Išskirtiniame interviu lrytas.lt Š. Marčiulionis kalbėjo ne tik apie realybės neatitinkančius lūkesčius, rinktinės treneriui reikalingas savybes, bet ir apie šalies krepšinį kamuojančią įžaidėjų problemą.
„Krepšinis turi sekti futbolo pavyzdžiu. Čia viskas sukasi apie pinigus. Čia nereikia emocijų, viskas yra susiję su pinigais. Juk niekas dabar nepriekaištauja, kad geriausi futbolininkai olimpiadoje nežaidžia“, - paklaustas apie siūlymą į olimpiadą siųsti tik jaunus krepšininkus sakė Barselonos žaidynių, kur iškovojo bronzos medalį, paminėjimą švenčiantis Š. Marčiulionis.
- Šiemet suėjo 20 metų, kai Lietuvos krepšinio rinktinė Barselonoje iškovojo bronzą. Ta proga sukurtas filmas „Kita svajonių komanda“, nuolat kalbama apie pasididžiavimą šalimi, tų laikų dvasią ir išgyvenimus. Pats teigėte, kad dabar pasigendate tos ugnies. Kas pasikeitė?
- Šiemet taip sutapo, kad Lietuvos rinktinė su Rusija sužaidė tą pačią dieną, kaip ir mes su NVS, tačiau šįkart pralaimėjome. Po šio pralaimėjimo į viską pažiūrėjau kitu kampu ir savęs paklausiau: ką aš padariau, kad pralaimėjome rusams? Galbūt blogai mokau vaikus? Kas nutiko, kad mes, būdami pranašesni, pralaimėjome?
Kažko mums trūksta. Galbūt tai blogas požiūris? Kažkas viduje gęsta? Sunku nustatyti vieną priežastį, tačiau būtent tokios mintys man kilo po pralaimėjimo.
Manau, kad viską lėmė minėtų priežasčių samplaika. Keičiasi laikai – keičiasi ir žaidėjai. Vyksta kartų kaita.
Būtent taip ir atsirado tas trūkumas, kuris mums neleido nugalėti Rusijos rinktinės.
- Lietuvos krepšinio sirgaliams šiuo metu labiausiai rūpi, kas treniruos šalies rinktinę. Kol kas nėra aišku, ar ekipai diriguos naujas strategas, ar darbą tęs Kęstutis Kemzūra. Kuluaruose kalbama, kad į trenerio kėdę sės naujas žmogus. Koks, jūsų manymu, turėtų būti Lietuvos krepšinio rinktinės strategas?
- Pirmiausia, tai treneris turi būti gerbiamas. Žaidėjai jam turi jausti pagarbą. Jis turi būti autoritetas. Labai svarbu, kad strategas suvoktų, jog tai – ne vienerių metų darbas.
Dabar vyksta kartų kaita. Turėsime spragą įžaidėjų grandyje. Priekinė linija yra jauna. Būtent todėl treneriui reikės galvoti apie kitokį žaidimo braižą.
- Šiemet į NBA išvyko du aukštaūgiai: Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas. Rinktinę paliko Darius Songaila, Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas. Peržiūrėję krepšininkų sąrašą galime išskirti keletą pavardžių, tačiau nėra taip, kad kiekvienoje pozicijoje turėtume po ryškų žaidėją. 1992-aisais juk galėjome išskirti tokių žaidėjų.
- Barselonoje mūsų komandoje nebuvo daug aukščiausio lygio krepšininkų. Turėjome trumpą atsarginių suolelį. Labai gerai žaidė penki ar šeši krepšininkai, o kiti neturėjo reikiamos patirties. Tačiau tie krepšininkai, kurie galėjo žaisti puikiai, užėmė visas reikiamas pozicijas.
- O dabar taip nėra. Kas galėjo lemti tai, kad krepšinio šalyje nėra visų penkių pozicijų meistrų? Dabar susidaro įspūdis, kad auginami tik aukštaūgiai. Galbūt krepšinio mokyklos dirba ne ta linkme?
- Kad ir kaip keistai skambėtų, mes neturime „centrų“.
Tačiau pagrindinė rinktinės problema – įžaidėjai. Tai yra labai specifinė pozicija. Įžaidėjas turi ne tik daug laiko žaisti, juo privalo pasitikėti kiti keturi aikštėje esantys krepšininkai.
Jeigu ateina jaunas krepšininkas, jam iškart neišeina leisti valdyti komandos. Ar bus galim patikėti Adui Juškevičiui valdyti Kauno „Žalgirį“, o Dovydui Redikui – Vilniaus „Lietuvos rytą“?
