Vilniuje veikiančio futbolo klubo „Ataka“ sporto direktorius Aivaras Meškinis nebuvo linkęs sutikti su pesimistinėmis prognozėmis ir viso Lietuvos futbolo laidojimu.
„Lietuvoje labai stiprus rezultatų kultas, tai galima pastebėti ne tik rinktinių lygmenyje, bet ir vaikų futbolo pirmenybėse, paprasčiausiuose turnyruose. Susidaro įspūdis, kad laimėti norima bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, įsivaizduojama, jog pergalės patvirtina aukštesnį mokyklos lygį, geresnį trenerių darbą su vaikais ir pan.
Savo ruožtu, nacionalinė rinktinė vadinama Lietuvos futbolo veidrodžiu, tad po nesėkmių iš karto prasideda kalbos, esą lietuviai nemoka žaisti futbolo, kad esame tam negabūs, neturime gerų trenerių, ar tiesiog nemylime futbolo.
Visa tai yra tik tušti žodžiai. Lietuvoje yra ir gerų trenerių, ir talentingų vaikų, ir futbolą mylinčių žmonių. Tik reikia su jais dirbti, įtraukti į bendrą veiklą, kurti stiprią bendruomenę, kurioje džiaugsmą teiktų futbolas, o ne rungtynių rezultatas“, – samprotavo A. Meškinis.
Kad tai nėra tik kalbos įrodė praėjusį sekmadienį Pilaitės gimnazijos aikštyne įvykęs „Didysis Vilniaus šeimų futbolo turnyras“.
Keturias valandas trukusiame turnyre dalyvavo 40 komandų, futbolą žaidė ne tik tėčiai ir vaikai, kamuolį gainiojo ir mamos. Visų dalyvių pastangos buvo įvertintos medaliais ir taurėmis, o gausybė įvairiausių prizų buvo išdalinta atskiruose žaidimuose ir rungtyse.
„Šeimų turnyrus „Ataka“ organizuoja nuo 2019 metų, tik iki šiol jie būdavo mažesni, skirti kokio nors konkretaus sostinės mikrorajono – Justiniškių, Vilkpėdės, Lazdynų, Pilaitės šeimoms. Šį kartą į Pilaitės gimnazijos aikštyną kvietėme šeimas iš viso Vilniaus, tačiau dalyviai turėjo atitikti svarbią sąlygą – komandoje privalėjo būti ir mama arba mergaitė.
Kituose turnyruose dažniausiai žaidžia tėčiai ir sūnūs, o mamos ir dukterys tik žiūri ir palaiko. Mūsų tikslas – įtraukti į futbolą visus šeimos narius, kad visi lygiomis teisėmis ir galimybėmis dalyvautų varžybose. Neslėpsiu, tikėjomės, kad bus sunkiau surinkti reikiamą skaičių dalyvių, tačiau susidomėjimas viršijo lūkesčius, teko net atsiprašyti norinčių, nes mus apribojo turnyrui skirti ištekliai, paprasčiausiai netilpome į stadioną ir renginiui skirtą laiką.
Turnyre žaidė 40 komandų, paskirstėme jas pagal vaikų amžių į aštuonias grupes, rezultatų neakcentavome, o skatinome mėgautis futbolu, buvimu drauge“, – pastebėjo A. Meškinis.
Jo teigimu, labai pasiteisino ir dar vienas sprendimas – neleisti tėčiams smūgiuoti į vartus. Tai ženkliai pakeitė bendrą turnyro atmosferą, nes būtent tėčiai dažniausiai trykšta noru žūtbūt laimėti, o dabar jie galėjo būti tik strategai, padėjėjai, asistentai, nes įvarčius mušti galėjo tik vaikai arba mamos.
Šią idėją turnyro organizatoriams pasiūlęs Edvinas Dibrovas sekmadienį ir pats su šeima praleido futbolo aikštėje. Jo teigimu, žinodami, kad negalės pelnyti įvarčių tėčiai pagaliau galėjo mėgautis žaidimu, nesirūpindami dėl rezultato.
„Aš asmeniškai tikrai mėgavausi galimybe būti vienoje aikštėje su sūnumi ir žmona, buvo labai gera jausti, kad jiems smagu ir linksma. Džiaugiausi ir kitų šeimų narių sėkme, nes tokie turnyrai ir turi teikti džiaugsmą, o ne kelti įtampą, stresą ir pyktį nepasiekus kažkokio rezultato. Apskritai, šeimų turnyrai yra puiki proga tėvams praleisti daugiau laiko su vaikais, pajusti tai, ką jie jaučia žaisdami futbolą.
