Jei žalgiriečiai būtų laimėję, jie žaistų papildomame atkrintamųjų varžybų etape, kuriame aštuonios antrąsias vietas grupėse užėmusios ekipos varžysis su aštuoniomis komandomis, nusileidusiomis iš UEFA Europos lygos grupių trečiųjų vietų.
„Žalgiris“ šiame tarptautiniame sezone jau papildė savo kišenę 3,8 mln. eurų UEFA premijų.
Futbolo komentatorius ir žurnalistas Nerijus Kesminas apibendrino žalgiriečių pasirodymą tarptautinėje arenoje, tačiau didelio optimizmo dėl „Žalgirio“ pasirodymo ir galimos įtakos ateinantiems sezonams ir visam Lietuvos futbolui – nesuteikė.
„Į klausimą, vertą milijono, Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai neatsakė – pralaimėjo lemiamas UEFA konferencijų lygos grupės turnyro rungtynes Bratislavos „Slovan“. Uždirbti penkių milijonų eurų vilniečiams nepavyko – apsiribota kiek mažiau nei keturiais, – savo feisbuko puslapyje rašė N.Kesminas. – Bet sulaukėme to itin reto atvejo, kai į futbolo komandos iš Lietuvos pusę nenuskriejo nė vienas akmuo.
Nenuskriejo pelnytai – rekordinis bet kuriam bet kurios sporto šakos Lietuvos klubui uždarbis, perrašyta šalies futbolo istorija. O ir žaidimo turinys vaizdo negadino – nervingą šypseną provokavo tik rungtynės Jerevane su „Pyunik“.
Jei kas prieš turnyro pradžią būtų pasakęs, kad „Žalgiris“ surinks 5 taškus ir iki paskutinės minutės kaposis dėl teisės dalyvauti europinio futbolo pavasario šventėje 2023-iaisiais, būčiau sakęs: jamam.
Dabar lieka pasvarstyti, kaip čempiono sėkmė pakeis lietuviško klubų futbolo veidą? Atsakymas – beveik niekaip. Bent jau dabar taip atrodo.
Žiema į Lietuvos klubus neateis – ji jau seniai ten ir išeiti nesirengia. Klimato atšilimo tendencija turėtų paliesti tik „Žalgirį“.
Būtų keista, jei Vilniaus komanda netaptų tuo, kas Norvegijoje kažkada buvo Trondheimo „Rosenborg“, Latvijoje – Rygos „Skonto“, Baltarusijoje – Borisovo BATE: superturbomegamonstrišku nepakeičiamu alfa čempionu dešimtmečiui, o gal net ilgesniam laikotarpiui.
Ar tai – gerai? Galima abejoti. Net ir kalbant apie „Žalgirį“.
Visada yra skaičiai, kurie niekada nemeluoja. Šį sezoną Lietuva UEFA klubų reitinge surinko 2,375 balo. 2,125 jų – „Žalgiris“.
Nesunku paskaičiuoti, ką sugrandė kitos trys komandos, neįveikusios nė vieno atrankos etapo ir per šešerias rungtynes neblykstelėjusios nė vienu įvarčiu.
Lietuvos futbolo patrauklumas įperkamų legionierių akyse nepadidės. Turint galvoje tai, kad prieš kitą sezoną „sudegs“ 2018–2019 metais iškovoti 2,625 koeficiento balo, UEFA reitinge mes krisime iš 38-osios į 42-ąją vietą, į priekį praleidę Armėniją, Bosniją ir Hercegoviną, Farerų salas bei Šiaurės Airiją.
Marijampolės „Sūduva“, „Kauno Žalgiris“ ir „Panevėžys“ už šio sezono rezultatus, suprantama, gaus kone simbolines išmokas – na, jei porą trejetą šimtų tūkstančių eurų galima taip vadinti. Žiūrovai į stadionus tūkstantinėmis miniomis tikrai neplūstelės, o potencialius naujus turtingus rėmėjus gali dominti nebent tas pats Vilniaus „Žalgiris“.
Namie čempionui, panašu, užteks autopiloto režimo – įjungei, pasirąžei aikštėje, titulas. Taip buvo jau šiemet, o finansinių galimybių žirklės, skiriančios „Žalgirį“ nuo visų kitų, strimgalviais platėja.
Istorija, kurią prieš metus kitus pasakojo vienas klubo vadovas, bandęs prisivilioti ką tik traumą išsigydžiusį legionierių iš klestinčios Vakarų Europos šalies.
Pasiūlymas: „Jei atvažiuosi, galėsime mokėti iki 5 tūkstančių eurų per mėnesį“. Atsakymas: „Guliu ant sofos, laukiu pasiūlymų. Šalies futbolininkų profsąjunga prastovos metu moka 3 tūkstančius eurų per mėnesį. Kam man Lietuva?“.
Kažkaip taip viskas ir liks. Net „Žalgirio“ atveju – už panašią algą daugelis jų rinksis ne galimybę žaisti Europoje be garantijų ten ilgai būti, o vidutinio pajėgumo klubą stipresnėje ir geriau matomoje lygoje. Todėl „Žalgiriui“ dabar – tiesą sakant, kaip ir visada – buriant komandą selekcijos kruopštumas, ko gero, yra net svarbesnis už skaičius banko sąskaitose.
Kita vertus... Nereikia laipinti Dievo į medį – simpatiškai jie pastaraisiais metais tą savo mozaiką lipdo. Visoms kitoms A lygos komandoms – stiprybės ir kantrybės.“
