Brazilų sėkmė labai priklauso nuo kapitono Rodrigo.
Kai jam buvo 19, Rodrigo Hardy darbą derino su studijomis. Dabar jam jau 37-eri, bet jis daro tą patį. Būtų galima pagalvoti, jog nedaug kas pasikeitė, tačiau tiesa – kitokia. Kadaise Rodrigo buvo tik biuro darbuotojas finansų apskaitos įmonėje ir mokėsi siekdamas karjeros su skaičiais. Dabar jo studijų vieta yra viešbučio kambarys, o profesija – Brazilijos salės futbolo rinktinės kapitonas.
Nepaisant to, skaičiai vėl sugrįžo į Rodrigo gyvenimą. Grupės varžybų metu jis pavertė matematinę tikimybę tikrove – tapo pirmuoju gynėju salės futbolo istorijoje, pelniusiu 100 įvarčių rinktinėje.
„Žmogus torpeda“ padarė pertrauką fizinės edukacijos moksluose viešbučio kambaryje ir fifa.com pasakojo apie savo pasiekimą, galingą smūgį, Ferrao, Brazilijos šansus iškovoti titulą ir sprendimą baigti tarptautinę karjerą po pasaulio čempionato Lietuvoje.
– Koks jausmas įmušti 100-ąjį įvartį žaidžiant Brazilijos rinktinėje?
– Nesu tas, kuris daug galvoja apie individualius apdovanojimus, tačiau buvo tikrai ypatinga. Sveikinimai, kurių sulaukiau iš Brazilijos futbolo federacijos (CBF), iš FIFA, reiškė daug. Tie marškinėliai, kuriuos gavau iš CBF… tai liks mano šeimos kolekcijoje būsimoms kartoms.
Gynėjui įmušti 100 įvarčių nėra lengva. Po visko kalbėjau su šeima, mano tėvai buvo labai susijaudinę, netgi negalėjo kalbėti.
Galvoju, jog jei pats būčiau tėvas, mąstyčiau taip pat. Labai tuo didžiuojuosi. Tikiuosi, jog mano vaikai, anūkai, proanūkiai didžiuosis pamatę šiuos marškinėlius.
– Esate vadinamas „Žmogumi torpeda“ ir daugelį metų buvo kalbama apie jūsų smūgiuoto kamuolio neįtikėtiną greitį. Kaip manote, ar turite stipriausią smūgį futsale?
– Sunku pasakyti. Ferrao taip pat gali smūgiuoti kamuolį galingai. Galbūt būčiau dešimtuke. Manau, kad tai, ką turiu savo arsenale, yra kas kita nei įprastas smūgis pirštų galais. Mažai žaidėjų gali juos atlikti taip, kaip aš.
– Ką galvojate apie Ferrao?
– Geriausias žaidėjas pasaulyje, neabejotinai. Jis jau anksčiau buvo neįtikėtinas žaidėjas, tačiau per pastaruosius porą metų savo žaidimą pakėlė į naują lygį. Jis turi viską – gali žaisti nugara į vartus, apsisukti geriau nei bet kas kitas futsale, gali mušti abiem kojomis. Jis pakėlė kartelę futsale. Jis nuostabus ir Seleção turėtų pasinaudoti jo nuostabia sportine forma.
– Ar turėjote galimybių pamatyti kitas komandas, ir jei reiktų rinktis vieną, kuri yra rimčiausia konkurentė Brazilijai kovoje dėl trofėjaus?
– Žinoma, žiūrime visas rungtynes. Turime Ispaniją, Iraną, Rusiją, Portugaliją, Argentiną, Braziliją. Tačiau bet kuri atkrintamąsias varžybas pasiekusi komanda gali laimėti. Tai yra pasaulio čempionatas – visi gali įveikti visus. Viskas čia nebėra taip, kaip anksčiau. Atkrintamąsias varžybas traktuojame kaip finalus.
Nemanau, kad galiu išskirti vieną konkurentą, bet pabandysiu du. Ispanija – jie turi puikią istoriją, labai stipri komanda, ir ilgai nelaimėjo titulo, todėl bus nusiteikusi jį vėl laimėti. Taip pat Argentina – jie turi puikių žaidėjų ir puikią komandą.
– Ar sulaukėte palaikymo iš kitų Brazilijos sportininkų?
– Mus palaiko daug garsių atletų iš Brazilijos. Gabigol (Gabrielis Barbosa), Richarlisonas, Felipe Melo. Mes taip pat palaikome paplūdimio futbolo komandą ir jie dabar palaiko mus. Tinklininkas Bruninho, moterų tinklinio olimpinė komanda. Jaučiamės kaip didelė šeima. Daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai tapome CBF dalimi.
– Pernai užėmėte trečią vietą geriausių pasaulio žaidėjų rinkimuose. Kodėl po šio turnyro nutarėte baigti karjerą tarptautinėse rinktinių varžybose?
– Kitame pasaulio čempionate man jau būtų 40. Manau, kad jei vilki šiuos marškinėlius, turi kažkuo būti naudingas. Nenoriu būti kviečiamas tik dėl to, jog kurį laiką buvau Seleção kapitonas, dėl savo reputacijos. Jei žaisčiau už silpnesnę futsalo rinktinę, galbūt galėčiau žaisti pasaulio čempionate ir sulaukęs 40 metų, tačiau Brazilijos rinktinėje yra daugybė nuostabių talentų.
Sprendimas buvo nelengvas, žinau, kad skaudės, tačiau manau, kad tai teisingas pasirinkimas. Žaisti pasaulio čempionate – unikalus, neapibūdinamas jausmas. Šios nuostabios patirties nusipelno kiti žaidėjai. Neteisinga, jog kažkas negalėtų dalyvauti dėl to, jog pakviestas kitas žaidėjas už praeities nuopelnus Brazilijos rinktinei.
– Koks jausmas žinoti, jog žaidžiate vienas iš paskutinių rungtynių Brazilijos rinktinėje?
– Skaičiuoju kiekvieną sekundę. Po kiekvienų rungtynių galvoju: „Baigėsi dar 40 minučių“. Žinau, jog mano laikas – suskaičiuotas. Dėl to jaudinuosi, tačiau noriu viską pabaigti su titulu.
– Ar Brazilija laimės čempionų titulą?
– Dėl šio pasaulio čempiono titulo atiduočiau viską. Jei reikėtų, išplėščiau savo širdį ir iškeisčiau į trofėjų. Būtų nuostabu laimėti. Su CBF emblema ant marškinėlių gyvename kitokį gyvenimą, futsalo žinomumas, lygis labai pasikeitė.
Kovojame ne tik dėl savęs, savo šeimų, trenerių. Kovojame dėl bendro tikslo – auginti futsalą šalyje. Ilgą laiką tai priklausė tik nuo žaidėjų svajonių, o dabar turime ir infrastruktūrą. Reikalai keičiasi, bet šis titulas dar labiau paspartintų pasikeitimus.
