Egidijus Vaitkūnas nuo pat paauglystės pasinėrė į „Žalgirio“ sistemą. Vilnietis po treniruočių padavinėjo kamuolius rungtynių metu, stovėjo prie neštuvų, kol galiausiai pats pradėjo žaisti už pagrindinę komandą. Pasak E. Vaitkūno, pinigai jam nerūpėjo, jo tikslas – žaisti pagrindinėje komandoje.
„Man tuo metu pinigai nebuvo įdomūs, man buvo garbė žaisti už pagrindinę „Žalgirio“ komandą. Aš pradėjau nuo „Žalgirio“, mes rinkdavomės Marakanoje: ant tų gumų, jeigu „padkatą“ padarai – nėra kojos ir važiuoji troleibusu namo.
Kai man pasiūlė kamuolius padavinėti, tai man jau viskas, wow, tu prie „Žalgirio“ jau, tėvai ateidavo pažiūrėti. Pamenu kai „Žalgiris“ žaidė su „Atlantu“, „Atlantas“ pralaiminėjo, o aš padavinėjau kamuolius. Vieną kamuolį aš turėjau glėbyje, o kitas nuriedėjo – ir vietoje to, kad paduočiau tą kamuolį, kurį turiu glėbyje, aš bėgu paskui nuriedėjusį kamuolį, tai „Atlanto“ žaidėjai pradėjo mane ten visais žodžiais vadinti...
Tada perėjau prie neštuvų, tai irgi buvo momentas, kai Rimantui Žvingilui, man atrodo, prakirto nosį ir mes turėjome eiti kelti jį ant neštuvų. Bet kur tu jį pakelsi, R. Žvingilas ten sveria... Mes jį keliame, bekeliant išslydo, tai jis atsistojo, sako – „eikit jūs...“ ir nuėjo.
Bet man smagu prisiminti.
Kamuolius padavinėti, prie neštuvų būti, o po to žaisti! Aš „Žalgirio“ stadione esu žaidęs, man ten pasaka. Tos rūbinės senos, remontų nėra, bet man vis tiek ten buvo malonu, ten net kvapas tas, pelėsio ar ko – bet man vis tiek ten buvo malonu. Būdavo tiesiog malonu žaisti ir apie pinigus negalvodavai“, – pasakojo E. Vaitkūnas.
Kaip pralaimėjo ir laimėjo A lygą
Paklaustas apie labiausiai įsiminusias A lygos rungtynes, E. Vaitkūnas prisiminė įdomią ir labai intriguojančią 2013 metų A lygos sezono pabaigą. Tuomet A lygos likimas sprendėsi paskutiniame ture – žalgiriečiai namuose pralaimėjo ir buvo susitaikę su mintimi, jog teks žaisti auksines rungtynes su Klaipėdos „Atlantu“.
„Aš nežinau kaip ten buvo, bet esmė tokia, kad mes pralaimėjome, neatsimenu rezultato, ir jeigu „Atlantas“ būtų laimėjęs prieš „Bangą“, vyktų auksinės rungtynės. O ten jau matėsi, mes duobėje, o „Atlantas“ pakilime. Ir mūsų rungtynės baigėsi, pralaimėjome, visi žaidėjai krenta, verkia ir kažkas žiūrėjo gyvai tas rungtynes, sako – palaukit, palaukit, ten dar vyksta kažkas... Įvartis, „Banga“! Visi nustebę ir nežino, ar čia juoktis, ar švęsti. Po to sušvilpė ten rungtynių pabaigą ir viskas – atrodo sekundę verki, čia jau džiaugiesi. Tokia aikštėje sumaištis, įdomu taip buvo.
