Paskutinioji sezono akistata užbaigta pergalingai, bet stadione vis dar tvyrauja įtampa, kurią galima pjaustyti peiliu. Mindaugo Čepo treniruojami šiauliečiai iki Lietuvos futbolo A lygos bronzos medalių turi sulaukti palankaus rezultato iš Kauno, kuriame vietos „Kauno Žalgiris“ kaunasi su Kauno rajono „Hegelmann“ futbolininkais (būtina, kad aikštės šeimininkai nepralaimėtų rungtynių).
Tribūnose esančių žiūrovų ir stadione neramiai veją mindančių žaidėjų rankose – telefonai ir skaičiuojamos paskutinės sekundės: nagi, kada ta dvikovos pabaiga?
Netrukus per Šiaurės Lietuvą nuvilnija atodūsis. Sekundė tylos ir aidi džiaugsmo šūkiai: virš stadiono šaudomi fejerverkai ir pakilęs triukšmo lygis byloja vieną – „FA Šiauliai“ pirmą kartą komandos istorijoje iškovojo Lietuvos futbolo čempionato bronzos medalius.
Ant iškeltų futbolininkų rankų netrukus atsiduria ir bronzinės pergalės architektas M.Čepas, kuris savo auklėtinių yra mėtomas į orą, o iš stadiono tribūnų pasigirsta padėkos žodžiai: „Ačiū, ačiū, ačiū!“.
„Džiaugsmas buvo tiesiog begalinis, labai džiaugėmės, kad pavyko iškovoti medalius“, – portalui lrytas.lt kalbėjo prisiminimais į pergalingą sekmadienį nusikėlęs 45-erių strategas.
Prieš daugiau nei 25-erius metus jis Šiauliuose, dar kaip futbolininkas, atstovaujamas vietos „Karedos“ komandai, buvo tapęs Lietuvos čempionu. Nuo auksinių 1997-ųjų pralėkė nemažai laiko, o M.Čepas Saulės mieste vėl gali ištarti žodžius – mums tai pavyko.
Ir ši bronzinė šiauliečių pergalė toli gražu nebuvo atsitiktinumas. Tai buvo ne vienerius metus trukusios kelionės pelnytas įvertinimas.
Dar 2021 metais „FA Šiauliai“ varžėsi antroje pagal pajėgumą Lietuvos futbolo federacijos (LFF) Pirmoje lygoje. Po triumfo joje – laukė septinta vieta pažymėtas debiutas A lygoje, o šiemet jau buvo iškovoti bronzos medaliai nacionaliniame šalies čempionate. Lyg sapnas pralėkę treji metai prilygsta filmo scenarijui.
Dar daugiau papildomo žavesio prideda ir komandos sudėtis – „FA Šiauliai“ ekipoje šiemet rungtyniavo praktiškai vien lietuviai (šiauliečių garbę gynė vos du legionieriai – ukrainiečiai, kurie jau kalba lietuviškai).
Šis modelis ir neeilinė sėkmė tapo precedento neturinčiu atveju futbolo padangėje, nes A lygoje komandos jau daugelį metų rungtyniauja žaidėjais iš užsienio paremomis sudėtimis.
Šiauliečiai šiemet liko per plauką ir nuo pirmojo skambaus titulo: spalio pradžioje Kaune vykusiame LFF taurės finale jie apmaudžiai krito po Vilniaus rajono „TransINVEST“ futbolininkų kojomis.
„Dabar, kai atsukinėji laiką atgal, daug ką buvo galima daryti kitaip. „TransINVEST“ turėjo tiesiog fantastinį finalą, kai kurie iš jų žaidėjų, manau, sužaidė gyvenimo rungtynes, bet mums tai nebuvo gyvenimo rungtynės.
Prieš pat finalą mums daugelis jau įteikinėjo LFF taurę, sakė, kad viskas bus laimėta ramiai, bet vis tiek sau pasąmonėje, mes žinojome, kad nebus viskas taip paprasta. „TransINVEST“ išėjo į rungtynes pilni noro, pilni energijos, jie neturėjo ko prarasti. Tuo metu mums tas „išankstinis taurės įteikimas“ padarė meškos paslaugą“, – samprotavo M.Čepas.
