30-metis Maskvoje gimęs F.Černychas portalui pilkanozna.pl papasakojo apie tai, kodėl jis stengėsi būti nuošaliau nuo žiniasklaidos, kaip persirgo COVID-19 ir kokius vaistus jam siūlė vartoti daktarai.
Lietuvos rinktinės žaidėjas nuo 2014-ųjų iki 2018 metų žaidė Lenkijoje, po to Rusijos Maskvos „Dinamo“ pasiūlė solidų kontraktą, tačiau ekipoje Lietuvos futbolininkas neužsibuvo – buvo paskolintas „Orenburg“ komandai. Galiausiai žaidėjas ir vėl sutarė su „Jagiellonia“ ekipa.
F.Černychas nuo 2012 metų atstovauja Lietuvos rinktinei tarptautinėje arenoje ir per 72 mačus pelnė 11 įvarčių.
– Prieš penkiolika mėnesių pasirašėte sutartį su „Jagiellonia“, tačiau buvote beveik nematomas žiniasklaidoje. Kodėl?, – paklausė pilkanozna.pl žurnalistas Pavelas Golaszewskis.
– Pastarieji dveji su puse metų man buvo labai sunkūs. Turėjau net septynias traumas ir tai mane tiesiog žudė. Jau atrodydavo, kad atgaunu formą, tuomet pasivydavo dar viena trauma.
Man keturis kartus buvo lūžęs padikaulis, po to užsikrėčiau koronavirusu ir labai sunkiai ta liga persirgau.
Kai pasirašiau kontraktą su „Jagiellonia“, daugelis sirgalių manė, kad aš iškart būsiu pagrindinėje sudėtyje ir mušiu įvarčius. Tiesą sakant, tada buvau siaubingos formos. Jaučiausi blogai ir dėl to labai pergyvenau.
Žinau, kad apie mane buvo rašoma ir kalbama kritiškai – tie balsai pasiekė mano ausis. Tačiau aš pats to neskaičiau – nenorėjau nusišauti.
– Ar keturis kartus susilaužėte pėdos kaulą toje pačioje vietoje?
– Ne, aš du kartus susilaužiau padikaulio ketvirtąjį kaulą, vieną kartą – penktą ir vieną kartą kulno kaulą. Tris kartus buvo traumuotas per treniruočių stovyklą, kartą – Lenkijoje per treniruotes.
– Kaip persirgote koronaviruso liga?
– Užsikrėčiau Rusijoje – iš esmės, prieš grįždamas į Lenkiją. Pirmomis dienomis buvo temperatūra, karščiavau, viską skaudėjo.
Pas mane atėjo gydytojas. Gavau gerti antibiotikus – gal septynias ar aštuonias tabletes. Be to, gydytojas liepė prieš miegą kaskart išgerti šimtą gramų paprastos degtinės arba viskio. Su žmona sirgome kartu ir prisimenu, kad, gydytojo pasiūlymu, prieš miegą išgėriau viskio.
Nepatikėsite, tačiau nieko neatsimenu. Žmona pasakė, kad išgėrus viskio stiklinė nusviro iš rankų, o aš nukritau.
Kitą dieną buvo tas pats. Trečią dieną nutariau negerti, nes supratau, kad maišyti alkoholį su vaistais nėra gera mintis. O tai daryti gydytojas liepė visą izoliacijos laikotarpį. Ta izoliacija buvo beveik tris savaites! Aš to būčiau neištvėręs.
– Ar nesigailite, kad iš Lenkijos persikėlėte į Rusiją?
– Kai buvau vaikas, mano draugai svajojo žaisti Madrido „Real“ arba „Barcelona“ klubuose. Buvau realistas ir norėjau vieną dieną patekti į Rusijos lygą, geriausiai – į Maskvos „Lokomotiv“ ekipą.
Nuo mažens žiūrėjau šios komandos žaidimą aukščiausioje Rusijos lygoje ir svajojau žaisti toje komandoje. Svajonė išsipildė. Tiesa, ne „Lokomotiv“, o „Dinamo“, bet vis tiek esu laimingas.
– Ar išvykdamas iš Lenkijos turėjote scenarijaus variantą, kad po kelerių metų grįšite atgal?
– Nereikia išeinant deginti tiltų. Žinojau, kad Balstogėje palikau daug gerų draugų, čia jaučiausi gerai. Tai yra mano namai.
– Kaip atsitiko, kad „Dinamo“ jus Balstogės ekipai atidavė nemokamai, be jokios išpirkos? Jūs dar turėjote pusmečio sutartį su rusų komanda.
– Išsiskyrėme labai geruose santykiuose. Klubas man dar ir sumokėjo visus sutarties pinigus. Visada gaudavau tuos pinigus, lyg būčiau Maskvos komandos narys, o ne Orenburgo.
Su manimi tikrai elgėsi labai gerai – žinau, kad kiti futbolininkai nesulaukė tokių gerų sąlygų, kokios buvo sudarytos man. Kai kurie rėkė klubo vadovo kabinete, tačiau nieko nepešė. Aš pakalbėjau su vadovybe ramiai ir išsiskyrėme be piktumų.
