„Buvo įprasta diena, net nesijaučiau, kad kažkas galėtų būti kitaip“, – praėjus daugiau nei pusantrų metų po lemtingos dienos portalui lrytas.lt pasakojo G.Kulbis.
Rungtynių metu panevėžietis susidūrė su varžovu ir nesėkmingai nusileido ant žemės. Tąsyk jis susitrenkė galvą į dirbtinės vejos aikštę. Susižeidimo akimirką futbolininkas net negalėjo pagalvoti, kokią rimtą traumą jis patyrė, tačiau netrukus žaidėjas pajuto, kad jis nebegali valdyti kūno.
Jis buvo išgabentas į Lazdynų ligoninę, o atlikti rentgeno tyrimai lūžių neparodė. Vis dėlto kur kas daugiau nerimo atsirado po magnetinio rezonanso tyrimų, po jų tapo aišku, kad G.Kulbiui yra nutrauktų nervų bei pažeidimų kaklo srityje. Gydytojai nieko nelaukdami priėmė sprendimą operuoti iš Panevėžio kilusį futbolininką.
Sukelta dirbtinė koma, net aštuonias valandas trukusi operacija ir didžiulė nežinia, kas bus toliau. Po operacijos pramerkęs akis G.Kulbis suprato, kad nuo šiol jo gyvenimas pasikeitė negrįžtamai – žaidėjas buvo prijungtas prie aparatų, tačiau galėjo atsakyti tik akimis – visas jo kūnas buvo paralyžiuotas.
Pirminė gydytojų prognozė pozityvių žinių taip pat neatnešė – buvo manoma, kad futbolininkas nebegalės vaikščioti.
„Kai ateina daktaras ir pasako, kad tu niekada negalėsi vaikščioti, kad negalėsi daryti vieno ar kito dalyko, tai savaime suprantama, kad viskas tavo gyvenime apsiverčia“, – samprotavo 34-erių G.Kulbis.
Bet tvirtas ryžtas ir sportininko charakteris neleido Gajui pasiduoti – diena po dienos futbolininkas laikėsi griežto reabilitacijos plano ir tikėjo, kad gali paneigti visas neigiamas prognozes.
Praėjus keturiems mėnesiams po nelaimės, Gajus padarė tai, ką jo gydytojai pavadino stebuklu – jis pasiramstant sugebėjo nueiti net 12 žingsnių.
Nuo 2022-ųjų gegužės 22 dienos prasidėjusią sunkiausią savo gyvenimo kovą G.Kulbis pradėjo nebūdamas vienas. Nelaimės ištiktam žaidėjui greitai pagalbą suteikė jo artimieji, bičiuliai bei šalies futbolo bendruomenė.
Žmonės bei organizacijos rinko pinigus, kurie buvo skirti panevėžiečio gydymui bei reabilitacijai.
„Labai, labai didelis palaikymas. Norėtųsi, kad ne tik nelaimės atveju mes būtume tokie vieningi, bet ir apskritai, kad visada būtume vieningi. Nuo to, manau, kad visam futbolui būtų tik geriau“, – palaikymu džiaugėsi nelaimės ištiktas žaidėjas.
Po truputį, po truputį – tokia gyvenimo taisykle besiremdamas G.Kulbis tęsia savo reabilitacijos laikotarpį. Prabėgus tam tikram laikui, panevėžietis socialinėje erdvėje pasidalina vaizdo įrašais su savo tobulėjimo rezultatais.
Praeityje stipriausioje Lietuvos futbolo A lygoje rungtyniavęs žaidėjas kartu nori siųsti žinutę ir kitiems nelaimės ištiktiems žmonėms.
„Viskas gyvenime yra įmanoma“, – pridūrė futbolininkas.
Portalui lrytas.lt jis plačiau papasakojo apie savo reabilitacijos laikotarpį, pasikeitusią gyvenimo rutiną ir išsikeltus ateities tikslus.
