Ant Volgos krantų laimę radęs buvęs Lietuvos rinktinės futbolininkas save jau vadina rusu, bet mamos dar neįkalbėjo atsikraustyti Papasakojo apie gyvenimą Samaroje

2023 m. gegužės 1 d. 10:01
Lrytas.lt
Praeityje didžiavosi Lietuva ir netgi garsi šalies vardą nacionalinėje rinktinėje, o dabar save vadina rusu ir negaili pagyrų Ukrainą užpuolusiai ir žmones žudančiai Rusijai. Tai – buvusio Lietuvos futbolo rinktinės gynėjo Nerijaus Barasos kelias.
Daugiau nuotraukų (17)
44 metų buvęs futbolininkas interviu Rusijos kanalui „Match TV“ dosniai kalbėjo apie Rusiją ir tikino, kad Lietuvoje nesilankė jau 9 metus.
„Žinoma, taip, tai tikrai. Patikėkite, turiu su kuo palyginti, gyvenau Škotijoje. Rusijos žmonės labai nuoširdūs. Jie arba priima ir apkabina, arba pasiunčia ant trijų raidžių. Ne taip, kaip Europoje – nei jums, nei mums...“, – tokiais žodžiais rusus liaupsinio ir jau Kremliaus įprastu naratyvu apie Vakarus kalbėjo N.Barasa.
Iš Mažeikių kilęs N.Barasa rusams pasakojo, kad dar bendrauja su lietuviais, bet guodėsi, kad sulaukia nemalonių replikų, jog pasirinko šalį, įvykdžiusią žudynes Bučoje ar Irpinėje.
N.Barasa dabar gyvena ant Volgos krantų įsikūrusiame mieste ir tarp rusų yra žinomas verslininkas.
Lietuvos rinktinėje jis žaidė 2001–2006 metais. N.Barsa sužaidė 25 rungtynes, įmušė 2 įvarčius.
Pirmasis profesionalus klubas, kuriam atstovavo N.Barasa, buvo Mažeikų „Romar“. Debiutiniame savo sezone, būdamas 16 metų, jis laimėjo Lietuvos pirmenybes. Vėliau žaidė „Klaipėdos“, Liepojos „Baltikos“, Šiaulių „Karedos“ klubuose.
Su pastaruoju jis laimėjo 1998 m. Lietuvos pirmenybes ir 1999 m. Lietuvos futbolo taurę, o 2000 m. pasirašė sutartį su „FBK Kaunu“.
2001 m. balandį N.Barasa perėjo į Samaros „Krylja Sovietov“ klubą, 2003 m. sezoną atstovavo Toljačio „Lada“, o 2004 ir 2005 m. sezonus – Vladikaukazo „Alanija“.
2006 m. sausį pasirašė sutartį su „FBK Kaunas“ klubu ir tą pačią diena buvo paskolintas Vladimiro Romanovo vadomam Edinburgo „Hearts“ klubui.
2007 m. sausį atstovaudamas „Hearts“ patyrė sunkią traumą, dėl kurios negalėjo baigti sezono ir 2007 m. vasarą palikęs Škotiją baigė futbolininko karjerą.
Baigęs karjerą N.Barasa įsikūrė Samaroje.
N.Barasa yra vedęs vietinę rusę Janą, o jo dukra studijuoja Strasbūre.
 
N.Barasa pasakojo, kad yra atidaręs savo viešbučių tinklą, labai mėgsta rusišką pirtį ir dažnai sulaukia priekaištų iš lietuvių dėl to, kad jis gyvena Rusijoje.
„Buvo visko. Ir mes visi suprantame esamą situaciją. Tačiau yra tokių, kuriuos pažįstu 20–30 metų ir tik maža dalis jų nuo manęs atsiribojo. Taip, pasiskambiname, draugaujame – viskas gerai. Tačiau aš turiu savo gyvenimą, kodėl turėčiau ko nors klausyti“, – rusų žiniasklaidai dėl tėvynainių skundėsi N.Barasa.
Jo interviu rusų žiniasklaidai sukėlė ir nemažą pyktį Lietuvos futbolo bendruomenėje. Daugelis taip ir liko nesupratę, kaip lietuvis galėjo pasirinkti agresorę, kuriai vadovauja Vladimiras Putinas.
