R.Abramovičiaus sprendimas visą savo dėmesį sutelkti tik į „Chelsea“ pakeitė futbolą ne tik Anglijoje, bet ir visoje Europoje, o jo neišsenkanti finansinė parama padėjo klubui įžengti į net 19 metų besitęsusią sėkmės erą, per kurią „Chelsea“ tapo stipriausiu Anglijos klubu.
2003 metų gegužės 11 d. – paskutinę Anglijos „Premier“ lygos sezono dieną – Jesperas Gronkjaeris įmušė vieną svarbiausių įvarčių „Chelsea“ istorijoje, kuris išplėšė pergalę prieš „Liverpool“.
Ji užtikrino „Chelsea“ ekipai vietą UEFA Čempionų lygoje, taigi klubas tapo patrauklesnis potencialiems pirkėjams.
Galiausiai tuometinis klubo savininkas Kenas Bates‘as pardavė „Chelsea“ tvirtovę R.Abramovičiui už 140 mln. svarų sterlingų. Klubas pagaliau turėjo finansinių išteklių, reikalingų pritraukti žaidėjams, kurie padėtų pasiekti naujojo savininko užsibrėžtus tikslus.
Taip prasidėjo beveik nenutrūkusi sėkmės era, kurios metu R.Abramovičius, nors stebėdamas „Chelsea“ veiklą iš šalies, tapo klubo sėkmę užtikrinusia konstanta.
Per šį laiką į klubą ateidavo ir negailestingai reguliuojant strategų darbą jį palikdavo garsūs treneriai, o žymūs futbolininkai buvo keičiami dar garsesniais vardais. Tačiau permainos niekada nepalietė R.Abramovičiaus, jo ambicijų, o, svarbiausia, jo skiriamų lėšų.
Tačiau dabar visa tai keičiasi. Klubą ir jo gerbėjus apėmė nežinomybės jausmas, kai likus 62 minutėms iki „Chelsea“ pasirodymo FA taurės penktojo turo dvikovoje buvo paskelbta, jog R.Abramovičius nusprendė parduoti komandą.
Rusijos milijardierius tapo ne tik turtingų savininkų iš užsienio pavyzdžiu, tačiau ir vienu kontraversiškiausiu veikėjų futbolo istorijoje. Tačiau abejonių nėra – jo valdymo era pasižymėjo klubą nuolat lydėjusia sėkme.
„Ypatingojo“ įtaka
Vienas geriausių Rusijos agresijos prieš Ukrtainą prezidento Vladimiro Putino draugas pasakojo, kad prieš jam perimant „Chelsea“ mantą, klube vyravo noras lygiuotis į garsesnius „brolius“ lygoje – Londono „Arsenal“, „Manchester United“, ir iš dalies „Liverpool“.
Tačiau naujasis savininkas nenorėjo sekti šių klubų pėdomis – jis norėjo juos aplenkti, tapti lyderiu, siekė, kad lygiuotųsi į jį.
Londone įsikūręs rusų verslininkas nutarė pakeisti nusistovėjusią tvarką. Ir savo tikslą jis pasiekė ne tik įspūdingais būdais, bet ir labai greitai.
Populiarusis klubo treneris Claudio Rainieri buvo pelnęs didelį palaikymą. Jam vadovaujant komanda užėmė antrąją vietą „Premier“ lygoje, o per pirmąjį R.Abramovičiaus, kaip klubo savininko sezoną, jis nutempė ant savo pečių „Chelsea“ į Čempionų lygos pusfinalio.
Tačiau ir to nepakako R.Abramovičiui, tad naujasis savininkas parodė duris strategui.
Tapo aišku, ko nori šis rusas. Paprastai tariant – visko.
Taigi į „Stamford Bridge“ stadioną įsiveržė portugalas Jose Mourinho, kuris su savo šalies „Porto“ komanda netikėtai buvo ką tik laimėjęs R.Abramovičiui ypač svarbią Čempionų lygą.
Išpildęs savo naujojo boso troškimą laimėti pirmąjį skambų titulą per 50 metų, šis treneris pasiskelbė save „ypatinguoju“.
Tokia turtingo savininko ir sėkmingo bei charizmatiško portugalų trenerio pora metė iššūkį kitoms tuo metu futbole dominavusioms jėgoms.
