Vidurio puolėjas taip pat yra liudininkas to, ką jis vadina „hipervyriškumo“ kultūra, „pasenusio suvokimo, ką reiškia būti vyru“, neleidžiančio žaidėjams pripažinti savo pažeidžiamumo.
D.Wheeleris, žaidžiantis Anglijos Pirmosios lygos „Wycombe Wanderers“ komandoje, mano, kad šią situaciją reikia skubiai spręsti. Turint omenyje, kad 2018–2019 m. laikotarpiu žaidėjų, kurie kreipėsi į Profesionalių futbolininkų asociaciją (PFA) dėl konsultacinės pagalbos padaugėjo net 50 proc., jo nuogąstavimai atrodo pagrįsti.
„Mes paliekame atvirą galimybę, kad kieno nors galvoje įsiplieks gaisras“, – BBC sport sakė anglų futbolininkas.
Tačiau D.Wheeleris savo nerimą grindžia ir savo paties asmenine kelione – nuo psichologinės pagalbos, kurios jis ieškojo, tikėdamasis išsigydyti panikos priepuolius iki vadovavimo unikaliam mokslinių tyrimų projektui, kuris, kaip jis tikisi, padės pakeisti tai, ką vienas treneris pavadino „tamsiųjų amžių“ futbolo požiūriu į psichikos sveikatą.
Įveikti jaudulį – kiekvieno žaidėjo pasiruošimo prieš rungtynes dalis, tačiau nors visiems žinoma, kad apšilimo metu daugelis sportininkų jaučia „drugelius“ pilve, dalis jų susiduria net su vėmimo priepuoliais ir kitais fiziniais streso simptomais. Tai rutina, su kuria D.Wheeleris gyveno ilgą laiką.
„Kai augau, mane kamavo itin didelis varžybinis nerimas“, – pasakojo jis.
„Būdavo atvejų, kai man būdavo bloga tualete prieš išeinant į aikštelę ar per rungtynių pertrauką, arba negalėdavau tinkamai pavalgyti, o tai, aišku, turėjo įtakos mano rezultatams.
Kadangi nesusitvarkiau su tuo, galiausiai tai persimetė į mano asmeninį gyvenimą. Per atostogas, apsipirkinėjant ar sėdint restorane mane netikėtai pradėdavo kamuoti panikos priepuoliai. Tuomet pradėjau ieškoti pagalbos“, – pridūrė jis.
Laimei, dėl sutelktų pastangų suprasti ir suvaldyti nerimą, kuris paveikė jo karjeros pradžią, tos dienos jau praeityje. Kaip sako D.Wheeleris: „Kartais jaučiu tą stiprų nerimo jausmą, bet jis manęs nebeužvaldo.“
Šios pastangos paskatino jį įgyti bakalauro laipsnį ir neseniai baigti doktorantūros studijas, kurioms vadovavo buvusi Anglijos moterų futbolo rinktinės psichologė daktarė Misia Gervis. Ji savo išvadas apibūdina kaip „unikalias“, nes mano, kad D.Wheelerio, kaip dabartinio žaidėjo, statusas suteikia „tikrą atspindį“, kaip psichologija suvokiama žaidime.
D.Wheeleris susipažino su M.Gervis, kai žaidė „Queens Park Rangers“ komandoje, taip pat dirbo su ja dabartinėje „Wycombe Wanderers“ ekipoje.
Kaip pirmoji sporto psichologė, Anglijos futbolo asociacijos paskirta padėti nacionalinei komandai, ji lydėjo „liūtes“ (Anglijos nacionalinę moterų futbolo rinktinę) į 2007 m. pasaulio čempionatą ir 2009 m. Europos čempionatą. Ji mano, kad „hipervyriškumo“ kultūra užkerta kelią vyrams sportininkams prašyti psichikos sveikatos pagalbos.
Ji prisimena, kaip kartą vadovas neleido jai dirbti su žaidėju, kuris, pasak jos, buvo pažeidžiamas ir aktyviai ieškojo pagalbos.
„Lengviau parodyti butaforinį vyriškumą, nes tada sukuri barjerą, už kurio niekas nežiūri“, – sakė ji.
„Tačiau aš matau trapumą ir pažeidžiamumą, apie kurį niekada nekalbama, kuris niekada neprisimenamas ir slepiamas, nes nėra saugios erdvės jam išreikšti, o tai iš tiesų kelia problemų.“
D.Wheelerio tyrime pateikiami 10 elitinių futbolo trenerių, dirbusių nacionalinėse komandose, „Premier“ lygos ar EFL lygos klubuose, liudijimai. Jis kalbėjosi su jais apie akivaizdų futbolo nenorą visapusiškai priimti psichologinę pagalbą.
