Argi tai yra futbolo stadionas?
20 tūkstančių žmonių laiko virš savo galvų raudonų ir baltų spalvų šalikus. Iš garsiakalbių pasigirsta vyriškas balsas. Jis pasakoja apie kovas, iš pažiūros beviltiškas, tačiau jau seniai laimėtas, šaltkalvių vaikinų iš Oberšėneveidės (gyvenvietė buvusio Rytų Berlyno Treptovo-Kepeniko rajone) atkaklumą, mitą, kuris gyvena amžinai.
Po šių žodžių „An der Alten Forsterei“ stadioną sudrebina „pankų krikštamotės“, iš buvusios Rytų Vokietijos kilusios, aštuntajame dešimtmetyje išgarsėjusios Ninos Hagen atliekamas „Union“ klubo himnas.
Jei dar pasitaiko tokių, kuriems per kūną nenubėga šiurpuliukai arba nesudrėksta akys, jie turėtų rimtai pagalvoti, ar apskritai dar gyvi.
Žaidžia mažame stadione
Čia, pietrytiniame Vokietijos sostinės Berlyno kampe, tarp šeštojo dešimtmečio daugiabučių, automobilių prekybos salonų ir viešojo parko „Wuhlheide“, įvyko Vokietijos futbolo stebuklas.
Neįtikėtina, tačiau „An der Alten Forsterei“ – mažiausias bundeslygos futbolo stadionas.
Kai čia kelioms sekundėms tampa kiek ramiau, galima girdėti žaidėjų šūksnius žaliojoje vejoje, jų švokštimą ir šnopavimą pro nosį.
Atrodo, kad šiame kunkuliuojančiame raudonų ir baltų spalvų pragare svečių komandos atrodo tartum nesavos.
Net iki žiūrovų eilių smelkiasi jų baimė: ar iš čia, po velnių, grįšime sveiki?
Čia per rungtynes prieš vieną garsiausių pasaulio klubų Miuncheno „Bayern“ šeimininkų ekipos krašto saugas Julianas Ryersonas savo kairėje gynybinėje pusėje taip negailestingai persekiojo varžovų superžvaigždę Kingsley Comaną, kad jis galiausiai beveik savo noru atidavė kamuolį.
„An der Alten Forsterei“ aistruoliai šėlo.
Čia kiekvienas „Union“ žaidėjo judesys futbolo kamuolio link sukelia tokį džiugesį, kaip kitur įspūdingai įmuštas įvartis.
Čia viskas laikoma teisėta gynybos priemone prieš galią, šlamančiuosius, prieš visus turtinguosius mulkius iš Miuncheno, Lėverkuzeno, Hofenheimo, Leipcigo, Dortmundo klubų. Visi jie šiame ankštame „An der Alten Forsterei“ išbarstė savo taškus.
Atsidūrė lentelės viršūnėje
„Nėra bilietų“, – toks užrašas nuolat pasirodo „Union“ tinklalapyje.
Tie, kam nusišypso laimė būti rungtynių žiūrovu, suvokia, koks kadaise buvo futbolas, ką jis galėjo duoti žmonėms, kol nepavirto bedvase komercijos mašina.
Tai buvo kvapą gniaužianti scena, kur gimsta mitai, didvyrių istorijos, triumfo akimirkos ir tragedijos, kurias tikrai būtų galima paversti savo gyvenimu.
Šį sezoną „Union“ stebina puikiais rezultatais. Po 12 turų Berlyno klubas su 26 taškais yra pirmoje turnyrinės lentelės eilutėje ir tašku lenkia galinguosius bavarus iš Miuncheno.
Iš pastarųjų 37 namuose žaistų rungtynių „Union“ pralaimėjo tiktai dvejas. Tai įspūdingas mažą biudžetą turinčio Berlyno „Union“ pasiekimas.
Klubas kuria istoriją
„Mes nuolatos žaidžiame ties savo galimybių riba“, – kalbėjo komandos treneris šveicaras Ursas Fisheris.
Komandos vadovo Oliverio Ruhnerto nuomone, visi žaidėjai jaučia, kad dabar yra nepakartojamas laikas, kurį jie patiria.
„Union“ viršijo ne tik savo galimybių ribas, bet ir poziciją turnyrinėje lentelėje, kuri klubui buvo numatyta.
O.Ruhnerto nuostata aiški: „Jokio atokvėpio! Kuriama istorija! Tik pirmyn!“
Anksčiau Gelzenkircheno „Schalke“ klube dirbusiam „vakariečiui“ O.Ruhnertui teko ilgai galvoti stengiantis suvokti išskirtinį klubo iš buvusio Rytų Berlyno struktūros bruožą – bendruomeniškumą.
Vadybininkas įsitikinęs, kad tai susiję su Berlyno siena, Vokietijos susivienijimu, prarastomis darbo vietomis ir atgimusiu pasididžiavimo jausmu. Taip pat pažeminimais ir nuoskaudomis, kurios iki šiol nepamirštos apgailėtinuose blokiniuose šeštojo dešimtmečio Rytų Berlyno daugiabučiuose.
„Šis klubas duoda žmonėms labai daug. Jų nekankina abejonės, ką veikti šį šeštadienį, – nueiti prasiblaškyti į kiną ar į futbolo rungtynes? Jų požiūriu, mes nesame pramoga.
