„Ivano Rūsčiojo“ pravardę turėjęs specialistas šiemet du kartus sėdėjo ant karštosios kėdės – kai vasarą sprendėsi, kam patikėti nacionalinės ekipos vairą ir gruodį, kai tą kėdę reikėjo „apginti. Lietuvos futbolo federacija pratęsė su kauniečiu sutartį dar metams.
V.Ivanauskas pagrindinę šalies komandą perėmė rugpjūtį ir su kariauna sugebėjo laimėti vieną oficialų mačą – pasaulio atrankoje įveikta Bulgarija 3:1, tačiau skaudžiai nusileista Europos čempionei Italijai 0:5 bei Šveicarijai – 0:4.
Kitą vertus, lietuviai turėjo puikų šansą nepralaimėti Šiaurės Airijai, iš rankų išleido pergalę kontroliniame mače su Kuveitu.
„Gaila, kad pastarąjį kartą Lietuva apie patekimą į vieną ar kitą futbolo čempionato atrankos etapą svajojo tik 1998-siais, o nuo 2000 metų taip daugiau ir nebuvo tokių vilčių“, – kalbėjo 28 mačus nacionalinės ekipos marškinėlius vilkėjęs V.Ivanauskas.
Treneris per keturis mėnesius ne tik pabandė sugrąžinti gerą rinktinės vardą tarp sirgalių, tačiau sugebėjo ir susikivirčyti su keliais žurnalistais bei nerasti bendros kalbos su vienu iš rinktinės kandidatu.
V.Ivanauskas žaisti futbolą pradėjo Kauno vaikų klube „Vilija“, o pirmąja profesionalo karjeros stotele tapo Vilniaus „Žalgiris“.
Vėliau jis išvyko į Maskvą ir ten žaidė vietos „Lokomotyvo“ bei CSKA komandose.
1988 m. lietuvis debiutavo SSRS vienuolikėje. Atgavus Nepriklausomybę rinktinei atstovavo 28 rungtynėse. Aktyvią žaidėjo karjerą baigė prieš aštuoniolika metų „Cloppenburg“ komandoje.
V.Ivanauskas 2002-siais gavo trenerio kvalifikaciją Vokietijos Kelno aukštojoje sporto mokykloje ir 2003 metais dirbo Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerio asistentu atrankos varžybose į 2004 m. Europos futbolo čempionatą Portugalijoje.
Futbolo specialistas vadovavo Rusijos, Kipro, Lenkijos, Škotijos, Vokietijos, Azerbaidžano bei Gruzijos komandoms.
– Nuo jūsų futbolininko karjeros laikų mūsų šalies futbolo reikalai vis labiau ritasi į pakalnę. Kodėl?, – lrytas.lt paklausė Lietuvos rinktinės trenerio V.Ivanausko.
– Sunku pasakyti, tačiau visada yra lengviausia prisiminti buvusius laikus, juos garbinti ir kažką kaltinti. Šiai dienai galime tik pasakyti, kad viskas pasikeitė palyginus su anais laikais: žiniasklaida tapo agresyvesnė, visuomenė kur kas reiklesnė, nes atsirado socialiniai tinklai.
Tais gerais laikais buvo tokia lyg ir nusistovėjusi pozicija – krepšinis žaidžiamas žiemą, o futbolas – vasarą.
Ir visiems buvo tai priimtina. Bet po 1998 metų, kai rinktinei buvo realus šansas patekti į atkrintamąsias kovas dėl pasaulio čempionato kelialapio, Lietuvos reikalai pradėjo blogėti, prasidėjo futbolo kritimas.
Ir viskas iš esmės paprastai paaiškinama – jaunimas nematė perspektyvų futbole.
Daugeliui besitreniravusių futbolas tapo tik hobis, nes septyniolikmečiai prarado prasmę treniruotis, netikėjo savo ateitimi Lietuvos futbole.
Todėl ir nuosmukis atsirado – apatija futbolui. Reikia pripažinti, kad ir rinktinių treneriai prisidėjo prie šio nuopuolio – nebuvo suteikiama viltis jaunajai kartai pasijusti didžiojo futbolo dalimi. Nebeliko jaunimui motyvacijos siekti vietos rinktinėje. Dabar šią spragą reikia užglaistyti.
