Klaipėdiečio karjera nebuvo ilga, bet į ją sutilpo daug - kylanti žvaigždė Vilniaus „Lietuvos ryte", spindesys Vitorijos „Tau Ceramica“ (dabar „Laboral Kutxa“), tušti metai NBA klube „New Orleans Hornets“, milžiniškas kontraktas su Pirėjo „Olympiakos“, skaudžios traumos, teisinis karas su Graikijos superklubu ir sprendimas baigti karjerą būnant vos 30-ties.
Išskirtiniame interviu A. Macijauskas dar kartą prisiminė savo sunkiausias karjeros akimirkas, lemiamą sprendimą dėl karjeros pabaigos, papasakojo apie įspūdingą karjeros etapą Ispanijoje, nesėkmingą laikotarpį NBA, būsimas Lietuvos krepšinio žvaigždes ir žodžius, kurie sudrebino Lietuvos krepšinio federaciją bei pakeitė Lietuvos rinktinę.
- Apie karjeros pabaigą paskelbėte prieš trejus metus. Ar nė karto nesigailėjote dėl tokio sprendimo? - lrytas.lt paklausė A. Macijausko.
- Sprendimas nebuvo lengvas, reikėjo viską apmąstyti. Reikėjo daryti sudėtingą nugaros operaciją, nes graikai, kaip ir visus, mane nugydė. Nusprendžiau operacijos nedaryti, nes būčiau dar metus praleidęs be krepšinio. Metų nemažėjo, bet daugėja, o būtų dar laukusi ilga reabilitacija. Visų rungtynių nelaimėsi, visų titulų neiškovosi, todėl pasitaręs su šeima priėmiau tokį sprendimą.
- Nebuvo minčių, kad galbūt paskubėjote?
- Viską lėmė sveikata ir susidėjo blogi dalykai susidėjo - trūko Achilo sausgyslė, operacija buvo atlikta nesėkmingai, reabilitacija atlikta labai blogai.
„Olympiakos“ keturiems ar penkiems mėnesiams įdėjo mano koją įdėjo į gipsą - taip nebūna, juk visose šalyse po trijų savaičių ar mėnesio jau pradedami daryti masažai, nes tai yra sausgyslė. Bandėme daryti kažkokią reabilitaciją, bet kai koja keturis ar penkis mėnesius prabūna gipse, nervų galūnės yra apmirusios arba iš viso numirusios, koja atrofuojasi.
Net ir dabar mano kairė koja ties blauzda yra 3 cm plonesnė negu dešiniosios, dėl to kyla
problemos dėl nugaros. Pasidaręs nugaros operaciją gali žaisti - žmonės žaidžia ir gyvena ir ne po tokių operacijų, tačiau kai koja plonesnė trimis centimetrais, tai yra tikrai labai daug.
- Traumos padarinius kasdieniame gyvenime jaučiate?
- Nugarą paskauda, bet visiems juk taip. Toks jau tas gyvenimas - žmonės, kurie dirba ir sėdimą, ir fizinį darbą, dažnai skundžiasi nugaros skausmais. Lietuvoje mažiau pasportuoju, būdamas Amerikoje kiekvieną dieną savo malonumui pažaidžiu krepšinį. To užtenka.
- Nekyla minčių, kad dar norėčiau ir galėčiau pažaisti?
- Laikas eina ir prabėga. Mintyse dar esu greitas, atsimenu, kaip viską gerai ir gražiai darydavau, tačiau gyvenimas eina į priekį - yra jauni žaidėjai. Sportas toks jau dalykas - kai nesportuoji metus ar pusantrų, nėra taip paprasta sugrįžti. Aš jau nesportuoju trejus metus, tai tą padaryti būtų visiškai neįmanoma. Turbūt būtų neįmanoma pasiekti ir Klaipėdos „Neptūno“ lygio, aš jau nekalbu apie Eurolygos klubą. Ir ne todėl, kad „Neptūnas“ - labai prasto lygio komanda, o todėl, kad aš jau esu labai prastas (šypsosi).
- Ar vis dar jaučiate pyktį ir nuoskaudą dėl istorijos su Pirėjo „Olympiakos“?
- Čia tik emocijos. Aišku, nuoskauda kažkokia lieka. Bet toks gyvenimas ir nieko čia nepripyksi. Visą gyvenimą pykti ir laikyti savyje nuoskaudos nereikia - pyktis sugrauš organizmą ir išsivystys vėžys. Juk ir medicina sako, kad pyktis ir stresas - ligos židinys.
Aišku, buvo nemalonu, bet ir be krepšinio gyvenimas yra sudėtingas - reikia rūpintis sveikata, šeima, tėvais, vaikais. Daug dalykų yra šiame gyvenime, ne vien tik sportas.
- „Negaliu važiuoti į netvarką“. Tokius žodžius ištarėte po 2006 metų pasaulio krepšinio čempionato, kuriame Antano Sireikos treniruojama rinktinė užėmė septintąją vietą. Kilo didžiulis skandalas, rinktinėje prasidėjo pokyčiai.
- Nebuvo taip, kad tai pasakiau dėl kažkokios arogancijos ar pykčio. Norėjau, kad ateities kartoms būtų geriau. Tuo metu ten buvo didžiulė netvarka - pradedant pasiruošimu, apgyvendinimu, sportine apranga. Žaidėjas gauna traumą, o magnetinio rezonanso neįmanoma padaryti. Aprangą atsiunčia didesnę trimis dydžiais, sportinius batelius - vienu dydžiu mažesnius. Net sunku prisiminti ir net nemalonu apie tai kalbėti.
Pinigų visada federacija turėjo daug, tiesiog reikėjo juos teisingai panaudoti. Bet tuo metu to nebuvo.
Juk krepšiniui yra toks visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys, visa šalis per čempionatus susivienija. O taip būna retai. Eurovizijoje nesiseka, futbole nesiseka, lieka krepšinis (juokiasi).
***
Visą interviu su A. Macijausku skaitykite šeštadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“.