Žinoma, kad galima, tačiau pradžioje jie darys begalę klaidų, komandos neiškovos daug pergalių.
Kita vertus, po poros metų ekipa turės jau patyrusį įžaidėją.
Dabar nauji treneriai nėra suinteresuoti auginti žaidėjus. O jeigu jie dar nėra lietuviai, tuomet tokia motyvacija sumažėja dar labiau. Jiems nereikia mums auginti įžaidėjų. Jie paprasčiau pasirenka tuos, kurie jau yra paruošti. Tiems treneriams reikia krepšininkų, kurie jau būtų patyrę ir galėtų valdyti ekipą.
Mūsų krepšininkams reikia patirties. Jie turi žaisti. Viskas sukasi tik apie žaidimą. Patirtis susideda iš daugybės situacijų, kurias tu išgyveni ne treniruotėse, o rungtyniaudamas aikštėje. Čia yra visa esmė.
- Lietuvos krepšinio aistruoliai tikėjosi, kad šalyje vykusiame Europos čempionate nuskinsime mažiausiai bronzą, tačiau užėmėme tik penktąją vietą. Krepšininkams vykstant į Londoną taip pat buvo kalbama apie medalius, tačiau rezultatai nuvylė dar labiau – užėmėme aštuntąją vietą. Galbūt pats laikas pažiūrėti realybei į akis ir sumažinti lūkesčius?
- Kartelė užkelta. Tauta turi suprasti, kad komanda negali visada laimėti tik prizines vietas.
Aš pamenu tokią juokingą istoriją. Turėjome vykti į Atlantos žaidynes (šioje olimpiadoje gerbėjai paskutinį kartą matė kartu žaidžiančius Arvydą Sabonį ir Š. Marčiulionį. Lietuviai iškovojo bronzą. – Red.).
Vyko išlydėtuvės. Tuomet vedėjas atsisuko į žmones ir sušuko: „Ko mes galime jiems palinkėti? Gal aukso?“ Ir tada visi pradėjo šaukti: „Aukso, aukso, aukso!“
Juk mes tada vykome į Atlantą. Į JAV (juokiasi). Tokie momentai ir parodė, kad ne visada jaučiame realybę.
Galbūt mes per mažai matome kito krepšinio? Esame įsimylėję Lietuvos krepšinį, tačiau nematome, kokios pajėgios kitos lygos, rinktinės.
- Jūs pasisakote už NBA komisaro Davido Sterno siūlomą idėją sekti futbolo pavyzdžiu ir olimpiadoje įvesti krepšininkų amžiaus ribojimą? Kodėl?
- Krepšinis turi sekti futbolo pavyzdžiu. Čia viskas sukasi apie pinigus. Pasaulio čempionato lėšas turėtų valdyti FIBA ir NBA. Jeigu pasaulio čempionatas taptų toks prestižinis, jis gautų daugiau pinigų – gerokai daugiau.
Kalbant apie olimpiadą, tai norint rinktinės krepšininkus išlaikyti ketverius metus, reikia vos ne pajėgaus krepšinio klubo biudžeto. Tie pinigai nėra adekvatūs.
Todėl ir atsirado idėja didesnę reikšmę suteikti pasaulio čempionatui. Į jį Senojo žemyno komandos patektų per Europos čempionatą. Ten sužaistų, o tada ateitų ir olimpiados metas.
Dėl amžiaus - skirtumo nėra. Nesvarbu, ar tai bus 23, ar 25 metai. Svarbiausia - pasaulio čempionatas.
Čia nereikia emocijų, viskas yra susiję su pinigais. Juk niekas dabar nepriekaištauja, kad geriausi futbolininkai olimpiadoje nežaidžia.
Kodėl NBA pasiūlė tokį variantą? Matyt, jiems nepakanka pajamų, kurias gauna krepšinis, investuodamas į NBA žaidėjus. Juk reikia apmokėti draudimą ir t. t.
Prisiminkime, kas nutiko per pasiruošimą. Keletas NBA žaidėjų patyrė traumas. Net nereikia kalbėti apie draudimo išmokas. Tas krepšininkas jau nebus toks, koks buvo.
O kai žaidžia su tokiomis ekipomis, kaip Angola, daro šou elementus, rungtyniauja atsipalaidavę, nes nėra pasipriešinimo, traumų tikimybė gerokai išauga.