Nors sezono startas nieko blogo nežadėjo, tačiau čempionato pabaigoje taškus vis labiau barstyti pradėję šiauliečiai iš savo rankų paleidinėjo ir prizinę A lygos vietą – paskutiniajame ture M.Čepo kariauna net nebebuvo savo padėties šeimininke. Laimei, viskas baigėsi gerai.
Legendinis krepšininkas bei treneris Šarūnas Jasikevičius yra pasakęs, kad reikia atiduoti širdį ne tik kovojant dėl tikslo, bet ir švenčiant jį pasiekus. Kaip iškovotus bronzos medalius šventė šiauliečiai?
„Buvo smagi, tranki šventė, kuri tęsėsi iki pat ryto, puikios emocijos. Mokame žaisti, mokame ir švęsti“, – pridūrė M.Čepas.
Jis portalui lrytas.lt plačiau papasakojo apie pergalingą „FA Šiauliai“ sezoną, komandos sėkmės paslaptį, savo, kaip trenerio, filosofiją bei šiemet išmoktas pamokas.
– Sezono pabaiga sukėlė nemažai įtampos kovoje dėl medalių bei bilietų dėl vietos tarptautinėje arenoje. Kiek papildomų žilų plaukų atsirado ant jūsų galvos per pastarąjį laikotarpį? – lrytas.lt paklausė M.Čepo.
– Buvo, buvo reikalų, bet niekas ir nesakė, kad bus lengva. Jei pirma sezono pusė buvo kokybiška, tai perėjus į antrąją čempionato pusę, prasidėjo traumos, susimaišė kortos ir tie pastarieji du mėnesiai, pergalių alkis...
Viskas atsiliepia, prasidėjo ir psichologiniai dalykai, bet esmė, kad mes nepalūžome, išgyvenome šį periodą ir iškovojome trečiąją vietą. Manyčiau, kad tai yra fantastinis pasiekimas, džiaugiuosi už komandą, džiaugiuosi už tai, kad komanda įrodė sau, kad ji gali. Labai džiaugiuosi, kad man, kaip treneriui, pavyko žaidėjus įtikinti, kad vaikinai gali ir jie yra kokybiški futbolininkai. Labai dėl to džiaugiuosi.
– Po pergalės prieš „Bangą“ šiauliečių akys nukrypo į telefonus ir įvykius kitame stadione. Kas dėjosi jūsų galvoje, sužinojus bronziniu jums tapusį paskutiniojo turo rezultatą Kaune?
– Džiaugsmas buvo tiesiog begalinis, labai džiaugėmės. Prieš rungtynes turėjome susitarimą, kad mūsų rungtynių metu atsiribotume nuo Kaune vykstančios dvikovos. Džiaugsmas, džiaugsmas, tiktai begalinis džiaugsmas, kad pavyko iškovoti medalius.
– Jau kalbėjome apie įtampą ir sunkumus sezono pabaigoje. Ko pritrūko, kad tas finišas būtų kur kas ramesnis?
– Manau, kad reiktų pasidaryti gilesnę analizę, tą tikrai padarysime. Įvyko taip, kaip įvyko. Manau, kad daug faktorių susidėjo į vieną vietą: ir nuovargis, ir čempionato pabaiga, ir pasipylusios traumos, ir daug į nacionalinę rinktinę iškviestų žaidėjų, futbolininkams padidėjo krūviai, kai kurie iš jų tokio krūvio nebuvo turėję niekada savo karjeroje.
Čempionatui artėjant stebi jų akis, matai, kad tos akys jau yra prisisotinusios futbolo. Įsivaizduoju, kad žaidėjams tikrai nebuvo lengva, bet viskas gerai, kas gerai baigėsi.
– Turbūt pati skaudžiausia sezono akimirka tapo apmaudžiai pralaimėtas LFF taurės finalas. Ko galite ateityje pasimokyti iš šio pralaimėjimo?
– Be jokios abejonės – patirtis. Dabar, kai atsukinėji laiką atgal, daug ką buvo galima daryti kitaip. „TransINVEST“ turėjo tiesiog fantastinį finalą, kai kurie iš jų žaidėjų, manau, sužaidė gyvenimo rungtynes, bet mums tai nebuvo gyvenimo rungtynės.