Kas įdomiausia, kad „Banga“ žaidė su „Atlantu“, Aurelijus Staponka buvo „Atlanto“ žaidėjas, kurį paskolino „Bangai“ ir jis rungtynių gale mušė įvartį į „Atlanto“ vartus. Dar tą patį sezoną Vaidas Slavickas, marijampolietis, žaidė Panevėžio „Ekrane“. Jeigu „Sūduva“ būtų laimėjusi, tai jie būtų užėmę trečią vietą, o jeigu „Ekranas“ laimėtų – jie būtų treti, o „Sūduva“ ketvirti. Ir V. Slavickas, marijampolietis, muša pergalingą įvartį „Ekranui“ taip nustumdamas „Sūduvą“ į ketvirtą vietą. Sutapimas toks, bet įdomu tada buvo“, – prisiminimais dalinosi nacionalinės rinktinės gynėjas.
Aštunto numerio fenomenas
Neatsiejamas E. Vaitkūno simbolis – aštuntas numeris. Futbolininkas visuose klubuose prašo aštunto numerio, į aikštę įžengia aštuntas, pasipiršo savo mylimajai po 8 metų draugystės.
Kaip pasakojo pats žaidėjas, aštuntas numeris sukasi aplink jį visą gyvenimą.
„Viskas prasidėjo nuo mano gimimo datos – gimiau 1988-08-08. Po to suskaičiavau, kad mano vardas susidaro iš aštuonių raidžių, pas mano mamą vardas irgi iš aštuonių. Tas aštuoni kaip begalybė...
Mano sužadėtinės vardas irgi iš aštuonių raidžių ir aš labai galvojau apie dukrą – mes visada norėjome duoti vardą Izabelė, bet galvojau, gal dvi l raides padaryt, kad būtų aštuonios raidės, bet po to galvoju ar verta čia išsidirbinėti, ir taip myliu ją. Pas mane aštuonetas visur“, – teigė E. Vaitkūnas.
Vis dėlto, futbolininkas prisiminė nemalonią situaciją, kuomet jam pažadėtas aštuntasis numeris galiausiai jam neatiteko.
„Kai buvau išnuomotas į Čekiją, paprašiau Mindaugo Nikoličiaus niekam neduoti aštunto numerio, nes aš grįšiu ir vėl jį turėsiu. Tuomet jis atsakė – Egi, na kaip čia atrodys... Sutarkime taip – tu išvažiuoji, jeigu kažkas norės – paims, bet kai grįši aš tau atiduosiu jį.
Sakau gerai, vis tiek manęs nėra. Na ir baigėsi nuoma, grįžau, susitikome su komanda ir manęs klausia – na, Egi, kokį numerį imsi? Sakau aštuntą. Jie man sako, taigi Artūras Žulpa aštuntas, sakau baikit, taigi man pasakė M. Nikoličius, kad gausiu savo numerį.
Po to mes buvome vienoje kompanijoje su A. Žulpa ir jis klausia – tai Egi, kokį numerį imsi? Sakau, tai aštuntą, o A. Žulpa sako, taigi aš aštuntas. Aš jam sakau, taigi man žadėjo M. Nikoličius... Jis man sako – nežinau, bet aš nenoriu duoti. Po to sako, na aš kaip ir duočiau tą numerį, bet kaip dabar atrodys – tu grįžai, atėmei numerį. Tai kaip ir negaila jam, bet jis irgi pasimetęs, o aš galvojau, kad M. Nikoličius jam jau pasakė.
Tada M. Nikoličius manęs klausia, na, Egi, kokį numerį? Sakau aštuntą, sako Artūras jau turi, aš jam sakau – Mindaugai, jūs gi sakėt, pažadėjot, kaip čia taip? Jis atsakė, kad neis, neatiminės to numerio... Jūs neįsivaizduojat, buvau toks piktas. Tada nebuvo išeities, paėmiau 35 numerį, nes 3+5=8.
Buvo žaidėjų pristatymo konferencija, tai aš toks buvau piktas, kad nenorėjau rodyti numerio, aš apsukęs numerį į save, kad nesimatytų jo. Tas momentas man buvo žiaurus, turbūt gyvenime taip nepykau. Bet laikui bėgant A. Žulpa išvažiavo, aš vėl paėmiau aštuntą numerį ir viskas baigėsi“, – kuriozą papasakojo E. Vaitkūnas.