Vienas treneris užsiminė apie atvirumo futbole trūkumą, kuris sukuria keistą paradoksą. Jo žodžiais, žaidėjai susiduria su problemomis, nes yra priversti pateikti save kaip kietus riešutėlius ir nenori, jog į juos būtų žiūrima kaip į problematiškus, todėl retai atsiveria apie juos supančias psichologines problemas. Jis pridūrė, kad šiame sprote „vis dar vyrauja archajiškas mentalitetas, kad tai yra silpnumas“.
D.Wheeleris pats su tuo susidūrė per savo karjerą, kuri prasidėjo 2007 m. „Lewes“ komandoje, o po to, be dabartinės „Wycombe Wanderers“ komandos, futbolininkas žaidė „Staines Town“, „Exeter City“, „Portsmouth“, „MK Dons“ ir „QPR“ ekipose. Jis vaizdžiai papasakojo, kaip mačo atmosfera rūbinėje gali paveikti mentalitetą.
„Man teko patirti kažką panašaus į geriausią, ką galima rasti futbolo lygoje, ir kažką toksiško, ir tas skirtumas gana ryškus“, – sakė jis.
„Buvo momentų, kai buvo taip blogai, kad bijojau kasdien eiti į darbą. Tai nebuvo pozityvi vieta ir aš tiesiog nenorėjau ten būti.
Per savo karjerą ne kartą stebėjau, kaip žaidėjai beveik lunatikuoja ir patenka į gana pavojingą situaciją, kai jie nėra tinkami žaisti rungtynes, bet galiausiai žaidžia, nes nenori atsisakyti savo vietos komandoje.
Kartais tai yra tarsi verdantis spaudimo katilas, ypač kai spaudimą gali patirti ir komandos vadovas. Manau, kad sporto psichologo nebuvimas skatina stigmą ir (psichologinės pagalbos) tabu“, – samprotavo D.Wheeleris.
Futbolininko nuomone, kiekviena komanda turėtų turėti su žaidėjais dirbantį psichologą, o konsultacijų turinys nebūtinai turėtų pasiekti klubų vadovybes.
„Vadovas turėtų pasakyti: mes turime žmogų savo komandoje, todėl jei turite kokių nors problemų, kreipkitės į jį ir atvirai apie tai pasakykite. Jei nenorėsite, tai manęs nepasieks, ir tai neturės įtakos mano pasirinkimui“, – kalbėjo D.Wheeleris.
„Neturėdami tokio žmogaus, beveik atvirai sakote, kad arba nelabai vertinate žaidėjų psichikos sveikatą, arba sakote žaidėjams: verčiau apie tai nežinosiu, todėl jei jums to reikia, eikite ir ieškokite pagalbos kitur. Manau, kad ir viena, ir kita kelia nerimą, bet skirtingais būdais“, – pridūrė jis.
D.Wheelerio tyrime rekomenduojama įpareigoti „Premier“ lygos ir EFL lygos klubus įdarbinti akredituotą psichologą, dirbantį visą darbo dieną. Jis pažymi, kad išlaidos – 2018 m. atliktame tyrime apskaičiuota nuo 27 000 iki 100 000 svarų sterlingų (nuo 31 tūkst. iki 115 tūkst. eurų) per metus, priklausomai nuo patirties – neturėtų būti pernelyg didelės nė vieno diviziono komandoms.
Tačiau jis taip pat mano, kad klubai gali imtis ir kitų veiksmų, pavyzdžiui, skatinti žaidėjus išeiti už futbolo „burbulo“ ribų.
„Manau, kad pokyčiai ateina iš individualumo puoselėjimo ir žmonių skatinimo tyrinėti savo asmenybę ir ugdyti charakterį, ne tik būti futbolininkais“, – teigė jis.
„Daugybė scenarijų, kurių liudininku esu tapęs, kai žmonės patenka į nerimo, depresijos, azartinių lošimų ar valgymo sutrikimų spiralę, dažnai kyla dėl labai siauro supratimo, kas esi.
Tas siauras supratimas yra tai, kad žmonės save apibrėžia, svarbiausia, o kartais ir vien tik kaip futbolininkus. Taigi, kai nesiseka būti futbolininku, tada tai yra galas“, – paaiškino D.Wheeleris.