Prieš pat finalą mums daugelis jau įteikinėjo LFF taurę, sakė, kad viskas bus laimėta ramiai, bet vis tiek sau pasąmonėje, mes žinojome, kad nebus viskas taip paprasta. „TransINVEST“ išėjo į rungtynes pilni noro, pilni energijos, jie neturėjo ko prarasti.
Tuo metu mums tas „išankstinis taurės įteikimas“ padarė meškos paslaugą. Pralaimėjimas. Manau, kad šio finalo istorija galime papildyti ir prieš tai užduotą jūsų klausimą. Pralaimėtas finalas taip pat prisidėjo prie sunkaus A lygos sezono finišo. Tai ypatingai pasijuto žaidėjų psichologijoje.
– Esate sakęs, jog jūsų vadovavimo požiūris yra „visas dėmesys tik artėjančioms rungtynėms“, norėdamas per daug nesureikšminti praeities bei neužsisvajoti apie ateitį. Visos sezono rungtynės jau yra pasibaigusios, kaip dabar, jau nurimus emocijoms, galite įvertinti sezono metu nueitą kelią?
– Vienas iš pagrindinių dalykų yra tai, kad mums, mūsų štabui, klubo vadovams, visai organizacijai pavyko prisibelsti iki žaidėjų pasąmonės ir įtikinti juos, kad jie gali tai pasiekti, kad jiems viskas pavyks, visiškai nesvarbu, kokia bus aplinkos nuomonė.
Pripažinkime, kad prieš sezoną daug kas kalbėjo ir mažai kas tikėjo mūsų lietuviškos komandos sėkme. Bet kai aš matau šituos žaidėjus kiekvieną dieną, aš su jais bendrauju, matau, kiek jie įdeda pastangų, įdeda darbo, tai manęs tikrai nestebina toks rezultatas.
Visą šį rezultatą ir visą šį sezoną vertinčiau vienu žodžiu – fantastiškai. Praėjusiame sezone buvome septinti, šiais metais esame treti, iškovoti bronzos medaliai, galimybė žaisti Europoje (atsidūsta).
Žinote, net patys klubo vadovai nekėlė kažkokių konkrečių tikslų. Galbūt kažkur viduje, pasąmonėje leidome sau tyliai pasvajoti, kad galėtume bandyti kautis dėl patekimo į Europos kovas. O medaliai tai išvis, tarsi kokia svajonė.
– „FA Šiauliai“ kas metus užtikrintai augo kaip organizacija: laimėta Pirmosios lygos taurė, pirmieji žingsniai A lygoje, o vėliau iškovoti šalies bronzos medaliai. Pats taip pat esate daug patyręs, bet kartu ir jaunas treneris. Kaip atrodė jūsų asmeninis augimas per tuos praleistus metus Šiauliuose?
– Tas pirmasis susitikimas su klubo vadovais, kai jie man pasakojo, kokia yra klubo vizija, kad turi būti lietuvybės išlaikymas, man labai patiko, tai tarsi „vežė“ mane pabandyti būti kitokiems, pabandyti kažką nuveikti su lietuviais.
Tie treji praleisti metai man pačiam davė labai daug. Pirmiausia – patirtis. Ta pergalė LFF Pirmoje lygoje, ten tikrai nebuvo lengva, ilgą laiką vijomės „Jonavos“ komandą, bet spurtavome ir iškovojome vietą A lygoje.
A lygoje taip pat buvo labai daug patirties, o tie tretieji metai buvo tarsi vyšnia ant torto. Tai buvo mūsų visų pergalė, klubo organizacijos, miesto, mero Artūro Visocko, klubo vadovybės, tai yra tikras visų darbo įvertinimas.
Ši organizacija nuo pat pradžių dirbo nuosekliai, ne tai, kad atėjo Čepas ir pasidarė rezultatas. Jie, visa organizacija, nuosekliai ėjo šitų medalių link 15 metų. Neužmirškime visos futbolo akademijos, jos trenerių. Nekalbant apie lietuvius, pasižiūrėkime, kiek daug komandoje šiauliečių. Čia yra jų indelis, jų pergalė, visos šios organizacijos pergalė. Šitie medaliai yra pagaliau pribrendę 15 metų sunkaus darbo vaisiai.
