Buvęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas A. Pavilonis į namo sugrįžo pažinęs Ukrainą, tačiau jos gelmių iki galo neperpratęs.
„Jau ir taip ten praleidau daugiau nei planavau – 4 metus, – sakė Ukrainos krepšinio lygos generaliniu direktoriumi dirbęs 58 metų lietuvis. – Kiek aš žinau, pusė lygos klubų norėjo, kad likčiau.
Bet kiti pageidavo pataupyti lėšas – samdyti užsienietį juk nemažai kainuoja.
Kita vertus, kiek ten galėjau būti? Užtenka. Vis dėlto tai kita valstybė, kitoks žmonių mentalitetas. Kai ką perpratau, kai ko ne, bet vis tiek ten likau svetimšalis.”
Sunku rasti bendrą kalbą
2008 metų rudenį A. Pavilonį į Ukrainą pakvietė šios šalies Krepšinio federacijos prezidentas Oleksandras Volkovas – su juo keliai nekart buvo susikirtę rengiant buvusios Šiaurės Europos krepšinio lygos (NEBL) pirmenybes.
Ukrainos krepšinis tuo metu buvo suskilęs į dvi stovyklas.
2008–2009 m. sezoną šalyje vyko du čempionatai – vieną rengė federacija, o kitą – prieš A.Volkovą maištavę klubai.
A.Paviloniui buvo patikėta užduotis užglaistyti krepšinio politikos karą.
Kai po metų tai pavyko, lietuviui buvo pasiūlyta vadovauti bendrai lygai.
„Tai nebuvo paprasta, – pasakojo A.Pavilonis. – Dalį klubų ten valdo su krepšiniu artimai susiję žmonės, o kitas komandas – verslininkai, kurie apie krepšinį daug žinių neturi.
Kai kurių rėmėjų vizijos neatrodė realios ir tai sukeldavo sumaišties lygos gyvenime.
Dalį problemų pavyko išspręsti, o dalį palikau spręsti jiems patiems ateityje.”
Bėda – teisėjai ir treneriai
Viena didžiausių Ukrainos krepšinio lygos problemų buvo teisėjai.
Tiksliau, pernelyg didelės arbitrais nepatenkintų klubų atstovų gretos.
„Anksčiau teko girdėti daug istorijų apie parduodamas ar perkamas rungtynes Ukrainoje. Nepasitikėjimas teisėjais buvo stiprus.
Man pradėjus dirbti po kiekvieno turo – septynerių rungtynių – sulaukdavau septynių klubų skambučių dėl nepasitenkinimo arbitrais. Vėliau skambučių sumažėjo.
Bet vis tiek atrodė, kad populiariausias trenerių ar žaidėjų būdas pasiteisinti savininkui – suversti kaltę teisėjams.”
A.Pavilonis vadovavo penkių asmenų drausmės komisijai ir jam teko išnagrinėti per šimtą rungtynių, nors tokių protestų nagrinėjimas buvo mokama paslauga.
Kita Ukrainos krepšinio liga – treneriai.
Dalis klubų kviečiasi specialistus iš užsienio, taip pat ir iš Lietuvos.
Šiuo metu Dniepropetrovsko „Dnipro” vadovauja Valdemaras Chomičius, Mariupolio „Azovmaš” trenerių štabe dirba Gintaras Krapikas ir Virginijus Mikalauskas, o Mariupolio ir Kijevo „Budivelnyk” klubų struktūrose – Rolandas Jarutis ir Gediminas Navikauskas.
Kiek anksčiau Ukrainoje darbavosi Ramūnas Butautas, Donaldas Kairys, Rimantas Grigas, Rimas Endrijaitis, Algirdas Brazys.
Tačiau, A.Pavilonio teigimu, provincijose ir ypač sporto mokyklose kvalifikuotų trenerių labai trūksta.
„O kai jų trūksta, sunku plėtoti krepšinį”, – sakė A.Pavilonis.
