„Visiškas žlugimas“. Šiuos žodžius sekmadienį viršelyje didelėmis raidėmis parašė net keli Italijos dienraščiai.
„Dar vienas juodas mūsų futbolo puslapis“, – pridūrė didžiausias Italijos sporto dienraštis „Gazzetta dello Sport“. „Vargšė Italija“, – ranka numojo kitas sporto dienraštis „Quotidiano Sportivo“.
„Italija suplėšyta į gabalus. Sumušta ir pažeminta – išvyta iš Europos čempionato“, – šeštadienio įvykių ataskaitą trumpoje, bet iškalbingoje antraštėje pateikė Milano leidžiamas „Corriere della Sera“.
Kitų sekmadienį dienos šviesą išvydusių laikraščių pirmieji puslapiai taip pat buvo persmelkti liūdesiu ir nusivylimu dėl žlugusių lūkesčių: „Mažytė Italija jau namie. Net be iliuzijos išlikti“ („La Repubblica“), „Nacionalinė nelaimė“ („Il Gazzettino“), „Euroširdgėla“ („Il Resto del Carlino“), „Tamsūs mėlynieji“ („La Stampa“), „Mėlynoji nelaimė“ („Il Messaggero“).
Italai taip reagavo į jų šalies futbolo rinktinės pralaimėjimą Europos pirmenybių aštuntfinalyje Šveicarijos komandai. Šveicarai šventė pergalę 2:0, o Italijos futbolininkai pasidavė beveik nepasipriešinę.
Netikra rinktinė
Italus šeštadienį daug labiau negu pralaimėjimas įskaudino bejėgiškas ir bedvasis rinktinės žaidimas. „Italija neteko veido!“ – iškart po rungtynių pagrindinio straipsnio antraštėje paraše „Gazzetta dello Sport“ interneto svetainė.
Atrodo, tai, kaip beviltiškai šeštadienį pralaimėjo Italijos futbolininkai, Italijos sporto žiniasklaidos buvo net skaudžiau, negu prarastas čempionų vardas.
„Komandai sunkiai, padedant Fortūnai patekus į atkrintamąsias varžybas, treneris Luciano Spalletti tikėjosi, kad rungtynės su šveicarais bus atspirties taškas. Bet rungtynės buvo visiškas žlugimas.
Fiziniu, taktikos ir psichologijos atžvilgiu. „Mėlynieji“ nesugebėjo nieko. Aktyvus futbolas, apie kurį galvojo treneris, taip ir liko tik jo galvoje.
Pirmasis kėlinys buvo apgailėtinas, antrasis kėlinys prasidėjo dar blogiau ir komanda nesugebėjo atsakyti niekuo.
Stadione, kuriame 2006 metais mes tapome pasaulio čempionais ir į kurį tikėjomės grįžti šių metų liepos 14 dieną“, – bejėgę rinktinę pliekė „Gazzetta“.
„Rinktinė, per bjauri, kad būtų tikra, pasidavė Šveicarijos komandai, – rašė kitas sporto leidinys „Tuttosport“. – Italija, kone prasčiausia per visą didžiųjų turnyrų istoriją, lėta ir vangi, tiesiogine to žodžio prasme, nuo pirmojo kamuolio spyrio pasidavė Šveicarijai.
Vokietijos sostinės stadionas tapo vienos iš bjauriausių šių laikų rinktinių atsisveikinimo scena. Du įvarčius įmušę šveicarai galėjo nesibaiminti, kad nenugalės, nes Italijos rinktinė nepadarė įspūdžio, kad ji čia buvo“.
Atsiprašymo nepriėmė
„Mėlynieji“ ir Luciano Spalletti, jūs – nacionalinė nelaimė. Slėpkitės ir kuo ilgiau nesirodykite akyse“, – futbolininkus ir trenerį kuo toliau pasiuntė „Corriere dello Sport“.
„Pamirškite Berlyno efektą, svajones apie šlovę ir visą kitą gerų ketinimų šlamštą, kuriais buvo grįstas kelias į pragarą.
Visi, Šveicarijos pažeminti oficialiai jau buvę Europos čempionai, nešdinkitės namo, be gėdos, be garbės, be pasididžiavimo, prislėgti nepadoraus gėdos svorio.
Vienintelė išimtis buvo Gianluigi Donnarumma, didysis Donnarumma“, – tūžo „Corriere dello Sport“, visgi padaręs vieną išimtį rinktinės kapitonui, kurio dėka italai išvengė dar didesnio pažeminimo, jei apskritai galėjo būti labiau pažeminti.
Gianluigi Donnarumma šioje ekipoje buvo lyg balta varna. „Jis visada buvo geriausias. Jei ne jis, mes namo būtume išsiųsti daug anksčiau“, – jokių priekaištų rinktinės vartininkui neturėjo ir „Quotidiano Sportivo“.
