Geriausio XX amžiaus Vokietijos futbolininko titulą turėjęs F.Beckenbaueris dažnai nusižengdavo reklamos verslo taisyklėms, tačiau jam tai – nė motais.
Iš pradžių jie vadinosi „Franz“. Po to – „Beckenbauer“. Nuo 1998-ųjų – „Kaiser 5“. Tačiau iš tikrųjų jie liko tokie patys futbolininkų bateliai, bent jau išoriškai. Jų nepriskirsi šiuolaikinei avalynei, pagamintai iš ryškiai nudažytos sintetinės medžiagos. Tai visiška klasika: juoda, tvirta dirbtinė oda su trimis baltais dryžiais ant šono, baltas puspadis ir juodi danteliai.
„Kaiser“ – vienas seniausių „Adidas“ kompanijos futbolo batelių modelių. Nors ši įmonė juos siūlė jau daugelį dešimtmečių, paklausos stoka skųstis negalėjo.
Tačiau dar geriau save parduoti mokėjo žmogus, šiems bateliams paskolinęs savo vardą: buvęs vienas žymiausių pasaulio futbolininkų, planetos čempionas, treneris ir reklamos veidas F.Beckenbaueris.
Niekada nelikdavo be dėmesio
F.Beckenbaueris savo vardą prekės ženklu pavertė seniai. Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje „Adidas“ sudarė sutartį su jaunuoju futbolininku. Taip pat seniai jis susidraugavo su aludarių kompanija „Erdinger“.
Kita vertus, F.Beckenbaueriui pasiūlymų niekuomet netrūko. „Aral“, „Mitsubishi“, „Mercedes-Benz“, „Deutsche Post“, „Erdinger“, „E-PLus“, „O2“. Tai tik keletas prekių ženklų, kuriems garsusis futbolininkas jau buvo išnuomojęs savo veidą.
Reklamos versle galioja auksinė taisyklė: garsenybė gali reklamuoti daugiausia tris prekių ženklus.
Manoma, kad jei žinomas ir mėgstamas žmogus pasirenka daugiau partnerių, tokia reklama praranda įtaigą.
Mat specialistų atlikti tyrimai rodo, kad žmonės negalėtų įsidėmėti daugiau nei trijų to paties asmens siūlomų gaminių ženklų. Negana to, juos pradėtų net erzinti pernelyg aktyvi garsenybės reklaminė veikla.
Bet šios taisyklės galbūt tinka kitiems, tik ne F.Beckenbaueriui. Yra buvę, kad Kaizeris vienu metu turėjo net septynias reklamos sutartis.
„Franzas negali pasakyti „ne“, – aiškino garsųjį futbolininką ilgai ir gerai pažįnojęs asmuo. Įdomiausia, kad to paties jam ištarti negalėjo ir reklamos užsakovai.
Pradėjo nuo sriubos
Pasikviesti F.Beckenbauerį būdavo nepigus malonumas. „Jei reklamos kampanija didelė, reikia pakloti septynženklę sumą eurais“, – sakė rinkodaros ekspertas Peteris Ehmas iš Miuncheno.
Reklamos srityje F.Beckenbaueris darbavosi daugiau kaip pusę amžiaus. Tiesa, iš pradžių jam tekdavo sulaukti ir pašaipų, ir patyčių.
F.Beckenbauerio reklamos karjera prasidėjo 1966-aisiais, kai jaunasis futbolininkas buvo nusiųstas atstovauti Vokietijai pasaulio futbolo čempionate. Tuomet jis reklamavo „Knorr“ – sausąją mėsos kukulių sriubą.
„Stiprybė atsiras iš lėkštės, jei ant stalo „Knorr“ sriuba stovės“, – ištarė jaunoji futbolo žvaigždė į kameras.
Reklama buvo nufilmuota jo svetainėje. Tuomet už ją R.Beckenbaueris gavo 12 tūkst. Vakarų Vokietijos markių honorarą ir nemenką porciją pajuokos.
Keliai išsiskirdavo
Miuncheno „Bayern“ klubas ne visada džiugiai žvelgė į futbolininko, vėliau – trenerio, prezidento, o vėliau – garbės prezidento pastangas reklamos pasaulyje.
Mat kartkartėmis klubo reklamos partnerių keliai susikirsdavo su garsiausia jo „iškaba“ – F.Beckenbaueriu.
Kaizeris reklamavo „Mitsubishi“ ir „Mercedes“, nors tuo pat metu pats „Bayern“ klubas gaudavo didžiules sumas iš sutartis su juo sudariusių „Opel“ ir „Audi“.
Žaidėjai reklamavo „Paulaner“ alų, o tuometis klubo prezidentas – „Erdinger“.
Vis dėlto Miuncheno „Bayern“ rėmėjams teko ne kartą nuryti karčią piliulę, kai Kaizeris, santūriai šypsodamasis, pasirašydavo reklamos sutartis su konkurentais.
Perbėgo su visu tekstu
Ne visiems patiko toks F.Beckenbauerio elgesys, klubui – taip pat. Pavyzdžiui, buvęs Miuncheno „Bayern“ treneris ir klubo prezidentas Uli Hoenessas ne sykį pyko dėl tokios garsaus futbolininko veiklos.
Bene daugiausia šurmulio F.Beckenbaueris sukėlė reklamuodamas mobiliojo ryšio paslaugas. Jis pasirinko bendrovę „E-Plus“, nors ant Miuncheno komandos žaidėjų aprangos švietė užrašas „Telekom“.
Būtų dar pusė bėdos, jei po daugelio metų draugystės su „E-Plus“ Kaizeris nebūtų perbėgęs pas konkurentus „O2“. Maža to: buvęs vejos burtininkas pasiėmė net tą patį reklamos tekstą.
Savaime suprantama, kad nuskriaustųjų gretose kilo susierzinimas. Tik F.Beckenbaueriui, kaip visada, buvo nė motais.
Tefloninis Franzas – taip jį vadino vienas reklamos specialistų, turėdamas galvoje, kad prie futbolo legendos įvaizdžio nelimpa jokios dėmės, kad ir kaip jis elgtųsi. Todėl Kaizeris galėjo daryti ką nori, nes žmonės tikėjo viskuo, ką jis daro.
Nacionalinis dievaitis
Robertas Schwanas buvo tėviškų jausmų kupinas draugas ir sumanus vadybininkas – tiek Miuncheno „Bayern“ klubo, tiek paties F.Beckenbauerio. Dabar tokios dvigubos pareigos niekaip neįsivaizduojamos.
Spauda jį vadino „Ponu 20 procentų“ – tai užuomina apie vadybininko gaunamus komisinius nuo F.Beckenbauerio sutarčių.
R.Schwanas mirė 2002 metais. Tai buvo sunkus smūgis jo draugui Kaizeriui.
F.Beckenbauerio reikalus vėliau tvarkė Marcus Hoflas. Pastarasis savo agentūros tinklalapyje nurodė, kad jis yra vienintelis prekės ženklo „Franz Beckenbauer“ teisių savininkas.
„F.Beckenbaueris – nacionalinis dievaitis. Jis įkūnija sėkmę ir laisvumą – visa tai, ko mes ilgimės“, – prieš dešimtmetį sakė kūrybinės ADC sąjungos vadovas Jochenas Radekeris. Ne veltui Vokietija pirko tai, ką reklamavo F.Beckenbaueris. Ir taip - pusę amžiaus.