Kliūtis – ir dideli atstumai
Ukrainos krepšinyje sukasi didesni pinigai negu mūsų šalyje.
A.Pavilonio apskaičiavimais, visų lygos klubų biudžetų suma būtų didesnė negu LKL komandų.
„Tačiau Ukrainoje sporto plėtrai pinigai panaudojami ne taip efektyviai kaip Lietuvoje. Krepšinio vadyba ten irgi labai atsilieka nuo Lietuvos.
Kai kurie klubai per mažai dirba su žiūrovais ir tada sunku judėti pirmyn”, – pasakojo A.Pavilonis.
Dideli atstumai tarp miestų – kartais net iki 1500 km – irgi nepadeda.
Lėktuvų bilietų kainos Ukrainoje – išpūstos, todėl klubai dažnai keliauja traukiniais arba prastais keliais darda autobusais. Lygos direktoriui kelis kartus net teko atšaukti rungtynes dėl užpustytų kelių.
Vis dėlto šiuolaikiniais rungtynių transliavimo būdais Ukrainos lyga pralenkė lietuvius.
Supirkus visą reikalingą įrangą, nutiesus kabelius ir pasamdžius komentatorius buvo įdiegta interneto televizija, kuri rodo ne tik visas pagrindinių komandų, bet ir dublerių rungtynes.
Statys arenas čempionatui
2015 metais Ukraina rengs Europos krepšinio pirmenybes. A.Pavilonio nuomone, ši valstybė dar turės nuveikti daug darbų, tačiau svarbiausias užduotis turėtų išspręsti.
Ekonominius raumenis Ukraina jau parodė, su Lenkija šįmet surengusi Europos futbolo čempionatą – daug didesnį turnyrą nei krepšinio pirmenybės.
„Didžiausia problema ukrainiečiams bus arenos, – spėjo A.Pavilonis. – Šiuolaikinių salių yra vos kelios, bet ir jos nedidelės – 2–3 tūkst. vietų. Tiesa, yra pora didesnių arenų, bet jos senos.
Žinau, kad ukrainiečiai planuoja pastatyti šešias naujas arenas. Jei sugebėjo rengti Europos futbolo čempionatą, turėtų pavykti ir krepšinio pirmenybės. Juolab kad infrastruktūra yra, patirties – irgi.”
Ar padės rinktinės strategui J. Kazlauskui?
Šiuo metu didžiausias rūpestis A.Paviloniui – kaip užtaisyti namo stogą ir nuskinti obuolius.
Buities rūpesčiai atrodo kaip ramus užutėkis, lyginant su audromis, kuriose A.Paviloniui teko plaukioti anksčiau.
Buvęs Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas (1994–2003 m.), buvęs vyrų krepšinio rinktinės rėmimo fondo, buvęs „FIBA Europe” varžybų komisijos narys, buvęs NEBL direktorius, buvęs rinktinės delegacijos vadovas mūsų šalies krepšinyje aktyviai veikė iki 2007 metų, kai buvo išbrauktas iš 2011 metų Europos pirmenybes rengiančios darbo grupės.
Nustumtas nuo LKF reikalų buvęs Vilniaus „Statybos” krepšininkas kurį laiką dirbo krepšinio varžybų komisaru ir šias pareigas vėl ketina eiti šį sezoną. Druskininkuose jis jau išsilaikė reikalingus egzaminus.
A. Pavilonis neslėpė, kad varžybų komisaro pareigomis neketina apsiriboti ir mūsų šalyje žvalgysis aktyvesnės veiklos.
Galbūt buvusiam bendražygiui Jonui Kazlauskui grįžus prie Lietuvos rinktinės vairo, o Antanui Guogai pasitraukus iš komandos delegacijos vadovo pareigų, į jas norėtų grįžti A.Pavilonis?
„Rinktinei pirmiausia reikia išspręsti rūpesčius dėl krepšininkų, o kiti dalykai nėra tokie svarbūs”, – nei „taip”, nei „ne” nepasakė iš Ukrainos sugrįžęs krepšinio specialistas.
