Treneriai, vaikai ir tėvai
FK „Ataka“ techninio direktoriaus Aivaro Meškinio teigimu, per metus vaikų treniruotėse dalyvavo daugiau nei šimtas tėvų, dalis jų ilgainiui tapo tikrais trenerių pagalbininkais ir asistentais. „Pirmaisiais projekto metais šį tėvų savanorystės modelį taikėme Justiniškių, Vilkpėdės ir Pilaitės mikrorajonuose.
Pradėjome nuo pačių mažiausių, ikimokyklinio amžiaus vaikų treniruočių darželiuose. Skandinaviška patirtis rodo, kad norint sudominti ir įtraukti vaikus į sportines veiklas, labai svarbus tėvų vaidmuo. Lietuvoje įprasta, kad vaikus į treniruotes atvežę tėvai apsiriboja tik pasyviu treniruotės stebėjimu, o dažniausiai tiesiog leidžia laiką įnikę į savo išmaniuosius telefonus. Mes nusprendėme, kad visi tėvai gali tiesiogiai dalyvauti treniruotėse su savo vaikais.
Iš pradžių buvo visko – tėveliai abejojo savo sugebėjimais, galimybėmis, bet kelis kartus pabandę – suprato, kad jie gali ne tik padėti treneriams, bet ir smagiai leisti laiką su vaikais“, – pastebėjo A. Meškinis.
Pilaitės mikrorajone su ikimokyklinio amžiaus vaikais dirbantis „Atakos“ futbolo mokyklos treneris Karolis Jankeliūnas teigė, kad vien jo vedamose treniruotėse per metus su vaikais dalyvavo apie 50 tėvelių, o esminis jų veiklos rezultatas – pasikeitęs vaikų ir tėvų santykis. „Galiu pasakyti, kad per metus laiko labai stipriai pasikeitė tėvų elgesys su vaikais. Tėvai suprato, kad treniruotės metu vaikams skiriamas dėmesys yra labai svarbus ne tik vaikams, bet ir jiems patiems. Užsimezga tam tikras ryšys, atsiranda savitarpio supratimas su vaikais, be to, ugdomas ir bendruomeniškumo jausmas tarp tėvų, nes visi siekia vieno tikslo, visi stengiasi įtraukti vaikus į treniruotes, sudominti juos.
Be to, pabendravę su treneriu, patys pamėginę pasidarbuoti su vaikais, tėvai daug geriau suvokia treniruočių specifiką, problemas ir iššūkius. Kai kurie tėveliai, jei taip galima sakyti – užsikabina, išryškėja jų lyderystės bruožai, jie tampa tikrais treneriais-savanoriais, kurie ne tik būna su vaikais treniruotės metu, bet ir įsitraukia į kokybiško treniruočių proceso kūrimą“, – kalbėjo K. Jankeliūnas.
Tuo metu Vilkpėdėje treniruočių procesą prižiūrintis „Atakos“ treneris Lukas Blažys atkreipė dėmesį, kad dirbant su pačiais mažiausiais auklėtiniais tėvams nereikia jokių specifinių futbolo įgūdžių, užtenka tik noro ir pasiryžimo dalyvauti procese. „Darželinukams labai svarbus dėmesys. Kai treniruotėse dalyvauja tik treneriai, tada dešimčiai vaikų tenka vienas suaugęs žmogus, o kuomet įsitraukia tėveliai, tada stengiamės, kad vienam suaugusiam tektų keturi vaikai. Kadangi darželinukų treniruotėse vaikai dar nesimoko sudėtingų futbolo elementų su kamuoliu, bet lavina motoriką, judesių įvairovę, tad ir tėvams nereikia išmanyti futbolo technikos ar taktikos paslapčių. Bendras įspūdis iš pirmų šio projekto metų tikrai pozityvus, matome, kad savanoriams puikiai sekasi, jie noriai dalyvauja treniruotėse ir sėkmingai susitvarko su trenerių skiriamomis užduotimis“, – teigė L. Blažys.
