi ir galėdamas pasigirti neįtikėtinais skaičiais, krepšinio Mozartas D. Petrovičius liko Europoje, savo odisėją NBA nukeldamas į ateitį.
Europos užkariautojas
1986 metais „Portland Trail Blazers“ komanda NBA naujokų biržoje D. Petrovičių pakvietė šešiasdešimtuoju šaukimu, tačiau kroatas dar jautėsi neužkariavęs Europos. Netgi 1988 metais nusprendęs palikti „Cibona“ ekipą, D. Petrovičius neskubėjo už Atlanto ir pasirašė kontraktą su Madrido „Real“.
Petrovičiaus ir turtingiausio Europos krepšinio klubo kontrakte buvo nurodyta neįtikėtina suma – keturi milijonai dolerių. Šie pinigai „Real“ ekipai tikrai atsipirko - „Karališkojo“ klubo marškinėlius užsivilkus Draženui, Madrido komanda laimėjo Ispanijos taurę ir triumfavo Europos taurėje.
Ispanijos taurės finale su „Barcelona“ D. Petrovičius pelnė 42 taškus, o Europos taurės finale jis pelnė dar daugiau – 62 taškus.
„Real“ komandoje D. Petrovičius tik dar kartą įrodė, kad jo širdyje noro žaisti krepšinį niekada nepritrūks. Šis krepšininkas niekada nenuleisdavo rankų ir visada kovodavo iki paskutinių sekundžių, stebindamas trenerius, žiūrovus ir varžovus.
Vilkėdamas „Real“ marškinėlius Draženas Europos taurės pusfinalyje stojo prieš „Cibona“ komandą ir ten pademonstravo šimtaprocentinius rodiklius.
„Kai Draženas įžengė į aikštę, žiūrovai jį pasitiko ovacijomis. Rungtynių pabaigoje jis atnešė savo ekipai pergalę – jis pelnė du paskutinius baudų metimus. Ta pergalė „Real“ komandai nelėmė nieko, o „Cibona“ ekipai pergalė būtų buvusi naudinga. Aš dar prieš baudų metimus nuėjau pas brolį ir tiesiogine ta žodžio prasme maldavau nepataikyti. Draženas man tik nusišypsojo, o paskui pataikė dukart. Jis tiesiog nežinojo, kaip pralaimėti“, - apie brolį kalbėjo A. Petrovičius.
D. Petrovičiaus karjeros Europoje kulminacija tapo Jugoslavijos triumfas Senojo žemyno čempionate. Tuomet Draženas buvo išrinktas geriausiu turnyro krepšininku. D. Petrovičius NBA ir „Trail Blazers“ komandą privertė jo laukti 25 metus, nes jis pirmiau norėjo užkariauti Europą.
Už kelionę į NBA – pusė milijono dolerių
JAV į Europos krepšinį savo žvilgsnį nukreipdavo retai ir nedemonstruodavo didžiulio susidomėjimo ten žaidžiančiais krepšininkais, tačiau NBA vadovai ir gerbėjai laukė vieno vyruko iš buvusios Sovietų Sąjungos bloko šalies. Amerikiečiams reikėjo Jugoslavijos lyderio. Žaidėjo, turinčio unikalų snaiperio talentą.
1989 metais tas trokštamas talentas pagaliau nusprendė pajėgiausią pasaulio krepšinio lygą pamaloninti savo prisistatymu. D. Petrovičius tuomet išvyko iš „Real“ komandos. Išsiskyrimas su „Karališkuoju“ klubu buvo skaudus, ir krepšininkui teko už kontrakto nutraukimą sumokėti pusę milijono dolerių, tačiau jis ištarė „labas“ „Trail Blazers“ komandai.
Mirtinas snaiperis ir Europos krepšinio Mozartas startavo nesėkmingai – jo žaidimas nepateisino NBA lūkesčių. Europoje varžovus daužęs ir metimais žlugdęs bet kurios ekipos viltis Draženas žaidė reguliariai, tačiau po 77 rungtynių jo vidutinis rezultatyvumo rodiklis buvo tik 7,6 taško. D. Petrovičius JAV neturėjo tinkamo pasirengimo NBA įprastai gynybai, todėl 1990-1991 metais jam teko pratintis prie atsarginio žaidėjo vaidmens. Per 38 susitikimus jis aikštėje pasirodė tik 20 rungtynių, o žaidimo laikas nukrito iki septynių minučių. Mozarto tragedija gilėjo, tačiau likimas Draženui turėjo numatęs kitą kelią - „Blazers“ 1991 metais jį iškeitė ir kroatas užsivilko „New Jersey Nets“ marškinėlius.
Žvaigždė be naudingiausiojo apdovanojimo
„Nets“ komandoje viską iš naujo pradėjęs Draženas jau antrojoje sezono pusėje galėjo pademonstruoti visus savo gebėjimus. Kroatas per mačą pradėjo pelnyti po 12,6 taško, o po kiekvieno susitikimo statistika tik gerėdavo.
Įsitvirtinęs Naujajame Džersyje D. Petrovičius į savo sėkmę kabinosi dantimis. Jis žaisdavo beveik 35 minutes ir pelnydavo 20,6 taško. Europos Mozartui užgrojus JAV, už Atlanto ėmė vis garsiau skambėti Kroatijos vardas.
Sezono pabaigoje D. Petrovičius NBA lygoje buvo antras pagal pataikymo procentą iš vidutinio nuotolio, jis pataikė 123 tritaškius iš 277.