– Kalbant apie asmeninius pasiekimus, šiame sezone dukart buvote pripažintas geriausiu A lygos mėnesio treneriu. Vis dėlto atsiimdamas apdovanojimus pabrėždavote, kad tai yra ne tik jūsų, bet ir viso trenerių štabo, visos komandos, visos organizacijos apdovanojimas. Galbūt galite plačiau papasakoti apie tą nematomą darbą ir asistentų, vadovybės indelį į šio sezono sėkmę?
– Kada organizacijoje kiekvienas žino savo funkcijas ir jas vykdo, tai tas mechanizmas dirba gerai. Aš tikrai turėjau ir turiu fantastišką štabą. Tai yra žmonės, kurie yra pasiruošę duoti šitam klubui kur kas daugiau nei gauti atgal. Atsidavimas, pareigybės... Man, kaip vyriausiajam treneriui, yra svajonė turėti tokius žmones, kurie yra atsidavę ir nebijo sunkaus darbo, kartais net dirbant viršvalandžius, aukojant save vardan bendro tikslo.
Visi atidavė save – tiek treneriai, tiek ir analitikas, medicinos personalo žmonės, neužmirškime ir mūsų komunikacijos atstovų, kurie manau, jog prakeiks mane po šio sezono, nes šitam bepročiui treneriui reikėjo suorganizuoti daugiau nei 30 vaizdo įrašų su jo komentarais.
Žinoma ir komandos vadovai, kurie padėjo prisišaukti žaidėjus, įtikinti futbolininkus, kad „FA Šiauliai“ yra jiems teisingas pasirinkimas. Nepamirškime ir pačio miesto požiūrio, meras A.Visockas taip pat laiko ranką ant komandos pulso, domisi, lankosi kiekvienose namų rungtynėse. Mes tą jaučiame visi kartu. Tie medaliai nėra atsitiktinumas, tai yra sunkus darbas ir to mechanizmo paseka, kai kiekvienas žino savo funkcijas ir nedaro to, kas jam nepriklauso.
Na ir didžiausia padėka, žinoma, visai bendruomenei ir sirgaliams. Tos eisenos... Jos vaikinams pridėjo labai daug motyvacijos, akademijos auklėtiniai, tėveliai... Žinoma, pats didžiausias mūsų darbo įvertinimas bus tada, kai bus pilnas stadionas, kai į Šiaulių komandos rungtynes bus nebeįmanoma gauti bilietų. Va tada bus ramu (juokiasi).
– Sezono metu teko bendrauti su Deiviu Kančelskiu, Mantu Kukliu ir Domantu Šimkumi. Visi jie įvardino jus kaip aukšto lygio futbolo specialistą, profesionalą, kuris yra pasišventęs savo profesijai. Kaip stengiatės tobulinti savo žinias? Turite kokių nors trenerių idealų, galbūt skaitote literatūrą ir kitais būdais gilinatės į šio sporto psichologiją?
– Mano idealas yra Valdas Dambrauskas. Kai kurie sako, kad reikia važiuoti pas Pepą Guardiolą, pas Diego Simeone, dar kažkur, niekur ten nereikia važiuoti. Jeigu yra galimybė, geriausia važiuoti pas Valdą. Valdas yra mūsų visų vėliavnešys iš kurio mums visiems yra daug ko pasimokyti.
Labai daug stebiu jo pačio, kaip trenerio, karjerą. Tai yra tas žmogus, kuriam bet kada gali paskambinti ir jis visada tau suras laiko.
Taip pat mokausi ir iš seminarų, būnant treneriu tu niekada negali užmigti, visada reikia ieškoti kažko naujo. Tobulėjimui ribų nėra. Jei pradėsi kalbėti, kad tu jau viską žinai, vadinasi, kad tavo karjera yra baigta.
– Su Šiaulių klubu turite dar vienerių metų sutartį. Kitas sezonas komandai bus ypatingas – ji varžysis tarptautinių turnyrų atrankose. Ko daugiau – smalsumo ar nerimo?
