Per savo futbolininkės karjerą E.Loisel nacionalinėje ekioje sužaidė 40 mačų, žaisdama gynėjos pozicijoje.
Baigusi karjerą nacionalinėje komandoje, ji nepasitraukė ir liko Prancūzijos futbolo federacijoje (FFF) bei padėjo jauniesiems treneriams gauti specialistų licencijas. Ji taip pat pati buvo išlaikiusi FIFA instruktorės licenciją.
Prancūzų žiniasklaida turi 2001-ųjų interviu garso įrašą, kuriame dvi žaidėjos skundžiasi, kad E.Loisel verčia jas su savimi mylėtis mainais į vietą nacionalinėje komandoje.
Taip pat teigiama, kad tokius pačius skundus FFF gavo 2004-siais ir 2006 metais, tačiau jie niekada nebuvo nagrinėjami.
FFF prezidentas Noelis Le Grae'as Valdybai skirtame tarnybiniame dokumente, kurį gavo žiniasklaida, pripažino, kad buvo ne vienas nepilnamečių žaidėjų seksualinės prievartos atvejis nacionalinės komandos treniruočių centre Clairefontaine.
„Pasakiau savo žaidėjoms, kad jos gali vykti į Clairefontaine, bet tada joms kils tam tikros seksualinės priekabiavimo rizikos“, – josimarfootball.com citavo buvusį vieną moterų futbolo klubo prezidentą, kuris atsisakė skelbti savo pavardę.
Kelių aukštų federacijos pareigūnų teigimu, FFF vadovas N.Le Grae'as abejojo E.Loisel galimybėmis treniruoti tiek jaunimo, tiek ir suaugusių komandas, tačiau ji liko savo pareigose.
Gerardas Prescheris, buvęs treniruočių stovyklos Clairefontaine moterų skyriaus direktorius, dirbęs kartu su E.Loisel, per interviu su policija, kuri tyrė kitą kriminalinį atvejį, taip pat apkaltino moterų rinktinės trenerę, kad ji žaidėjas rinkosi pagal jų seksualinę orientaciją ir aistros tenkinimą.
„2004 metais aš nutariau trauktis iš pareigų. Su E.Loisel, kuri tuo metu vadovavo moterų rinktinei, turėjau du aiškius nesutarimus. Pirma, man labiau patiko techninis varžybų aspektas, o jai – sportinis. Antra, aš supratau, kad ji teikė pirmenybę kai kurioms žaidėjoms dėl jų homoseksualios orientacijos“, – sakė G.Prescheris.