„Chelsea“ buvo pakeliui į šlovę. R.Abramovičius troško sėkmės, o J.Mourihno žinojo, kaip ją pasiekti.
Perrašytos sėkmės taisykles
Daugelį metų futbole vyravo mantra, kad sėkmę atneša stabilumas. Kad kantrybė yra ta vertybė, už kurią yra atlyginama.
Tuo metu žibantį „Manchester United“ ilgus metus treniravo seras Alexas Fergusonas, o „Arsenalą“ – dar vienas ilgaamžis Arsene‘as Wengeras.
Atrodė, kad nerašytose anglų futbolo žaidimo taisyklėse buvo nurodyta, jog trumpalaikiškumas nepadeda iškovoti pergalių.
Tačiau R.Abramovičius spjovė į tai – nepaisė šios nuomonės. Ir nors negalima sakyti, kad klube įsiviešpatavo chaosas, reikia pripažinti, kad jo valdymo metu stabilumas „Stamford Bridge“ stadione buvo pastebimas itin retai.
Tačiau tas chaosas nebuvo pražutingas – tai padėjo „Chelsea“ iškovoti 19 titulų ir iškėlė šį klubą į Europos futbolo padanges. Likus vos kelioms savaitėms iki pranešimo apie planuojamą klubo pardavimą, „Chelsea“ nugvelbė ir pasaulio futbolo klubų taurę.
Per devynioliką R.Abramovičiaus valdymo metų jis buvo pasisamdęs 10 trenerių. Pradėkime nuo to, kad J.Mourinho buvo paskirtas dukart.
Olandas Guusas Hiddinkas klubą laikinai treniravo du kartus, ispanas Rafaelis Benitezas buvo pasamdytas tokiomis pačiomis aplinkybėmis.
Avramas Grantas sugebėjo išvesti „Chelsea“ į 2008-ųjų Čempionų lygos finalą, kuriame komanda pralaimėjo „Manchester United“.
Kitą vertus, daugelis specialistų tikino, kad A.Grantas buvo niekuo neišsiskiriantis treneris, kuris, iš esmės, tik naudojosi stipria komanda, kuri galėjo valdyti pati save ir be šio vedlio.
Kai kuriems netgi atrodė, kad komanda yra per daug galinga A.Grantui, ypač kai kalba pakrypdavo apie trenerių atleidimą.
Tačiau nepaisant visų R.Abramovičiaus įpročių nuolat keisti trenerius, sėkmė nuo šio klubo nenusisukdavo: „Chelsea“ iškovojo penkis Anglijos „Premier“ lygos ir du Čempionų lygos titulus, penkias FA ir tris Anglijos lygos taures, du kartus triumfavo Europos lygoje ir kartą UEFA supertaurėje, o prieš mėnesį klubui atiteko ir pasaulio futbolo klubų taurė.
Tai, kad kad unikalus R.Abramovičiaus valdymo stilius veikia, pasaulis įsitikino 2012 metais, kai po Andre Villaso-Boaso atleidimo laikinuoju ekipos treneriu buvo paskirtas Roberto di Matteo.
Jo vedama komanda iš Miuncheno „Bayern“ rankų išplėšė pergalę UEFA Čempionų lygoje, kuri „Chelsea“ savininkui tapo it šventasis gralis. Kartu su R.di Matteo komanda laimėjo ir FA taurę.
Už šiuos nuopelnus rusas treneriui R.di Matteo pasiūlė nuolatinį darbą.
Tačiau klubo savininko kietos rankos pozicija niekur nedingo – treneris vis tiek buvo atleistas vos po šešių mėnesių už nevykusius rezultatus.
Ispano R.Benitezo paskyrimas susilaukė daug pasipriešinimo iš „Chelsea“ ekipos sirgalių pusės dėl šio trenerio ryšių su „Liverpool“.
Tačiau tai tik parodė, kad R.Abramovičius yra pasiryžęs nepaisyti klubo sirgalių protestų ir jausmų, kai jam reikia rezultato. Jis buvo?
O taip... R.Benitezo vedama „Chelsea“ laimėjo 2013 m. Europos lygą.