Mūsų klubą jie tikrai laiko savo gyvenimo dalimi“, – įsitikinęs „Union“ vadovas O.Ruhnertas.
Pasipriešinimo simbolis
Rytų Vokietijos laikais „An der Alten Forsterei“ stadione susitikdavo pankai, skustagalviai ir gauruoti režimo priešininkai.
Visi tie, kuriems buvo nepriimtina Vokietijos vieningosios socialistų partijos vadovaujama valstybė ir saugumo tarnybos (Stasi) vadovo Ericho Mielke „globojamas“ Berlyno futbolo klubas „BFC Dynamo“.
Tais laikais paskyrus baudos smūgius, kai priešininkas statydavo sienelę, iš žiūrovų eilių pasigirsdavo šūksniai: „Sienos neturi būti!“
Dar senesnis ir dabar per rungtynes skanduojamas kovos šūkis yra „Eiserne Union!“ („Geležinė sąjunga!“).
Jis kilo iš prieškario laikų, kai daug žaidėjų turėjo dirbti netoliese esančiose gamyklose kaip geležinės ištvermės „šaltkalvių vaikinai“.
Kai 2008-aisiais stadioną „An der Alten Forsterei“ teko atnaujinti ir klubas pritrūko pinigų, į darbą daugeliui mėnesių įsitraukė 2300 „sąjungiečių“: jie liejo betoninius laiptelius ir iš naujo statė savo stadioną.
Komandą subūrė šveicaras
Dabartinį „An der Alten Forsterei“ futbolo stebuklą kuria 56-erių U.Fischeris.
Buvęs Šveicarijos futbolininkas 2018-aisiais stojo prie „Union“ komandos vairo ir laiko jį iki dabar.
Penkeri metai, matuojant bundeslygos masteliais, reiškia pusę amžinybės.
2019-aisiais pirmą kartą istorijoje Berlyno „Union“ iškovojo kelialapį į elitinę bundeslygą.
Klubas buvo 11-as, 7-as, o galiausiai 5-as ir taip iškovojo teisę žaisti UEFA Europos lygoje.
Neblogi pasiekimai klubui, kuris dar neseniai buvo statomas į vieną gretą su tokiais kaip „Sandhausen“.
Bet futbolo estetai ne itin sužavėti U.Fischerio komandos žaidimo stiliumi. Ar tai jį jaudina?
„Ne. Kodėl turėtų? Tai – mūsų stilius!“ – sakė U.Fischeris.
Tai koks yra tas „Union“ sėkmės stilius?
„Mūsų kolektyvas vertina solidarų veikimą, atsakomybę. Norime būti atkaklūs, veržlūs, bjaurūs, nervinti varžovą“, – atsakė U.Fischeris.
Ir tai komandai sekasi gerai.
„Union“ mačas su „Bayern“ baigėsi taikiai 1:1, tačiau bundeslygos lyderių dvikovoje dominavo būtent U.Fischerio gynybinis žaidimas, kurį varžovams pralaužti buvo labai sunku.
Būdamas ištikimas kolektyvinio žaidimo futbolui U.Fischeris perkelia į žaliąją veją tas vertybes, kurios patinka ir aistruoliams: sąžiningas, stropus darbas vietoj įspūdingų oro numerių. Visi už visus, o ne vieno šou.
Bet kaip išlikti lyderiu iki sezono pabaigos?
Kaip reikės atsilaikyti komerciniame futbolo pasaulyje, nesugriaunant mito apie visiškai kitokį klubą, koks yra Berlyno „Union“?
Klubo prezidentas Dirkas Zingleris tvirtina, kad „An der Alten Forsterei“ išsaugos savo dvasią.
Tačiau stadioną jis jau nori pertvarkyti.
Tris iš keturių tribūnų ketinama praplėsti, žiūrovų vietų skaičius turėtų padidėti nuo 20 tūkst. iki 37 tūkst.
Plėstis, tačiau neprarasti „An der Alten Forsterei“ dvasios nebus paprasta, tai suvokia ir O.Ruhnertas.
Bet jis tiki, kad pavyks tai išsaugoti.
„Union“ skiriasi nuo kitų klubų
Berlyno „1.FC Union“ klubo (toks yra oficialus pavadinimas) šaknys buvo 1906 metais įkurtas „FC Olympia Oberschöneweide“ klubas.
„Union“ įkurtas 1950-aisiais, kai geriausi „06 Oberschöneweide“ klubo žaidėjai pabėgo į Vakarų Berlyną, kur įkūrė „SC Union 06 Berlin“. Likusieji Rytų Berlyne įkūrė „SG Union Oberschöneweide“, kuris ilgainiui tapo Berlyno „1.FC Union“.
Klubas turi pravardes – „Eiserne“ (Geležinis), „Eiserne Union“ („Geležinė sąjunga“).
„Union“ aistruoliai žinomi visame pasaulyje dėl savo išskirtinių akcijų. Viena jų – Kalėdų giesmių giedojimas. Net ir nevykstant rungtynėms žmonės susirenka stadione ir 90 min. gieda Kalėdų giesmes. Pirmą kartą akcija buvo surengta 2003-iaisiais.
2014-aisiais per pasaulio futbolo čempionatą Berlyno „Union“ savo stadioną pavertė svetaine. Klubas pakvietė visus aistruolius atsinešti sofas ir drauge žiūrėti futbolą.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