Praėjusį sezoną PFA (Profesionalių futbolininkų asociacijos) nariai, žaidžiantys „Premier“ lygos, EFL ir moterų superlygos klubuose, buvo pakviesti užpildyti konfidencialią apklausą apie psichikos sveikatą. Apie 22 proc. apklaustųjų nurodė, kad per praėjusį mėnesį patyrė stiprų nerimą.
Tačiau nors psichikos sveikatos problemos, su kuriomis susiduriama žaidime, mastas akivaizdus, klubų atsakomybė už psichologinės pagalbos teikimą – ir jų noras tai daryti – nėra toks aiškus.
Anglijos klubai, vadovaujantys „pirmos kategorijos“ akademijoms, privalo įdarbinti visą darbo dieną dirbantį psichologą, registruotą (arba įgijusį registracijai reikalingą akreditaciją) Sveikatos ir priežiūros profesijų taryboje (Health and Care Professions Council) – institucijoje, atsakingoje už sveikatos ir priežiūros profesijų reguliavimą Jungtinėje Karalystėje.
Tačiau „Premier“ lygos ar EFL lygos komandoms nėra nustatyta, kad jos turi samdyti akredituotą psichologą, teikiantį pagalbą vyresniems žaidėjams – Elitinių žaidėjų veiklos plane nustatytos taisyklės taikomos tik akademijoms.
Daugelis elitinių klubų samdo psichologus darbui su pirmosios komandos žaidėjais, įskaitant bent pusę „Premier“ lygos klubų, tačiau futbolo veikėjai mano, kad galima padaryti daugiau.
2021 m. duodamas interviu „The Football Psychology Show“, komandos „Wycombe Wanderers“ vadovo asistentas Richardas Dobsonas, kuris klube sukūrė psichologinę programą, buvusio Futbolo asociacijos psichologų vadovo apibūdintą kaip „didžiausią Europoje“, sakė, kad sistema leidžia klubams „žaisti psichologiją“.
„Dabar matau, kad daug neseniai universitetus baigusių žmonių eina dirbti į klubų akademijas tik tam, kad pažymėtų tuščius dokumentų langelius, nes Elitinių žaidėjų veiklos plane nurodyta, kad komandoms reikia turėti psichologą“, – aiškino jis.
„Taigi, klubai sako: na, mes pasamdėme tokį specialistą, nors ir mokame jam grašius, bet mes jį turime, todėl dabar užsiimame psichologija. Bet taip nėra. Tai nėra taip paprasta. Psichologiją reikia suprasti kur kas giliau“, – pridūrė R.Dobsonas.
D.Wheeleris yra vienas iš vis gausesnio būrio esamų ir buvusių žaidėjų, siekiančių atkreipti dėmesį į poreikį teikti psichologinę pagalbą futbolininkams. Rugpjūtį Madrido „Real“ trenerio asistentas Davide'as Ancelotti užsiminė, kad netrukus visi elitiniai žaidėjai samdysis asmeninius psichologus.
D.Wheeleris sutinka, kad reikia daugiau psichologinės pagalbos, tačiau jis taip pat supranta, kad šia sistema gali būti piktnaudžiaujama.
„Net žaidėjai, kurie gali sau leisti geriausius psichologus, gali gana lengvai pasiduoti kam nors, kas tiesiog labai gerai moka save reklamuoti „YouTube“ platformoje, o taip nutinka net „Premier“ lygos klubų žaidėjams“, – sakė jis.
„Jie kreipiasi į žmones, kurie parašė knygą arba turi daug sekėjų socialinėje žiniasklaidoje, bet iš tikrųjų neturi kvalifikacijos ar patirties, kad galėtų saugiai atlikti tai, ką sako, kad gali atlikti“, – pridūrė.
Pažanga išryškinant teigiamą psichologinės pagalbos poveikį sportininkams pastaruoju metu didėja – Tyrone'as Mingsas, Jordanas Pickfordas ir Jackas Harrisonas yra vieni iš daugelio „Premier“ lygos žaidėjų, atvirai pasakojančių apie savo darbą su psichologais, tačiau D.Wheeleris mano, kad reikia spartesnių pokyčių.
„Manau, kad tendencija tikrai keičiasi, tik ji yra labai lėta, – tvirtino jis. – Vienas iš mano tyrime dalyvavusių futbolo trenerių pasakė: mes vis dar esame tamsiuose amžiuose, kiek dar jaunų vyrų žlugs, kol susiprasime?“
„Tai man kelia nerimą ir dėl to nekantrauju, ką nors pakeisti, nes suvokiu, kiek daug žmonių per tą laiką nukentės.“