– Po nelaimės praėjo daugiau nei pusantrų metų. Kaip dabar prisimenate lemtingąją gegužės 28-ąją? – buvo paklausta G.Kulbio.
– Tai buvo paprasta diena, tokia pat kaip ir visos. Po treniruotės važiavau į rungtynes su „Ateities“ komanda ir viskas. Buvo įprasta diena, net nesijaučiau, kad kažkas galėtų būti kitaip.
Buvo eilinė rungtynių situacija, eilinė dvikova. Atidaviau perdavimą, varžovų komandos žaidėjas palindo po manimi ir kritau. Kažkokio tokio įspūdingo kontakto nebuvo, po kurio galėjo kažkas pagalvoti, kad taip atsitiks.
– Kaip jaučiatės šią akimirką? Kaip atrodo jūsų kasdienybė?
– Dabar jaučiuosi geriausiai iš visų. Rutina prasideda nuo pat ryto – laikausi režimo ir atsikeliu 8 valandą, papusryčiauju, tada būna pirma treniruotė, pasportuoju, tada stengiuosi kažkiek pailsėti, paskaityti arba paklausyti knygą.
Kai yra atsiradę daugiau laiko, stengiuosi klausyti daugiau knygų, ypač susijusių su mano trauma, skaitau apie būdus, kurie man gali padėti. Papietavus šiek tiek pamiegu ir tada ateina laikas antrai treniruotei.
Antros treniruotės metu dažniausiai važiuoju į baseiną arba einu per ėjimo taką. Vakarais, po tos antrosios treniruotės, dažnai būnu pavargęs, tai tada pradedu ruoštis miegui ir jau būnu lovoje.
– Kas yra sunkiausia visos šios rutinos metu?
– Daug sunkumų. Eiti sunku, daryti pratimus sunku. Sveikam žmogui tai suprasti yra gana sunku. Įsivaizduokite, kad aš noriu eiti, kartais sveikas žmogus nori nueiti ar nubėgti penkis kilometrus, bet jam yra sunku prisiversti tai padaryti, nes jam yra tiesiog fiziškai sunku.
O man yra ne tik fiziškai sunku, bet dar ir kūnas neleidžia atlikti vieno ar kito pratimo. Reikia tiek save, tiek ir kūną priversti tai daryti, atsiranda dvigubas sunkumas. Yra, kaip yra.
– Viename iš interviu buvote minėjęs, kad pirmieji pusę metų buvo labai sunkūs. Kas buvo sunkiausia per tą pirmąjį pusmetį ir kaip pavyko jums su tuo tvarkytis?
– Pirmieji pusė metų, kai atsitinka tokia nelaimė, daugelis su ja susidūrę patenka į depresiją. Kai ateina daktaras ir pasako, kad tu niekada negalėsi vaikščioti, kad negalėsi daryti vieno ar kito dalyko, tai savaime suprantama, kad viskas tavo gyvenime apsiverčia. Tada dažniausiai žmonės susitaiko, kad jau yra viskas, nieko nebebus galima pakeisti ir nebesistengia sau padėti, nebando kuo greičiau atsistatyti ir per tuos pusė metų jie praranda tą laiką.
Kuo ilgiau raumenys neveikia ir nefunkcionuoja, tuo tau sunkiau būna ateityje, bet man asmeniškai, kas buvo sunkiausia, tai turbūt iš psichologinės pusės. Sunku buvo suprasti, kas čia su manimi atsitiko, kas čia su manimi darosi ir kas čia bus toliau.
Negalėjau nei pats pavalgyti, nei vaikščioti, nei judėti, nei lovoje apsiversti, tai tas ir buvo sunkiausia. Sunkiausia buvo suprasti, kaip ir kodėl čia yra viskas ir kodėl aš nieko nebegaliu padaryti.
– Po nelaimės futbolo bendruomenė jums išreiškė didžiulį palaikymą. Kiek svarbu tokios nelaimės atveju yra bičiulių ir bendražygių palaikymas?