– Jei kalbėsime apie viltį – visi iš esmės Lietuvos rinktinės treneriai yra išprašomi iš komandos dėl prastų rezultatų. Ateidamas į rinktinę Jūs šiai dienai turite aiškiai nubrėžtą ateitį. Vilties joje ne per daugiausia. Kodėl sutikote būti rinktinės strategu?
– Taip, galima ateitis nėra linksma, perspektyvos – liūdnokos. O norisi, kad būtų visiškai kita situacija. Manau, rinktinės treneris komandoje privalo dirbti 2-4 metus arba tiesiog vieną gerą atrankos ciklą.
Tuomet galima tikėtis pasikeitimų, tai savotiška ilgalaikis projektas, duodantis vaisių. Ką gali treneris, jei jam suteikiama vos metų laikas pakeisti kažką nacionalinėje ekipoje?
Be to, pagrindinės šalies komandos strategas turi turėti įtakos ir visų jaunimo komandų veiksmams – per ketvertą metų įmanoma išgryninti geriausius jaunuosius futbolininkus.
Tuomet galima kalbėti ir apie gimstančias žvaigždutes. Patys futbolininkai turi matyti tęstinumą, jie turi jausti, kad juos mato nuo šešiolikmečių rinktinės iki tol, kol jie įžengs į pagrindinę ekipą. Neturime prabangos švaistytis jaunimu.
Manau, reikia imti pavyzdį iš Liuksemburgo, kur dešimtmetį tiek įvairaus amžiaus grupių rinktinių treneriu dirbo, o po to ir techninio direktoriaus pareigas ėjo Reinholdas Breu. Tas tęstinumas davė vaisių – Liuksemburgas iš 128-osios vietos pasaulio reitinge pakilo iki 93 pozicijos, ekipa nėra lengvas grobis varžovams.
Dabar R.Breu atvyks trejus metus dirbti į Lietuvą. Jei reikėtų kalbėti tik apie mane, tai pasakysiu atvirai – uždaviau sau klausimą „kam man to reikia“.
Pasikalbėjau su Futbolo federacijos atstovais ir ėjau į šį postą dėl vienos priežasties – matai devyniolikmečių rinktinėje keturis labai gerus žaidėjus, dvidešimt vienerių metų ekipoje – gal tris-keturis.
Po dviejų-trejų metų galėtume turėti gerą rinktinę. Gal ir dėl jų ir nutariau imtis darbo – nesame Italijos nacionalinė ekipa, kuri renkasi iš 80 futbolininkų. Pas mus geriausių atveju – vos trisdešimt kandidatų šiaip ne taip surinksi...
– Ar futbolas pastaruoju metu tapo intrigų centru?
– Manau, kad ne intrigų, o politikos. Galvoju, kad sporto šaka numeris vienas yra labai didelė politika. Ne be reikalo planuojama pasaulio čempionatus rengti kas dveji metai. Tada futbolas viską užgoš.
– Kalbėjote apie agresyvią žiniasklaidą. Su ja Jūs susikirtote po pralaimėjimo Šveicarijai, kai įsivėlėte į žodinį konfliktą dėl įvarčio traktavimo.
– Aš jau sakiau viešai, kad pripažįstu klaidą – man nereikėjo taip reaguoti į žurnalistų klausimus. Viešai atsiprašiau. Bet viskas vyko po mačo: gal buvo nelabai teisingai suformuluotas klausimas, po to sekė kita situacija: aš užsikabinau už to klausimo ir pasielgiau visiškai neprotingai.
Žinote, po gero mačo su Bulgarija mes sėkmingai žaidėme pusvalandį ir su Šveicarija, o po to gavome keturis įvarčius. Emocija užvaldė...
Dar kartą sakau, kad pasielgiau ne taip, kaip turėjau, atsiprašau, bet ir žiniasklaidos atstovų, kuriuos tikrai gerbiu už jų sunkų darbą, prašyčiau tam tikros tolerancijos rinktinės atžvilgiu.
– Jei tektų rinktis – nacionalinė ekipa ar, sakysime, antrosios Vokietijos lygos klubas. Į kurią pusę kryptų akys?
– Į klubą. Komandoje tu gali kontroliuoti situaciją, žinai žaidėjus, varžybų grafikus. Rinktinėje tu labiau esu įspraustas į rėmus – turi per 3-5 dienas kažką sukurti, nors tai yra sunku.
Sakysime, niekas neakcentavo, kad prieš rugsėjo langą apskritai vienas rinktinės narys pasirodė komandoje tik mačo išvakarėse.
