Simboliška, kad baudinių serijoje paskutinį smūgį atliko „Paris Saint-Germain“ gynėjas Achrafas Hakimi, kuris yra gimęs ir augęs Madride.
Apie šias rungtynes galima pasakyti taip: iš pradžių marokiečiai dvi valandas bėgiojo paskui ispanus, o po to dvi valandas su savo sirgaliais galėjo švęsti didžiausią futbolo sėkmę istorijoje.
Marokiečiams tai yra pasiekimas, kuris gerokai peržengia sporto ribas.
Įžūliausiu būdu lemiamą baudinį atlikęs Achrafas Hakimi gimė Ispanijoje, treniravosi Madrido „Real“ akademijoje, tačiau Madride ne kartą jautėsi antrarūšiu piliečiu.
Marokietis pasakojo, kad nors kišenėje turėdavo Ispanijos pasą, tačiau policija vis tiek stabdė jį įprastiniams patikrinimams dėl jo marokietiško veido.
Ispanija ir Marokas turi itin daug ryšių.
Abi šalys siauriausioje Viduržemio jūros vietoje yra nutolusios tik 13 km, todėl čia vyrauja kultūriniai, sportiniai ir šeimyniniai ryšiai, politinis ir ekonominis susiskaldymas.
Ispanijos klubuose žaidžia ir keli svarbiausi Maroko žaidėjai – Yassine'as Bounou ir Youssefas En-Nesyri. Ispanijoje futbolininko karjerą darė ir treneris Walidas Regragui.
Tačiau yra kitokių ryšių – Nico Williamsas nebūtų žaidęs Ispanijos rinktinėje, jei jo tėvai nebūtų pabėgę iš Ganos per Maroką į Meliliją – Ispanijos anklavą Maroke, kuris daugelį metų buvo afrikiečiams vartai į Europą.
2014 m. Ispanijoje gyveno apie 800 000 marokiečių, o tai atitinka Valensijos gyventojų skaičių.
Sociologiniai tyrimai parodė, kad skirtingai nei kitos imigrantų bendruomenės iš Europos ir Lotynų Amerikos, Maroko gyventojai nesijaučia integruoti su ispanais ir jiems sunku prisitaikyti prie darbo rinkos.
„Turėjau ispanišką asmens dokumentą ir pasą, bet turėjau ir marokietišką vardą bei išvaizdą. Buvau Madrido „Real“ žaidėjas, galėjau palikti „Santiago Bernabeu“ gražiu automobiliu, bet visai netoli stadiono mane sustabdė policija, kuri pamatė mano marokietišką veidą.
Patinka tai ar ne, jie buvo rasistai. Jie mato marokiečius kaip automobilių vagis. Aš ėjau vakarieniauti su draugais ir buvau sustabdytas be jokios priežasties. Tai gali atsitikti nuolatos. Bet tai visada nutinka tiems patiems žmonėms – užsieniečiams. Baltieji ispanai nėra sulaikomi dėl tokių patikrinimų“, – interviu „El Mundo“ sakė A.Hakimi.
„Real“ pakvietė jį į savo mokyklą, kai jam buvo septyneri metai. Jis dovanojo bilietus draugams į Ronaldo, Kaka, Karimo Benzema ir Xavi rungtynes.
Achrafas ir jo broliai vis tiek pirmenybę teikė „Getafe“ klubui sostinės pakraštyje, nes ten žaidė Maroko rinktinės krašto saugas Abdelazizas Barrada.
A.Hakimi pateko į pirmąją „Real“ komandą, bet taip ir negavo rimtos progos pasireikšti.
Pirmiausia jis buvo paskolintas Dortmundo „Borussia“, vėliau jį įsigijo Milano „Inter“, o dabar žaidžia PSG.
Jį kvietė ir Ispanijos futbolo federacija.
„Kelias dienas buvau „Las Rozas“ bazėje, bet pajutau, kad tai ne man. Kultūra, kurioje augau namuose, buvo kitokia: arabų, marokiečių. Norėjau jos ir rinktinėje“, – pasakojo jis.
A.Hakimi būdamas 17 metų debiutavo šios šalies vyrų rinktinėje.
„Atstovauti Marokui visada yra kažkas absoliučiai ypatingo“, – pripažino jis.
Vienas įdomiausių šio čempionato trenerių yra Walidas Regragui. Jis rinktinę perėmė rugpjūčio 31 dieną, o prieš pasaulio čempionatą jai vadovavo vos trejose draugiškose rungtynėse.
Jis pakeitė Vahidą Halilhodžičių, nes bosnis – federacijos akimis – rinktinėje įvedė tokią nesveiką atmosferą, kad jį teko išvyti.
Kai kurie žaidėjai šnabždėjosi nelinkę atvykti į treniruočių stovyklas, o vienas svarbiausių žaidėjų Hakimas Ziyechas net baigė karjerą rinktinėje.
Bet tada Maroko federacijos vadovai pakeitė trenerį ir įtikino jį sugrįžti.
W.Regragui panašus į savo surinktus žaidėjus – daug metų žaidė Europoje, vidutiniuose Prancūzijos ir Ispanijos klubuose ir su visais gali rasti bendrą kalbą, nes dirbdamas kaitalioja prancūzų ir arabų kalbas.
Jis yra Saudo Arabijos trenerio Herve Renard'o draugas, o šis prancūzas praėjusiame pasaulio čempionate vadovavo Marokui ir yra padėjęs taktinius pamatus šioje šalyje.
Jis suteikia žvaigždėms laisvę, bet uždaro visą komandą tam tikruose taktiniuose rėmuose. Žaidėjai jį giria ir pabrėžia jo nuopelnus, o ekspertai vis svarsto, kas teisus: jie ar visi tie žmonės, kurie nuolat kalba, kad treneriui reikia laiko.