– Ši mano nelaimė labai suvienijo visą Lietuvos futbolo bendruomenę – ir žaidėjus, su kuriais aš žaidžiau, ir trenerius, ir dabartinius futbolininkus, kurie kažkada yra žaidę su manimi.
Labai, labai didelis palaikymas. Norėtųsi, kad ne tik nelaimės atveju mes būtume tokie vieningi, bet ir apskritai, kad visada būtume vieningi. Nuo to manau, kad visam futbolui būtų tik geriau.
– Esate vienas iš pavyzdžių, kad tikėjimas savimi gali paneigti net ir tamsiausias prognozes. Kokią žinutę norėtumėte perduoti panašios nelaimės ištiktiems žmonėms?
– Norėčiau perduoti, kad niekada nereikia pasiduoti, kad niekam nereikia leisti kitiems už jį patį nuspręsti savo likimo, kad viskas gyvenime yra įmanoma.
– Yra sakoma, kad nelaimės atveju žmonės iš naujo atranda save. Kokį save pažinote per šį reabilitacijos laikotarpį?
– Net nežinau... Visada buvau užsispyręs. Išsikėliau sau tikslą pradėti bėgti. Tikiuosi, kad jį pavyks pasiekti, o jei pasieksiu, tada galėsiu jums pasakyti, kad visada laikausi duoto žodžio.
– Praėjo nemažas jūsų reabilitacijos laikotarpis, o jau galime matyti ryškius rezultatus. Vis dėlto, turbūt sutiksite, kad kiekvienas tikslo siekimas tokios reabilitacijos metu seka žingsnis po žingsnio, tiesa?
– Žinoma. Yra sakoma, kad niekada nepradėsi be tikslo, bet visada turi būti nuoseklumas. Po truputį, nuo vieno, prie kito – atsistoti, išlipti iš lovos, įlipti į vėžimėlį, iš vėžimėlio įlipti į automobilį...
Po truputį, po truputį. Kartais yra sunku suprasti ir paaiškinti, anksčiau ir pats nesuprasdavau, kad čia yra viskas labai rimta, kad tau čia „atjungia“ visą kūną. Tu negali pajudinti ne tik rankų, bet tau apskritai niekas nefunkcionuoja – normaliai nejauti pirštų galiukų.
Sunku paaiškinti, bet kartais ir suprantu, kodėl kitiems žmonėms nepavyksta atsistatyti, nes tai yra labai sunkus darbas su pačiu savimi ir psichologiškai, ir fiziškai. Sunki situacija, bet svarbiausia yra niekada nepasiduoti, tikėti, kad viskas bus gerai, svarbiausia – netinginiauti, susikurti rutiną, susidėlioti mintis ir sportuoti. Visa reabilitacija yra tik per sportą.
Kiek skaičiau knygų, kurios yra susijusios su trauma, smegenis vis tiek atsimena viską, ką tu esi daręs anksčiau, tiesiog turi kartoti, kartoti, kartoti, kartoti. Kada nors visą tai sugrįš, aš bent jau tuo tikiu ir yra nemažai pavyzdžių, kad tai yra įmanoma.
– Kokią vietą jūsų gyvenime futbolas užima dabar? Jūsų buvusi Vilniaus „TransINVEST“ komanda šį sezoną debiutuos A lygoje. Kiek džiugu už buvusį klubą?
– Labai džiugu, daug bendrauju su treneriais. Mano labai artimas draugas yra „TransINVEST“ treneris Aurimas Tamaliūnas, daug metų pažįstami esame ir su vyriausiuoju treneriu Giedriumi Barevičiumi, teko bendrauti ir su komandos įkūrėju Vidmantu Pelėda. Gyvai stebėjau LFF taurės finalą, linkiu kuo nuoširdžiausios sėkmės ir tikiu, kad komandai bus viskas gerai. Apie šią komandą galiu atsiliepti tik geriausiais žodžiais.