Kas jo galvoje – tu nežinai: ar jis blogos nuotaikos, ar gal šeimoje kokia nelaimė. Tu ji matei tik vaizdo įrašuose ir turi aklai tikėtis, kad viskas bus taip, kaip įsivaizduoji.
Man klubas priimtinesnis, nes gali kontroliuoti situaciją, matyti futbolininkus, kurie gali žaisti, o kurie nepasirengę.
– Kalbame per Kalėdas. Jei būtų galimybė pasikalbėti akis į akį su Kalėda, ko paprašytumėte? Sau ir rinktinei?
– Gerų rezultatų. Visomis prasmėmis. Ir dar tikėjimo – kad pradėtų tikėti Lietuvos futbolo rinktine net ir tie, kurie niekada ja netikėjo. Sau nieko neprašyčiau – pridėčiau prie prašymo, jog norėčiau dar geresnių ir didesnių pokyčių Lietuvos futbole.
– Bet prieš gerus šešetą metų jūs asmeniškai kalbėjote, kad Lietuvoje futbolas yra blogoje situacijoje, būtini pokyčiai, vyksta „nusikalstama Lietuvos futbolui LFF veikla“. Kalbate apie tokius pokyčius?
– Per tuos metus pokyčiai tikrai įvyko. Galiausiai, mes matome skaidrų LFF biudžetą, naikinamos buvusias skolas. Iš esmės, LFF tolsta nuo to fakto, kas buvo tuo laiku – uždarąja akcine bendrove...
Jei finansine prasme viskas gerėja, tai norisi kur kas didesnių pokyčių infrastruktūroje. Taip, mes gyvename geruose viešbučiuose, aprengti, pavalgydinti, tačiau kur žaisti – neturime.
Man Kauno meras Visvaldas Matijošaitis pažadėjo, kad stadionas šiame mieste tikrai greitu laiku atvers duris rinktinei.
Tai būtų tikra šventė Lietuvos futbolui. Tuomet man nereikės atsakinėti į kandžius šveicarų ar kitų šalių žurnalistų klausimus apie pastatus, kurie nėra stadionai ir aikštes, kurių nėra.
Aš dabar apie šiuos pokyčius kalbu...
– Šiemet jūs konfliktavote su vienu iš rinktinės žaidėjų. Taip pat jums buvo priminti ir žodžiai „Blick“ dienraščiui, jog „Lietuva neturi jokių žvaigždžių. Paskutinė žvaigždė buvau aš“.
– Neturėjau jokių konfliktų. Kaip ir sakiau, nesu konfliktinė asmenybė – labiau esu tiesus ir sąžiningas žmogus. Man tikrai rinktinėje reikalingi futbolininkai, kurie pergyventų dėl rinktinės, atiduotų visas jėgas, kad jos vardas būtų minimas tik gerąja prasme.
Kaip ne kartą rinktinės žaidėjams sakiau – man reikia, kad jūs būtumėte egoistais aikštėje, o ne gyvenime. Juk ne aš turi bėgioti aikštėje ir siekti rezultato – jie tai turi padaryti.
Dėl to tariamo konflikto pasakysiu taip: gali būti mano geriausiu draugu, mes galime draugauti šeimomis.
Bet kalbant apie rinktinę, draugystė grindžiama pagrindiniu požiūriu – mums abiem reikalinga viena pergalė. Jei tas draugas neturi to požiūrio, aš esu bejėgis, tačiau vis vien išliksiu sąžiningu visų atžvilgiu.
Dėl tos „žvaigždės“ yra nebaigta frazė – aš labai noriu, kad komandoje ji pagaliau atsirastų ir būtų tikra nauja žvaigždė. Tai labai svarbu komandai, svarbu ir Lietuvos žiniasklaidai. Būtų motyvacija labiau kalbėti apie Lietuvos futbolą.
Galėtų ji būti ir ne pati geriausia asmenybė už aikštės ribų – aš pats nebuvau angelas, mokėjau švęsti, linksmintis, tačiau aikštėje išeidavau ir per 90 minučių dariau viską, kad būčiau žvaigžde.
Gal todėl buvau įvertintas ir pastebėtas – juk žvaigždės kažkuo išsiskiria iš kitų... Būtina viską įrodyti žaidimu, o ne pasisakymais ir naktiniais žygiais...