Tačiau daugybė atsakymų – jo interviu „Match TV“, kuriuose išryškėja ne tik noras liaupsinti Rusiją, bet ir aiškūs Kremliaus propagandos naratyvai.
Lrytas.lt pateikia N.Barasos interviu, kurį reikia skaityti labai kritiškai.
– Turite savo viešbučių tinklą. Kaip patekote į šį verslą?
– Prieš tai pradėdamas dėl traumos baigiau karjerą Škotijoje. Dar kai žaidžiau, jau turėjau betono gamyklą. Ilgą laiką jis gydydamasis traumą, kuri užkirto kelią futbolui, pradėjau prekiauti betonu.
Iki šiol prisimenu, kaip uždirbau pirmuosius pinigus iš gamyklos. Visiems draugams tai pasakoju. 50 tūkstančių rublių už pirmąjį mėnesį. Tai buvo patys laimingiausi pinigai, kuriuos kada nors gavau!
Aišku, kad futbole yra daug daugiau, bet čia tai buvo už sporto ribų, to dar nebuvau patyręs. Na, ir taip pamažu pradėjo kurtis viešbučių tinklas.
Pirmąją iš jų atidariau pagal principą: „Ką aš pats norėčiau joje veikti“. Ateiti i su draugais, išsimaudyti garinėje pirtyje (labai mėgstu pirtį), maudytis baseine, žiūrėti futbolą, išgerti alaus – štai ko norėjau.
Projektas buvo nuo nulio. Iki pat interjero buvo visiškai mano. Taip ir prasidėjo antras, trečias viešbutis... Dabar esu šiek tiek nuošalyje nuo to.
Dabar naujas projektas, viską darome ant vandens – bus plūduriuojantys namai. Ir vėl viską kuriu pats, o projektas – mano. Laivą jau turėjau, man patiko. Ir čia aš pirmiausia nusipirkau sau plūduriuojantį namą, kad galėčiau plaukioti su šeima ir ten gyventi.
— Kuo pasižymi šie plūduriuojantys namai?
– Yra viskas, kas yra įprastuose, tik jie juda upe. Karštas vanduo, šildymas, pirtis, TV…
Mačiau, kad žmonės susidomėję žiūri į plaukiojantį namą, tad verslas tęsėsi. Buvo vienas, dabar jau aštuoni. Aš darau tai, kas man patinka, man tai labai patinka. Pats sėdu prie šturvalo ir išplaukiu dviem ar trims dienoms.
– Ar tokia meilė pirčiai atsirado persikėlus į Rusiją?
— Lietuvoje pirtis irgi patinka, bet ne taip kaip Rusijoje. Namuose eidavau į ją, bet čia, žinoma, visiškai ją įsimylėjau. Dabar kasdien einu. Dabar galiu papasakoti viską apie pirtis ir parodyti, kaip, ką ir kur veikia. Aš jų turiu daug.
– Alus – privalomas pirties atributas?
– Savęs apgaudinėti negalima, po pirties reikia išgerti alaus (juokiasi). Pageidautina su vėžiais, nes jie pas mus labai mėgstami. Idėjų apie pirčių statybą yra daug, tarp jų ir jau įgyvendintų.
Dabar yra naujas didelis projektas – miške. Prasidėjo statybos, jau pastatyti pamatai. Graži bazė, modernūs namai, pirtis su baseinu vasarą, slidinėjimo atostogos žiemą. Pamažu kažką darau.
– Yra daug istorijų, kai buvę futbolininkai bando atidaryti verslą ir bankrutuoja. Kaip jums taip gerai pavyko?
— Supraskite, mano gyvenime niekada nebuvo lengvų pinigų. Netikiu tokiomis istorijomis kaip: „Draugai, sumeskime pinigus ir turėsim didesnius pinigus, nieko nereikia daryti. Viską darau pats. Kai kur klystu, bet kai kur, atvirkščiai, šaudau daug geriau nei tikėjausi. Niekada gyvenime neturėjau lengvų pinigų, todėl su tokiais dalykais elgiuosi atsargiai.