R.Abramovičius taip pat nepasižymėjo sentimentalumu: gerbėjų garbinamą trenerį italą Carlo Ancelotti jis atleido praėjus sezonui po jo istorinės pergalės FA taurėje, o vieną sėkmingiausių žaidėjų ir klubo legenda spėjusį tapti Franką Lampardą rusas išprašė iš trenerio kėdės 2021-ųjų sausį – ir nepadėjo net faktas, kad prieš mėnesį F.Lampardo vedama ekipa laimėjo iš eilės 17 pergalių.
Po tokio akibrokšto atėjo Thomaso Tuchelio eilė – jo paskyrimas treneriu ir antroji pergalė Čempionų lygoje.
Ir nors istorija jau ne kartą yra parodžiusi, kad toks trenerių keitimo metodas yra neveiksmingas, R.Abramovičiui jis nešė sėkmę.
Šlovės paktas su „Chelsea“ gerbėjais
Vos kelios akimirkos po to, kai R.Abramovičius viešai paskelbė, jog ketina tuoj pat parduoti komandą, „Kenilworth Road“ stadione susirinkę „Chelsea“ gerbėjai suskubo skanduoti jo vardą.
Tai parodė, kad nepaisant pastarosios savaitės įvykių Ukrainoje ir ryšių tarp R.Abramovičiaus ir agresoriaus Rusijos prezidento V.Putino, kuriuos klubo savininkas neigia ir net reikalauja V.Putinui griežtesnių sankcijų, jis vis dar yra mylimas „Chelsea“ sirgalių dėl sukurtos šlovės.
Rusų milijardierius su „Chelsea“ sirgaliais buvo sudaręs savotišką keistą kompromisą: jis galėjo bet kada atleisti pripažintus ir mylimus trenerius, tačiau mainais ekipos aistruoliams ant padėklo kaskart nešė nuolatinę sėkmę.
Taip tarp klubo savininko ir futbolo aistruolių atsirado tylus paktas – susitarimas, kurį sutvirtino klubui atnešta šlovė.
Kai 2015 m. gruodį antrą kartą buvo atleistas J.Mourinho, visa kritika buvo nutaikyta į „Chelsea“ žaidėjus. Pirmose po trenerio atleidimo rugtynėse, kuriose „Chelsea“ kovojo prieš „Sunderland“ ir kurias stebėjo pats R.Abramovičius, publika išreiškė palaikymą J.Mourinho ir netgi kėlė plakatus su tokiais užrašais „Trys žiurkės. Hazardas, Cescas ir Costa“ ir „Mūsų Jose“.
Tačiau R.Abramovičius, kuris atleido aistruolių mylimą portugalą, nesulaukė nė vienos kritikos strėlės, nė vieno pasiuntimo velniop.
„Chelsea“ gerbėjai po kiekvieno ruso išsišokimo malšindavo bet kokią kritiką, užsičiaupdavo, nes žinojo, kad šlovę, kuria jie taip mėgaujasi, jiems nešė R.Abramovičiaus pinigai.
Tačiau kas nutiks dabar, kai jis palieka klubą? „Chelsea“ gerbėjai atsakymą į šį klausimą sužinos jau greitai.
Koks bus R.Abramovičiaus palikimas?
Po pranešimo apie numatomą „Chelsea“ pardavimą, buvęs komandos kapitonas Johnas Terry aiškiai išreiškė savo nuomonę apie R.Abramovičių.
Jis socialiniuose tinkluose pasidalino nuotrauka, kurioje jis su klubo savininku laiko „Premier“ lygos trofėjų, su prierašu: „Pats geriausias“.
Nors tokiai nuomonei už „Stamford Bridge“ stadiono ribų pritartų gal ir nedaugelis, tačiau rusą tai mažai jaudina: jis įgyvendino visus savo planus, kuriuos užsibrėžė „Chelsea“ klube.
Ketvirtadienio (vasario 24 d.) ankstų rytą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui įsakius pradėti karą, Ukrainą puolė rusų pajėgos. Rusijos įsiveržimas į nepriklausomą kaimyninę valstybę jau pareikalavo tūkstančių gyvybių. Vakarų pasaulis pasmerkė tokį V.Putino elgesį ir ėmėsi itin griežtų sankcijų prieš šalį agresorę Rusiją.
