Jei Kvakenbriuko gyventojai pasispaustų, jie visi galėtų tilpti į Vilniaus „Siemens“ areną - didžiausiame Artlando krašto miestelyje gyvena vos 13 tūkst. žmonių.
Kol Kvakenbriuke nebuvo krepšinio komandos, labiausiai jį garsino nuostabus kraštovaizdis ir viduramžių architektūra. Kvakenbriuką netgi norėta įtraukti į UNESCO Kultūros paveldo sąrašą. Bet tam pasipriešino Artlando gyventojai, nenorėję, kad į jų kraštą plūstelėtų turistų būriai.
Kelio pradžia
Krepšinis Kvakenbriuką pasiekė praėjusio amžiaus viduryje. Kvakenbriuko kūno kultūros ir sporto klubo (Quakenbrecker Turn und Sportverein - QTSV) salėje pirmoji lenta buvo pakabinta apie 1955 metus. 1958-aisiais QTSV krepšininkai debiutavo žemiausio rango oficialiose varžybose - Osnabriuko miesto lygoje.
Greitai Kvakenbriukas tapo viena iš nedaugelio Vokietijos vietų, kur krepšinis populiarumu susilygino su futbolu ir rankiniu. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Kvakenbriuko krepšininkai laimėjo Žemutinės Saksonijos jaunių čempionatą.
Ši sėkmė sužadino apetitą. QTSV vadovai pasikvietė į komandą serbą trenerį Dušaną Kostovą, pirmą amerikietį žaidėją, ir 1975 metais miestelio komanda įsiveržė į Vokietijos antrąją lygą.
Bet klubas joje neįsitvirtino, vėliau ilgai klaidžiojo tarp trečiosios, ketvirtosios ir penktosios Vokietijos krepšinio lygų.
Pakvietė pasaulio čempioną
Antrasis Kvakenbriuko krepšinio pakilimas prasidėjo praėjusio dešimtmečio pradžioje. QTSV užmojai buvo labai rimti. Komandoje porą sezonų žaidė buvęs SSRS rinktinės narys, pasaulio čempionas Aleksandras Charčenkovas.
1996 metais QTSV ekipa grįžo į antrąją bundeslygą. 2001-2002 m. sezone Kvakenbriuko krepšininkai liko per plauką nuo pirmosios Vokietijos lygos, o kitą sezoną per visą turnyrą nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. 30 pergalių per 30 rungtynių užtikrino kelialapį į stipriausių Vokietijos komandų varžybas.
Pavadinimą sukūrė žurnalistai
Kol Kvakenbriuko komanda žaidė žemesnėse lygose, ji priklausė QTSV klubui ir neturėjo atskiro pavadinimo.
Tačiau sirgaliams ir pirmųjų pergalių įkvėptiems miestelio žurnalistams buvo maža paprastų raidžių. Žiniasklaida krepšininkus vis dažniau pavadindavo drakonais („Drachen“) arba Artlando drakonais („Artlander Drachen“).
Drakonas - pagrindinis garsiausios krašto legendos personažas ir yra vaizduojamas Artlando herbe.
Kai Kvakenbriuko komanda pateko į pirmąją bundeslygą, krepšinio padalinys atsiskyrė nuo QTSV klubo ir gavo į anglų kalbą išverstą pavadinimą „Artland Dragons“. Rūpintis klubo įvaizdžiu pasamdyta reklamos agentūra sukūrė logotipą, kuriame varžovus išgąsdinti bando iš šnervių ugnį leidžiantis drakonas.
Sudrumsta ramybė
Kvakenbriuko žmonės nesidrovi savo miestelį vadinti užkampiu. Tačiau po krepšinio ekipos sėkmės gyventojai galėjo pasijusti tarsi didmiestyje.
Kai „Artland Dragons“ pateko į pirmąją šalies krepšinio lygą, Kvakenbriuką aplankė didžiausių Vokietijos televizijų filmavimo grupės ir daugelio svarbiausių dienraščių žurnalistai. Visiems knietėjo sužinoti, kaip provincijoje pavyko sukurti krepšinio pasaką.
Žurnalistai kalbino klubo vadovus, krepšininkus ir gatvėse ar baruose sutiktus Kvakenbriuko gyventojus. 2003 metų vasarą turbūt neliko nė vieno kvakenbriukiečio, kuris nebūtų savęs bent sykį išvydęs televizoriaus ekrane.
