„Tai mano šalies vėliava, – aplink pirštus sukdamas mėlyną ir geltoną juosteles kanalui „Eurosport“ sakė M.Podoliakas. – Mano nuomone, mėlyna spalva simbolizuoja laisvę – giedrą dangus virš galvos. Geltona – tai gražus laukas: laisvas, švarus, skaidrus. Aš didžiuojuosi, kad esu ukrainietis.“
„Gimiau ir augau Lvivo mieste, esančiame vakarinėje Ukrainos dalyje. Tai labai gražus ir gana senas miestas. Tačiau net ir jį (visai šalia Lenkijos sienos esantį miestą) kartais apšaudo Rusijos kariuomenė“, – pridūrė jis.
Galima sakyti, kad M.Podoliakas turi šeimyninių ryšių 64 km nuo Londono nutolusio Braknelio miesto futbolo klube („Bracknell town FC“), rungtyniaujančiame Anglijos Pietų lygoje (Southern Football League). Komandos valdybos pirmininkas Kayne'as Steinbornas-Busse'as, kaip tikras globėjas, pasistengė, kad Marko dar nesulaukęs pilnametystės patektų į ekipos jaunimo akademiją.
„Pats turiu tris berniukus, o mano jauniausiam sūnui ką tik sukako 18 metų. Mano akyse jis vis dar vaikas. Jis vis dar mokosi, dabar jis jau yra tinkamo amžiaus eiti karą, bet, mano nuomone, vaikui eiti į karą yra tiesiog kažkas, ko aš negalėčiau leisti.
Štai kodėl aš judinau dangų ir žemę, kad Marko atvyktų į šalį, nes Marko tėvui ir jo vyresniajam broliui teko prisijungti prie Ukrainos teritorinės gynybos pajėgų. O jie nėra kovotojai, neturi karinio parengimo. Tai buvo tiesiog normali, darbininkų klasės šeima, kuri buvo išardyta dėl kažkieno norų įsiveržti į jų šalį“, – kalbėjo K.Steinbornas-Busse'as.
Visgi Marko gyventi atskirai nuo šeimos – nelengva. Jis nuolat jaudinasi dėl karo niokojamoje šalyje pasilikusių artimųjų.
„Žinoma, aš nerimauju dėl savo tėvų ir savo šeimos. Raketos gali nukristi į bet kurią mano šalies dalį. Tai pavojinga. Kiekvieną dieną mes skambiname vieni kitiems, visada esame prisijungę“, – pasakojo M.Podoliakas.
Jaunąjį futbolininką į Jungtinę Karalystę atsivežęs „Bracknell town FC“ klubo valdybos narys džiaugiasi, kad M.Podoliakas ne tik vis labiau pritampa komandoje ir tobulėja futbolo treniruotėse, bet ir stengiasi gyventi normalų gyvenimą už stadiono ribų.
„Smagu matyti jį čia spardantį kamuolį. Prieš dvi savaites mačiau jį žaidžiantį biliardą su vienu iš mūsų amerikiečių studentų, ir tai turbūt buvo akimirka, kuri mane labiausiai sujaudino. Tas noras turėti normalų gyvenimą, nepaisant visko, kas vyksta Marko viduje.
Kai matai jį žaidžiantį futbolą, matai, kad jis tarsi išsijungia. Ir aš galiu tik įsivaizduoti, kas vyksta jo galvoje kiekvieną minutę, kiekvieną dieną“, – sakė K.Steinbornas-Busse'as.
18-metis neslepia, kad naujoje šalyje susiduria su nemažai iššūkių, tačiau teigia, kad su laiku viskas klostosi tinkama linkme.
„Tai kita šalis, kita kalba, kita kultūra. Iš pradžių man buvo sunku bendrauti. Dabar, kai mokausi kalbą, daug lengviau. Galiu juokauti su komandos draugais, galiu su jais daugiau kalbėtis. Tai darbas, prie kurio reikia dirbti“, – atviravo jis.
K.Steinbornas-Busse'as neslėpė, kad komanda nerimauja dėl M.Podoliako psichologinės sveikatos, tačiau pabrėžė, kad jos pagrindinis uždavinys yra daryti viską, kad jaunuolis jaustųsi kaip namuose.
„Karas atneša ne tik šalies, bet ir žmonių vidinio pasaulio nuniokojimą, todėl jo laukia dar daug sudėtingų savaičių, mėnesių psichologinių išbandymų, kuriuos jis turės įveikti, su kuriais turės susidoroti. Taigi mes tiesiog turime užtikrinti, kad Marko psichinė savijauta būtų tokia gera, kokia tik gali būti. Tai mūsų darbas – užtikrinti, kad juo būtų gerai rūpinamasi“, – pažymėjo jis.
Visgi siekis dominuoti futbolo aikštelėje ir žaisti aukščiausiu lygiu – didžiausia M.Podoliako svajonė. Vaikinui tai ne tik sportinė ambicija, bet ir veikla, padedanti užsimiršti apie savo ir savo artimųjų gyvenimą amžiams pakeitusias negandas, atėjusias Rusijos kariuomenei ėmus naikinti jų gimtąją šalį.
„Kai žaidžiu futbolą, viską pamirštu. Net karą. Futbolas mano gyvenime atlieka labai svarbų vaidmenį. Žaidžiu nuo pat vaikystės, visada jį mėgau. Nėra tokio dalyko, kurį galėčiau atlikti geriau nei žaidžiu futbolą, o mano svajonė – žaisti aukščiausiu lygiu“, – tvirtino atletas.