Kai dar žaidžiau, buvo daug įvairių pasiūlymų, bet aš ant jų neužkibau. Galų gale aš pradėjau savarankiškai. Kek metų praėjo, atrodo, kad verslas veikia, bet norisi vystytis toliau.
Maskvoje net yra plūduriuojantis namas, bet ten jis nėra taip išvystytas kaip Samaroje, kur žmonės juos pasiima savaitgaliui ir plaukia į salas.
Investavau sąlyginai 100 rublių, bet turiu aiškiai žinoti, per kiek metų gali atsipirkti. Turime nepamiršti, kad egzistuoja konkurencija. Žmonės taip pat žiūri, kad plūduriuojantys namai plaukioja, „Ferrari“ taip pat, vadinasi, viskas paprasta. Kai nuperkate keturias valtis, konkurentai turi nusipirkti bent aštuonis, kad galėtų pradėti šį verslą. O mūsų įmonė kaip prekės ženklas jau žinomas.
– O kodėl pasirinkote „Ferrari“?
– Čia yra tam tikras veiksmo įvaizdis. Konkurencija didelė, žmonės nuolat ieško kažko naujo. Na, penkis-dešimt kartų žmogus ateis į vieną vietą, o tada jis nori naujovės. Man taip pat patiko ši idėja. Tai atrodo nuostabiai! Čia atvažiavo korespondentai, nufilmavo, kaip mašina plūduriuoja ant vandens. Visi tuo džiaugiasi. Atliekame techninę priežiūrą, ruošiamės naujam sezonui.
– Ar meilė kateriams stipri kaip pirtims, ar ji prasidėjo kiek vėliau?
– Na, pirtys prasidėjo kiek anksčiau. O su vandeniu buvo tokia istorija. Nusipirkau namą prie Volgos, paplūdimys už šimto metrų, o vienas draugas sako: „Eime paplaukioti, parodysiu Volgą“. Atsakau, kad gyvenu iš to, o jis tvirtina, sako, aš nieko nežinau. Buvau skeptiškas, bet nuėjau.
Jis man parodė tokias vietas, kad kitą dieną nusipirkau valtį. Jau kitą dieną. Mačiau tiek daug dalykų: salas, kanalus ir pan. Vasarą net niekur neskrendame, čia ilsimės. Volga man yra viskas. Graži upė, prižiūrėta, įrengti specialūs konteineriai šiukšlėms. Čia ilsisi visi Samaroje gyvenantys.
– Ar dėl to baigęs karjerą nusprendėte čia gyventi?
– Mano žmona iš čia, vaikas gimė, namas nupirktas. Samara iškart mane priėmė, o aš neketinu išeiti (juokiasi).
– Kaip susipažinote su savo būsima žmona?
– Jos mama dirbo oro uoste, nuolat skrisdavome į keliones. Ir kažkaip ji mums parodė nuotrauką: „Tai mano dukra, ji negeria, nerūko, ji laisva“.
O mes tada buvome žvaigždės, tokie maži kvailiai. Tada su ja susitikome, o praėjusį gruodį jau buvo dvidešimt metų kartu.
– Versle irgi visus etapus perėjote kartu?
– Žinoma, ji man labai padeda. Pavyzdžiui, vasarą darė katerių dizainą, o kitais momentais irgi pasufleruoja.
– Ar sutinkate, kad sėkmingam kurio nors verslo vystymui futbolininkui reikia protingos žmonos?
– Prisipažįstu, kad vedžiau sėkmingai! Jos indėlis labai didelis. Nuolat diskutuojame, pasilieku sprendimą sau, kai kurių projektų dizainą atiduodu jai. Ji puikiai žino tai, kokie turi būti baldai, spalvų gama. Bet į pirtis ji nelenda, čia mano idėjos.
Taigi tu sėdi ir galvoji: ko aš norėčiau? Atsisėsti su vaizdu į upę, išsimaudyti garinėje pirtyje, maudytis Volgoje, štai ko.
– Taip įsitvirtinote, kad kyla klausimas: ar laikote save rusu?
– Žinoma, taip, tai tikrai. Patikėkite, turiu su kuo palyginti, gyvenau Škotijoje.