Raktas į vaiko širdį
Apie savanoriško įsitraukimo į vaikų treniruotes privalumus kalbėjo ir „Ataka“ auklėtinių tėvai. Su 6-erių metų sūnumi praėjusį rugsėjį treniruotėse lankytis pradėjęs Donatas atkreipė dėmesį į pasikeitusį vaikų požiūrį. „Manau, kad su tėčiu ar mama vaikams treniruotis daug smagiau, o ir patiems tėčiams yra geriau. Aš asmeniškai mėgaujuosi tokiomis treniruotėmis, nes kitu atveju tiesiog žiūrėčiau į telefoną, o dabar žaidžiu, judu ir nuotaika daug geresnė.
O ir vaikai kitaip jaučiasi, tiek treniruotės metu, tiek ir po jos. Pasibaigus treniruotei pasikalbame, jis klausia ar matei kaip įmušiau, kaip žaidžiau. Akivaizdu, kad vaikams svarbus tėvų dalyvavimas, tokiu būdu gerinamas ir jų ryšys su vaikais. Pas mus treniruotėse gali dalyvauti ir tėčiai, ir mamos. Treniruotes vidutiniškai lanko 13–15 vaikų, su jais treniruojasi ir 4–5 tėvai. Aišku, kuo daugiau tėvų – tuo vaikams smagiau, o ir treneriui lengviau dirbti“, – samprotavo Donatas.
Tėtis-savanoris Mindaugas konstatavo, kad dalyvavimas treniruotėse padeda užmegzti glaudesnį ryšį su vaiku. „Svarbus ir pats ryšys su savo vaiku, nes kai vaikas mato tave treniruotėje, tu jo akyse tampi pavyzdžiu, savotišku lyderiu. Aš asmeniškai galiu patvirtinti, kad šios programos dėka mano ryšys su vaiku tapo artimesnis, mes galim ilgai kalbėtis apie futbolą, apie treniruočių metu išgyventas patirtis, įvykius. Vaikui tai irgi prideda motyvacijos, noro lankyti treniruotes. Kita vertus, mes, tėvai, taip pat galime daug ko pasimokyti iš kitų savanorių tėvų, nes visi turime savo metodiką, kaip užmegzti santykį su vaiku, kaip su juo bendrauti“, – teigė Mindaugas.
Maksimalus įsitraukimas
Antrus metus vykdomas FK „Ataka“ ir Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje projektas vis dar neišsiveržė iš darželių sienų, o daugiausiai problemų kelia ribota futbolo infrastruktūra. „Tėvai dažniausiai vaikų treniruotėse dalyvauti gali tik po darbo, bet tuo metu būna didžiausias treniruočių intensyvumas ir mums paprasčiausiai neužtenka vietos, kad tilptų ir vyresni vaikai, ir jų tėveliai.
Pas mus buvo treniruočių, kai su vaikais vienu metu dalyvavo net 15 tėvelių, tad galite įsivaizduoti, koks būtų knibždėlynas, jei mažoje, mokyklos futbolo aikštelėje mėgintume visus sutalpinti. Kad treniruotės būtų kokybiškos, reikia vienoje vietoje turėti bent 2–3 pilnų matmenų futbolo aikštes, o tokių sąlygų Vilniuje paprasčiausiai nėra“, – konstatavo FK „Ataka“ techninis direktorius A. Meškinis.
Visgi, anot jo, bent jau darželiuose „Ataka“ treneriai siekia į treniruotes įtraukti visus – tiek vaikus, tiek ir tėvus. „Lankantis Skandinavijoje teko ne kartą matyti vaizdą, kai su vienu vaiku į treniruotę ateina ne tik tėtis ir mama, bet ir senelis. Kitaip sakant, ten vienas vaikas atsiveda net 2–3 suaugusius. Norėtųsi panašų vaizdą matyti ir mūsų treniruotėse. Pagrindinis mūsų tikslas – įtraukti kuo daugiau tėvų, gal net visus, kurių vaikai dalyvauja treniruotėje.
Tokiu būdu ir vaikai bus laimingi, ir tėvai aktyviai praleis savo laisvalaikį. O kai kurie gal ir susidomės treniravimu. Ne paslaptis, kad visoje Lietuvoje sparčiai auga futbolo treniruotes lankančių vaikų skaičius, o trenerių, kurie su jais dirbtų, neužtenka. Tad tėvai-savanoriai galėtų padėti spręsti ir šią problemą. Reikia tik iniciatyvos ir noro, nes galimybių tobulėti – tikrai yra“, – teigė A. Meškinis.