Italijos futbolininkai sirgalių įtūžį pajuto iškart po rungtynių. „Po rungtynių Gianluigi Donnarumma pakvietė komandos draugus nueiti prie Italijos sirgalių tribūnos.
Joje pasigirdo švilpimas ir pasiūlymas nešdintis į rūbinę, – įvykius aprašė „Gazzetta dello Sport“. – Bet plojimų nebebuvo ir antrajame kėlinyje.
Pralaimėjimas, o gal tiksliau – sulyginimas su žeme. Dėl šios priežasties sirgaliai nepriėmė žaidėjų atsiprašymo po rungtynių. Jie švilpė garsiai.
Veidai ištįso jau antrojo kėlinio pradžioje ir visiškai apniuko, kai pralaimėjimas tapo oficialus. Niekas negalėjo pateisinti tokio lygio žaidimo – sirgaliai už kelionę į Berlyną sumokėjo apvalią sumą ir tikėjosi bent gero pasirodymo, nepriklausomai nuo rezultato. Vietoj to jie pamatė visišką žlugimą. Pažeminimą, kokių mūsų istorijoje buvo nedaug.
Mėlynoji tribūnų dalis nutilo ir pasyviai laukė pabaigos nuo tada, kai Rubenas Vargasas įmušė antrąjį įvartį.
Sirgaliai net neskandavo. Jie suprato, kad viskas beprasmiška, bes jie matė bedvasę komandą. Italiją, kuri... nebuvo Italija. Dėl to po rungtynių jie nepriėmė Gianluigi Donnarummos atgailos.“
Antras pažeminimas
Jei Italijos futbolas kada nors buvo patyręs didesnę gėdą, dabartinė karta to neprisimena. Vis dėlto „Corriere dello Sport“ priminė kitą gėdingą Italijos rinktinės pasirodymą, kuris, lyg tyčia, irgi buvo Vokietijoje.
Prieš pusę šimto metų, per 1974 metų pasaulio pirmenybes, Štutgarto stadione italus lemiamose grupės varžybų rungtynėse į miltus sumalė Lenkijos rinktinė.
„Tamsūs „mėlynieji-2“, po penkiasdešimties metų nuo pirmųjų. Be kojų ir be dvasios Italija liūdnai pasitraukė iš Europos pirmenybių.
Aštuntfinalyje pralaimėjusi Šveicarijai – vidutiniško lygio komandai su keliomis ryškesnėmis asmenybėmis (profesoriumi Granitu Xhaka aikštės viduryje), bet pirmiausia – aistringai ir drąsiai.
Šios savybės didžiuosiuose rinktinių turnyruose yra pamatinės, bet pasyviems ir vangiems „mėlyniesiems“ jų trūko nuo rungtynių pradžios iki pabaigos.
Bloga pradžia, jokios reakcijos po pirmojo Remo Freulerio įvarčio ir antrojo Rubeno Vargaso įvarčio, jokio pagyvėjimo po keitimų. Tokią nuolankią rinktinę atkrintamosiose varžybose sunku prisiminti“, – rašė „Corriere dello Sport“.
Sunku patikėti
Po pralaimėjimų daugiausia kritikos strėlių visuomet sminga į trenerį. Luciano Spalletti treniruoti Italijos rinktinę pradėjo tik praėjusių metų rudenį, bet jo dienos veikiausiai jau suskaičiuotos.
Juo labiau kad Europos pirmenybių atrankos turnyre L.Spalletti vadovaujama komanda irgi nespindėjo ir kelialapį į Vokietiją iškovojo tik per plauką.
„Luciano Spalletti komanda žaidė pasyviai, jai trūko kovingumo. Pastaraisiais mėnesiais rinktinė beveik niekada nediktuodavo ritmo, jai trūko drausmės, komanda dažnai prarasdavo kamuolį, – trumpo L.Spalletti laikotarpio Italijos rinktinės žaidimą nagrinėjo „Quotidiano Sportivo“. – Šie italų trūkumai aštuntfinalyje suteikė gyvybę šveicarams, kurie, priešingai, žaidė labai įnirtingai, intensyviai ir tvarkingai, o pirmiausia užvaldė aikštės vidurį ir pasinaudojo italų gynybos plyšiais, atsiradusiais nežaidžiant Riccardo Calafiori.
L.Spaletti komanda buvo tokia bjauri, kad net sunku patikėti. „Mėlynieji“ turėjo tik dvi galimybes: kai įvarčio į savo vartus vos neįmušė Fabianas Scharas ir į virpstą pataikius Gianlucai Scamaccai.
Per visą kitą laiką mūsų rinktinė nesukūrė nieko. Jokio pavojaus Yanno Sommerio baudos aikštelėje, varžovų vartininkas praktiškai buvo už bilietą nemokėjęs žiūrovas“.