Dažnai būna, kad iš šalies rungtynes stebintys tėvai žeria priekaištus ir patarimus žaidžiantiems vaikams, net nesusimąstydami, kad ir vaikai jaučia nuovargį, kad ir jiems ne viskas sekasi. O kai patys išeina į aikštę – tada daug geriau supranta, kad futbole niekas neapsaugotas nuo klaidų, tad nereikia sureikšminti rezultato, o būtina tiesiog mėgautis procesu“, – samprotavo E. Dibrovas.
Prie „Didžiojo Vilniaus šeimų futbolo turnyro“ organizavimo prisidėjusio fondo „Padėk gatvės vaikams“ atstovas Gediminas Tvarijonas džiaugėsi pavykusiu renginiu.
„Suskaičiavome, kad iš viso turnyre ir įvairiose varžybose dalyvavo apie 200 žmonių, o sklandžią jo eigą užtikrino apie 20 savanorių – tai ir futbolo mokyklos „Ataka“ auklėtiniai, jų tėvai, treneriai.
Gal tai tik lašas jūroje, bet kiekvienas toks turnyras įpučia naujos gyvybės mūsų futbolui. Mes jau šešerius metus buriame futbolą mylinčius vilniečius į bendruomenę, pamažu, bet užtikrintai judame į priekį. Matome, kaip keičiasi žmonių požiūris į futbolą, atsiranda suvokimas, kad ne tik rinktinių ar geriausių klubų pergalės bei pralaimėjimai yra verti dėmesio, bet ir masinis, mėgėjiškas futbolas yra didelė vertybė“, – teigė G. Tvarijonas.
Turnyro dalyviai galėjo ne tik mėgautis futbolo kovomis, bet ir prisidėti finansiškai prie ukrainiečių karo pabėgėlių vaikų galimybių dalyvauti FK „Ataka“ rengiamose vasaros stovyklose.
„Šiuo metu futbolo klube „Ataka“ treniruotes lanko daugiau nei 30 ukrainiečių vaikų, jiems tai nieko nekainuoja. Norime, kad jie turėtų galimybę dalyvauti ir vasaros stovyklose, tad nustatėme tam tikrą startinį mokestį komandoms, be to, visi norintys galėjo paaukoti ir turnyro metu. Negalutiniais duomenimis, iš surinktų lėšų galėsime apmokėti bent keturių ukrainiečių vaikų dalyvavimą dienos futbolo stovyklose. Suprantame, kad tai nėra daug, tad ieškome galimybių įtraukti į bendrą veiklą ir kitus vaikus, nes mūsų tikslas – kad visi turėtų lygias galimybes žaisti futbolą ir bendrauti“, – pareiškė G. Tvarijonas.
Anot G. Tvarijono, ateityje šeimų futbolo turnyrai turėtų tapti neatsiejama lietuviško futbolo dalimi.
„Meilę futbolui reikia skiepyti nuo vaikystės, tačiau efektas bus dar didesnis, jei kartu su vaikais futbolą žais ir jų tėvai. Nebūtina būti futbolininku, net nebūtina mokėti žaisti futbolą, kad galėtum su vaikais dalyvauti šeimų turnyruose, nes jų tikslas – ne pergalės, o buvimas drauge, bendros patirtys, emocijos, išgyvenimai. Tai yra ilga kelionė, žingsnis po žingsnio, turnyras po turnyro.
Dabar visi labai pergyvename dėl aukščiausio lygio futbolo, tačiau pamirštame, kad tai tik visos futbolo piramidės viršūnė, ir ji nebus tvirta, jei neturės pagrindo po kojomis. Štai Islandijoje nėra profesionalaus futbolo, jie patys pripažįsta, kad net ir aukščiausioje lygoje žaidžiantys yra mėgėjai, tačiau jų futbolo sistema yra pagrįsta bendruomenių įsitraukimu, aktyviu dalyvavimu įvairaus lygios futbolo varžybose. Šią sistemą mes galime diegti ir Lietuvoje, per vaikus ir tėvus. Kai futbolas taps neatsiejama šeimų gyvenimo dalimi, tada gal ir mūsų rinktinė pasieks Islandijos lygį, o vaikai ir tėvai bus laimingi“, – vylėsi G. Tvarijonas.