Atrodė, kad D. Petrovičius gimė tapti NBA MVP (naudingiausiojo žaidėjo titulas), juolab kad „Nets“ pirmą kartą per penkerius metus pateko į atkrintamąsias varžybas. Nereikėtų pamiršti Draženo ir Kroatijos rinktinės pasirodymo 1992-ųjų vasarą, kuomet Barselonos žaidynėse ši rinktinė iškovojo sidabrą. Kroatai su Draženu liko antri, pirmąją vietą užleidę „Svajonių komandai“, vedamai Michaelo Jordano ir Magico Johnsono (tais pačiais metais Arvydo Sabonio vedama legendinė Lietuvos rinktinė iškovojo bronzą. - Red.).
Antrasis „Nets“ sezonas D. Petrovičiui atnešė ne tik dar didesnę sėkmę, tačiau ir komandos draugų pagarbą, palankų žiniasklaidos dėmesį. Ir toliau gerindamas savo statistiką (1992-1993 m. sezone jis pelnydavo po 22,3 taško) Draženas metus baigė aukštu įvertinimu – NBA jį įtraukė į simbolinį geriausių sezono krepšininkų penketuką. Taip kroatas tapo pirmuoju europiečiu, pasiekusiu tokį titulą.
Tačiau puikaus sezono pabaiga slėpė ir nemalonumus. Kroatas buvo vienintelis iš trylikos geriausių snaiperių, nepakviestų į „Visų žvaigždžių“ rungtynes, o vėliau sekė dar prastesni reikalai - D. Petrovičius pradėjo nesutarti su „Nets“ vadovybe ir netrukus klubas nusprendė, kad nenori atnaujinti kontrakto su kroatu. 1993 metais „Nets“ iškritus iš atkrintamųjų varžybų jau pirmajame etape D. Petrovičius paskelbė, kad nusprendė padaryti poros metų pertrauką NBA ir nori žaisti Graikijoje.
Žiaurus likimo posūkis
Graikijoje D. Petrovičiaus norėjo mažiausiai du klubai. Netrukus pasklido gandai, kad vienas iš jų – Atėnų „Panathinaikos“. Kalbų buvo daug, tačiau Draženo istorija baigėsi visiškai kitaip, nei kas nors galėjo tikėtis.
Daugelis D. Petrovičiui priekaištavo, kad jo sprendimas palikti NBA – neracionalus, paremtas emocijomis. Juk Draženas už Atlanto sužaidė geriausią savo sezoną ir iš jo visi tikėjosi daugiau, nei iš bet kurio kito europiečio. Vargu ar kroatas NBA būtų likęs be darbo.
Tačiau ilgai jo laukti NBA privertęs krepšininkas nusprendė išvykti. Sugrįžęs į Senąjį žemyną D. Petrovičius nusprendė padėti Kroatijos rinktinei, kuri kovojo atrankos į Europos čempionatą varžybose.
Su tautiečiais praleistas laikas galėjo nuraminti krepšininko emocijas ir turėti įtakos jo sprendimui dėl NBA, tačiau klausimas, ar D. Petrovičius būtų sugrįžęs už Atlanto, taip ir liks neatsakytas.
1993 metų birželio 7 dieną D. Petrovičius iš Lenkijos vyko į Vokietiją. Jis automobilyje važiavo su savo sužadėtine, modeliu iš Vokietijos Klara Szalantzy bei drauge krepšininke Hilal Edebal. JAV ir Europos krepšinio gerbėjus sužavėjęs kroatas sėdėjo keleivio vietoje, kuomet įvyko kraupi avarija.
Policijos pranešimuose rašoma, kad kitoje pusėje važiavęs sunkvežimis norėjo išvengti susidūrimo, pasuko į šoną, išlaužė kelius skiriantį apsauginį barjerą ir netrukus užblokavo tris greitkelio juostas. Netrukus „Volkswagen Golf“, kuriame nieko nenutuokdamas miegojo D. Petrovičius, rėžėsi į tą sunkvežimį.
Europos krepšinio Mozartas mirė. Automobilį vairavusi K. Szalantzy ir kartu važiavusi H. Edebal patyrė itin sunkių sužalojimų. Vėliau buvo pranešta, kad matomumas kelyje buvo labai prastas, o D. Petrovičius nebuvo prisisegęs saugos diržo.
Trys žingsniai atgal
D. Petrovičius niekada rimtai nebuvo galvojęs apie atsisveikinimo rungtynes. Galbūt savo fantazijose jis įsivaizdavo sausakimšą areną Zagrebe, kur sirgaliai stovi ir be perstojo ploja ir šaukia jo vardą, kuris įrašytas tarp geriausių NBA žaidėjų. To niekada nesužinosime, tačiau tie, kurie pažinojo Draženą, žaidė su juo ar tiesiog mylėjo krepšinį, net nebuvo susimastę, kad teks su juo atsisveikinti.
Naujajame Džersyje trečiasis numeris buvo visam laikui skirtas D. Petrovičiui, „Cibona“ arena buvo pavadinta jo garbei, o Lozanoje priešais Olimpinį muziejų atsirado skulptūra. 2002 metais D. Petrovičius buvo įtrauktas į NBA „Šlovės muziejų“, o 2007-aisiais pateko ir į FIBA garbės alėją.
„Galbūt Amerikoje sunku suprasti, kokia didelė ši netektis, nes JAV žaidžia labai daug gerų krepšininkų, tačiau mūsų šalis – nedidelė. Praradęs Draženą Kroatijos krepšinis žengė tris žingsnius atgal“, - po jaunėlio brolio mirties kalbėjo A. Petrovičius.