Tylusis mecenatas
Svarbiausias Artlando krepšinio fenomeno kūrėjas - Genteris Kollmannas. Jis prieš keturis dešimtmečius rungtyniavo Kvakenbriuko komandoje ir buvo kviečiamas į Vokietijos jaunių rinktinę.
Baigęs sportinę karjerą G.Kollmanas įkūrė sporto ir laisvalaikio aprangą gaminančią bendrovę „Medico“ ir jau tuziną metų yra pagrindinis Kvakenbriuko krepšinio klubo rėmėjas.
Jo skiriami pinigai sudaro didelę dalį „Artland Dragons“ biudžeto. G.Kollmanas svariai prisidėjo prie „Artland Arena“ statybos finansavimo ir netgi moka už Kvakenbriuko sirgalių išvykas į kitus miestus.
Kai užpernai „Artland Dragons“ žaidė bundeslygos finale, iš Kvakenbriuko į Bambergą sirgalius vežė 20 autobusų. Kiekvienam sirgaliui visa kelionė, įskaitant bilietą į rungtynes, kainavo vos 5 eurus. Kitą dalį sumokėjo G.Kollmannas.
Žurnalistų bandymai apie visa tai smulkiau išgirsti iš paties G.Kollmanno atsitrenkia į tylos sieną. Jokių oficialių pareigų klube neužimantis sporto mecenatas su žiniasklaida nebendrauja. Jis nedavė nė vieno interviu nuo tada, kai Kvakenbriuko komanda dar žaidė antrojoje bundeslygoje.
Neturtingi, bet pavyzdingi
Dar viena Kvakenbriuko klubo paslaptis - biudžetas. Kiek pinigų yra jų ižde, „Artland Dragons“ vadovai per visą klubo istoriją viešai nepaskelbė nė karto.
Šio sezono pradžioje vienas bundeslygos klubų finansus skaičiuoti bandęs Vokietijos leidinys teigė, kad „Artland Dragons“ sukaupė 3,4 mln. eurų. Kitur rašoma, kad klubo biudžetas nesiekia 3 mln.
Kad ir kiek turėtų pinigų, „Artland Dragons“ vadovai savo nedideliame ūkyje tvarkytis moka. Bundeslyga kasmet atlieka klubų licencijavimą. Dažniausiai apie trečdalį, o kai kada net daugiau negu pusė klubų licencijos pirmuoju bandymu negauna. Jiems nurodoma ištaisyti trūkumus ir atlikti pakartotinę licencijavimo procedūrą.
„Artland Dragons“ tarp nepažangiųjų neatsidūrė dar nė karto. Klubas pavyzdingai ir laiku įvykdo visus lygos reikalavimus.
Sirgaliams - šimtas dovanų
Šiemet vasario 13-ąją, penktadienį per pilnatį, „Artland Dragons“ minėjo neįprastą jubiliejų. Kvakenbriuko klubas į šimtąsias iš eilės bundeslygos rungtynes pardavė visus bilietus. Ta proga ekipos vadovai sirgaliams padovanojo 100 specialiai pagamintų marškinėlių ir nemokamai išpilstė 100 litrų alaus.
2003 metais, prieš pat debiutą pirmojoje bundeslygoje atidarytoje „Artland Arena“ yra 3000 vietų. Tai minimalus lygos reikalavimus atitinkantis skaičius.
Du trečdalius tribūnų per kiekvienas rungtynes užpildo tie patys žmonės - Kvakenbriuko klubas jau penkis sezonus iš eilės pardavė po 2000 abonementų (beje, „Artland Dragons“ abonementai yra vieni brangiausių bundeslygoje). Be vargo parduotų ir visus 3000, bet klubo vadovai nori, kad į areną kartais patektų tie, kuriems sezoninių bilietų nelieka. Be to, pagal bundeslygos nuostatus privalu 10 proc. vietų palikti svečių komandų sirgaliams.
Kur sutalpinti visus norinčiuosius pamatyti rungtynes - ne vienintelis „Artland Dragons“ vadovų galvos skausmas. Po trejų metų bundeslyga reikalaus, kad visos komandos žaistų bent 5000 vietų arenose.
„Kol kas nežinome, kaip išspręsime šią problemą“, - prisipažįsta klubo direktorius Marko Beensas. Jis neatmeta, kad „Artland Dragons“ teks persikelti į už 60 km esantį ir tinkamą areną turintį Osnabriuką.