Rusijos žmonės labai nuoširdūs. Jie arba priima ir apkabina, arba pasiunčia ant trijų raidžių. Ne taip, kaip Europoje – nei jums, nei mums...
– Tai rusai jus priėmė ir apkabino?
– Suprantama. Ir išbučiavo (juokiasi).
– Kas jums labiausiai patinka Rusijoje?
– Vienareikšmiškai žmonės. Nuoširdus bendravimas su jais. Turiu didelį socialinį ratą, nekenčiu vizginti uodegos, kažką veidmainiauti...
Škotijoje klausia: „Kaip sekasi?“. Ir jam tikrai nerūpi, kaip man sekasi! Na ir kodėl tada klausi? Ten tokia tradicija.
– Pernai vasarį pasiūlėte pagalbą pabėgėliams iš Donecko ir Luhansko, norėjote juos apgyvendinti savo nameliuose. Ar pavyko įgyvendinti tai, ką užsibrėžėte?
– Pasiūliau tai mūsų gubernatoriui. Susitikome su juo, padėkojo už idėją, bet, matyt, tokio poreikio nebuvo.
– O jeigu grįžti prie to?
– Apsvarstysiu visas galimybes ir padėsiu, jokių problemų.
– Ar jūs kada nors sulaukėte priekaištų iš Lietuvos, kad gyvenate Rusijoje?
– Buvo visko. Ir mes visi suprantame esamą situaciją. Tačiau yra tokių, kuriuos pažįstu 20–30 metų ir tik maža dalis jų nuo manęs atsiribojo.
Taip, pasiskambiname, draugaujame – viskas gerai. Tačiau aš turiu savo gyvenimą, kodėl turėčiau ko nors klausyti.
– Ar dažnai ten lankotės?
— Ne, aš nebuvau Lietuvoje devynerius metus. Vasarą mes čia, nes tai verslo sezonas, o žiemą – šiltuose kraštuose. Ką tik grįžome, tris mėnesius praleidome užsienyje, ilsėjomės ir ruošėmės darbui.
– Ar kada nors pasiilgote tėvynės?
– Kai čia turi šeimą, nėra kada nuobodžiauti. Pirmaisiais metais, taip, buvo trauka. Anksčiau juk žaidžiau rinktinėje, dažnai nuskrisdavau. Žinoma, kartais įdomu nuvykti ir suvalgyti cepelinų – nacionalinio patiekalo. Beje, mano žmona gamina kai ką iš lietuviškos virtuvės.
Apskritai čia yra mano namai ir mano šeima. Rusija man davė svarbiausią dalyką kaip žmogui – ​​šeimą. Labai ačiū už tai.
— Ką manote apie požiūrį į Rusiją dabar Lietuvoje?
– Dabar čia pumpuojama propaganda. Kai žaidėme, kiek lietuvių buvo Rusijoje? Daug.
Ir tai nepaisant to, kad Lietuva yra labai maža šalis. Į rinktinę buvau pašauktas tik tada, kai įsitvirtinau Rusijos čempionate.
Dabar viskas dėl politikų, nėra jokio negatyvo buitiniame lygmenyje.
Mano laikais visi norėjo čia patekti. Čia kiti pinigai, kitas lygis. Svarbiausia, kad Rusijoje buvo galima užsidirbti darant tai, kas tau patinka.
— Gimėte Mažeikiuose. Kas tai per miestas?
– Mažas 50 tūkst. gyventojų miestelis. Jauku, gražu, nieko ypatingo. Mama ten vis dar gyvena, tiesiog negaliu atsitempti. Jis dažnai atvyksta aplankyti, bet visada grįžta namo. Netgi čia pastačiau jai dviejų aukštų namą su pirtimi – veltui.
Aš būdamas 17 metų išvykau į Klaipėdą. Aš buvo apsėstas futbolo, jei neleisdavo žaisti kieme, sukeldavau pykčio priepuolius.
– Rusijoje 9-asis dešimtmetis asocijuojasi su nusikalstamumu. Kaip viskas Lietuvoje?