– Tik smalsumas, jokio nerimo nėra. Pelnytai išsikovojome šį bilietą, tad jokio nerimo nejaučiame, smalsumas – taip. Kaip mums ten pavyks, kaip pavyks išlaikyti komandos žaidėjus, kuriems baigiasi kontraktai, kaip sugebėsime pasistiprinti, bilietas atrankos varžybose įpareigoja į tuos dalykus žiūrėti dar rimčiau.
– Profesionaliu žaidėju buvote dešimtmetį, o trenerio duoną kramtote jau beveik 20 metų. Kur lengviau: lakstant aikštėje ar treniruojant šalia jos?
– Dabar laiko turiu daug mažiau nei tada, kai buvau žaidėju (juokiasi). Kai žaisdavau, būdavo taip, kad ateini, atidirbi pusantros valandos, pasitreniruoji ir laisvas, o čia (būnant treneriu) darbas prieš treniruotę, darbas po treniruotės, treniruočių peržiūrėjimas, ruošimasis kitai treniruotei, rungtynėms. Kai buvau žaidėjas, buvo ženkliai lengviau nei dabar. Futbolininko karjera yra pati geriausia profesija pasaulyje.
– Su tuometine Šiaulių „Karedos“ ekipa dar praėjusiame amžiuje, kaip žaidėjas, esate dukart tapęs Lietuvos čempionu. Galite palyginti šiuos iškovotus titulus ir šiame sezone, kaip trenerio, laimėtą bronzą?
– Sunku palyginti. Pamenu, kad buvo labai didelis džiaugsmas, kai tapome čempionais, labai stipriai šventėme, nesakysiu, kad ir dabar silpnai šventėme, kai iškovojome bronzos medalius (juokiasi). Manau, kad dabar netgi dar labiau šventėme nei tada.
Pergalė tada, pergalė dabar, nežinau, vadinasi, kad atvažiavau į teisingą miestą. Pasirinkau tinkamą miestą. Sugrįžau čia po 23 metų, labai gerai jaučiuosi šiame mieste, šiame klube, jaučiuosi tikrai komfortabiliai, jaučiu vadovų pasitikėjimą, su žaidėjais, ačiū Dievui (triskart persispjovė per petį), nesipykstame. Viskas tikrai fainai, labai fainai.
– Visą savo gyvenimą spindite kaip futbolo žmogus, nuolat sukatės lietuviško futbolo padangėje. Galima sakyti, kad per pastaruosius kelis metus Lietuvos futbolo kultūra paaugo (pilnėjančios tribūnos, didėjantis futbolo tinklalaidžių kiekis, renovuotas Kauno stadionas)?
– Dabar turbūt būtų sunku pasakyti, ar buvo žengti žingsniai į priekį, bet kad apie futbolą yra kalbama ir rašoma daugiau negu tai buvo daroma prieš tai, tikrai taip. Atsirado tinklalaidžių, visko tikrai daug, pripažinkime, anksčiau to nebūdavo.
Žinote, geriausias šalies futbolo veidas yra nacionalinė rinktinė. Kada rinktinei sekasi, kada yra pergalės, visiems yra smagu. Daugiau pozityvo.
– Esate ne tik futbolo, bet ir šeimos žmogus. Kaip pavyksta rasti balansą, kad per daug nenukentėtų abi pusės ir kaip šeima vertina jūsų pasišventimą šiam sportui?
– Jei neturėčiau tokios protingos žmonos, tai nežinau, kaip aš čia išsiversčiau. Tiek ji, tiek ir vaikai yra pats didžiausias mano palaikymas. Ji mato, kiek man tai yra svarbu ir ji mane palaiko tiek pergalių, tiek ir pralaimėjimų metu. Šeima yra mano pagrindinė komanda.
– Jau esate suplanavęs atostogas? Kaip dažniausiai ilsinate galvą nuo futbolo?
– Dabar jau grįžau į namus, esu Vilniuje su šeima. Šiuo metu su nekantrumu laukiu nacionalinės rinktinės kovų, lauksiu pergalės, sirgsime ir vaikinus.
Taip pat kartu su kolega Andriumi Skerla esame suplanavę vizitą pas V.Dambrauską, važiuosime pasistažuoti, labiau gilinti žinias. Grįžus bandysime kažkur išvykti su šeima, o vėliau pradėsime pasirengimą naujam sezonui. Laukia labai intriguojantys metai.