– Taip, visur buvo nusikaltimų. Buvo taip, kad automobilį pavogė nesutikus pasirašyti sutarties. Miesto neįvardinsiu, Lietuvoje visi viską žino (juokiasi). Pusiau nusikalstami klubų savininkai pardavė tokius žaidėjus kaip aš Rusijai ir uždirbo iš to pinigų.
Sutartis nebuvo pratęsta, tad buvo grasinimų. Vėliau klausimas buvo išspręstas, aš laikiausi savo. Dabar su šiais žmonėmis, beje, bendraujame.
— Kas buvo ryškiausia Lietuvos karjeros metu?
– Buvau pakviestas į rinktinę, ten turėjome gerą komandą. Lietuvoje buvo pirmas žingsnis. Du ar tris kartus laimėjome čempionatą, bet buvo i ankšta.
O pačioje karjeros pradžioje čempionu tapo gimtojo miesto klubas, 14–15 metų mane jau tempė į bazę.
Sužaidžiau keletą rungtynių, pirmieji pinigai atsirado. Būdamas 15 metų gavau 300 dolerių – milžinišką sumą Lietuvai. Pirmą atlyginimą parvežiau namo, tai mama netikėjo, paskambino treneriui ir paklausė: ar tikrai tai jo pinigai?
Prasidėjo kelionės į restoranus, ir man greitai paaiškino: jei nori taip greitai pradėti pilnametystę, gali būti laisvas.
Išvažiavau į Liepoją, į Latviją, ten praleidau tik mėnesį ar du, nepasisekė ir grįžau atgal į Lietuvą. Tačiau ši pamoka man davė daug ateičiai – arba tu žaidi, arba eini į diskotekas ir restoranus.
– Apskritai per savo futbolininko ar verslininko karjerą uždirbote daugiau?
– Manau, jau antras variantas. Nors niekada apie tai net negalvojau... Sunku palyginti. Pirmuoju atveju už mane mokesčius mokėjo klubai, antruoju – aš pats, taip pat nuolat investuoju. Geras klausimas, bet negaliu iš karto į jį atsakyti.
– Koks buvo didžiausias jūsų verslo pelnas per mėnesį ar per metus?
– Sunku suskaičiuoti. Turiu įvairių formatų: yra viešbučių, „glampingų“, „Ferrari“, plaukiojančių namų, pirčių. Pinigai visada sukasi: jie atsirado iš čia – iškart investavau į kitą projektą.
Ir dar vienas sunkumas: būna vasaros mėnesių, kai esame 100 proc.. užimti, yra vasaris, kai pastebimas nuosmukis. Tai visada yra sūpynės.
Turiu vyresnį draugą, jam jau 65 metai. Pasiturintis žmogus, turi didelius nuomos plotus. Susitikome kažkaip, važiavome bagiu per mišką ir sustojome. Jis sako: „Aš jau toks senas, kad pelnas kapsi, bet nebenoriu vystytis“.
Bijau akimirkos, kai padarysiu išvadą, kad nenoriu vystytis, tai mane gąsdina. Man patinka verslas. Žmona kartais pasakys: „Gal užteks?“. O aš atsakau ne, nes reikia dar kažką daryti. Man patinka toks procesas. Kai sustosiu, pasakysiu „stop“, bet nenoriu, kad taip būtų.
– Ar šeima daug išleidžia?
— Mano dukra studijuoja Strasbūre. Žinoma, yra butas, studija, geriausias universitetas – ISEG. Akivaizdu, kad tai ryja pajamas. Na, dovanos žmonai, kaip ir bet kuriam normaliam žmogui. Gimtadieniai, šventės, kaip ir visi kiti.
Tuo pačiu metu žmona yra tinklaraštininkė, ji pati uždirba. Nežinau kiek, jos pinigai yra jos pinigai, o mano pinigai – mūsų pinigai, kaip ji sako (šypsosi). Samaroje ji ko tik neveikia, nesėdi vietoje ir ačiū Dievui.
– Ar jūs maksimaliai laimingas?
– Taip, žinoma, laimingas. Reikia stengtis ką nors palikti po savęs. Padėtis pasaulyje žinote kokia. Sustokite kol kas nėra noro. Aišku, kad hemorojaus daug, bet atrodo, kad kažką darai, ir kažkas pavyksta (šypsosi).

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.