Lietuvos sirgaliai šiemet turės galimybę geriau susipažinti su žaidimu, kuris yra labai artimas futbolo giminaitis, tačiau turi daug specifinių detalių.
Salės futbolas į Senąjį žemyną atkeliavo iš Pietų Amerikos ir didelėje Europos dalyje dar nėra įleidęs tvirtų šaknų.
Užuomazgos – Urugvajuje
Pasaulyje iki šiol yra daug salės futbolo versijų.
Šalto klimato šalyse futbolininkai nuo seno žiemą dažnai persikeldavo į sales ir žaisdavo futbolą mažesnėse aikštėse, dažniausiai rankinio, mažesnėmis komandomis, kurias, kaip salės rankinyje, sudarydavo šeši aikštės žaidėjai ir vartininkas.
Ši futbolo atmaina iki šiol populiari Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse, o prieš kelis dešimtmečius ji buvo labai mėgstama ir Lietuvoje.
Praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais per tradicinius žiemą rengtus salės futbolo turnyrus rungtynes Kauno sporto halėje neretai stebėdavo 2 ar 3 tūkstančiai sirgalių.
Vis dėlto tokio salės futbolo, koks dabar žaidžiamas pagal FIFA taisykles ir beveik visame pasaulyje vadinamas „futsalu“, ištakos yra anaiptol ne Šiaurės valstybėse, bet Pietų Amerikoje.
Šiuolaikinio „futsalo“ tėvyne dažniausiai yra vadinamas Urugvajus.
Kai praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Urugvajaus futbolininkai dukart iš eilės (1924 ir 1928 m.) iškovojo olimpinių žaidynių aukso medalius ir 1930 metais tapo pirmaisiais pasaulio čempionais, futbolas šioje nedidelėje Pietų Amerikos valstybėje išgyveno milžinišką pakilimą.
Žaisti futbolą norėjo visi, bet ne visi ir ne visada tai galėjo daryti dėl elementarios priežasties – futbolo aikščių trūkumo. Ieškodami išeities sportininkai persikeldavo į sales ir futbolą žaisdavo krepšinio aikštėse.
Pirmųjų taisyklių autorius
Pirmuoju salės futbolo taisyklių autoriumi laikomas urugvajietis Juanas Carlosas Ceriani, biologijos profesorius, aktyviai dalyvavęs Jaunųjų krikščionių asociacijos (YMCA) veikloje.
Suprantama, pagrindiniai salės futbolo principai buvo paimti iš didžiojo futbolo. Tačiau kai kurias detales J.C.Ceriani perėmė iš krepšinio (aikštės dydį, žaidėjų skaičių, rungtynių trukmę), vandensvydžio (vartininkų žaidimą reguliuojančias taisykles), riedučių riedulio (žaidėjų keitimo taisykles).
J.C.Ceriani salės futbolui sukūrė ir kitokį kamuolį. Jis nuo didžiojo futbolo kamuolio skiriasi tuo, kad prastai atšoka nuo grindų.
Pagal dabartinius standartus, iš 2 m aukščio mestas salės futbolo kamuolys turi atšokti 50–65 cm (pavyzdžiui, krepšinio kamuolys nuo grindų atšoka apie tris kartus aukščiau).
Dabartiniai salės futbolo kamuoliai yra truputį didesni negu rankinio kamuoliai, bet gerokai mažesni nei lauko futbolo kamuoliai. Salės futbolo kamuolio apskritimo ilgis – 62–64 cm, lauko futbolo – 68–70 cm. Tiesa, šių kamuolių svoris beveik nesiskiria.
Nors J.C.Ceriani pirmąsias salės futbolo taisykles pristatė dar 1933 m., o žaidimas išplito visoje Pietų Amerikoje, bendrų taisyklių nebuvo sukurta dar kelis dešimtmečius. Urugvajuje buvo žaidžiama vienaip, San Paule – kitaip, Peru ar Rio de Žaneire – savaip.
Tarptautinės salės futbolo varžybos nebuvo rengiamos, todėl nebuvo ir poreikio suvienodinti taisykles.
Pietų Amerikos viešpatavimas
Pirmoji salės futbolo organizacija įkurta tik 1965 metais – tada Urugvajaus, Paragvajaus, Peru, Argentinos ir Brazilijos atstovai įsteigė Pietų Amerikos salės futbolo konfederaciją („Confederacion Sudamericana de Futbol de Salon“).
Tais pačiais metais Paragvajaus sostinėje Asunsjone įvyko pirmasis Pietų Amerikos salės futbolo čempionatas, tai buvo pirmosios pasaulyje oficialios tarptautinės salės futbolo varžybos.
Pirmąja Pietų Amerikos čempione tapo šeimininkė Paragvajaus rinktinė. Bet jau nuo antrojo turnyro salės futbolo aikštėse pradėjo viešpatauti Brazilijos komanda. Ji nuo 1969 iki 1989 metų žemyno pirmenybių aukso medalius iškovojo devynis kartus iš eilės.
1971 metais buvo įkurta salės futbolo reikalus tvarkiusi pasaulinė organizacija Salės futbolo tarptautinė federacija (FIFUSA – „Federacion International de Futbol de Salon“), o jos pirmuoju prezidentu išrinktas Joao Havelange’as.
Tačiau jis pasaulio salės futbolui vadovavo trumpai – po trejų metų J.Havelange’as pasitraukė iš FIFUSA prezidento pareigų, nes buvo išrinktas FIFA prezidentu. Prie Tarptautinės futbolo federacijos vairo brazilas stovėjo net 24 metus.
Vis dėlto net įkūrus pasaulinę organizaciją beveik visas salės futbolo gyvenimas dar ilgai buvo sutelktas Pietų Amerikoje.
FIFUSA pirmąjį pasaulio čempionatą surengė tik 1982 metais, bet ir tuomet San Paule vykusiame turnyre aiškiai dominavo Pietų Amerikos komandos.
Čempionate žaidė keturios šio žemyno šalių rinktinės ir būtent jos užėmė keturias pirmąsias vietas (aukso medalius laimėjo Brazilija, už jos išsirikiavo Paragvajus, Urugvajus ir Kolumbija).
Konfliktas su FIFA
Salės futbolas kelis dešimtmečius plėtojosi atskirai nuo didžiojo futbolo ir FIFUSA neturėjo jokių sąlyčio taškų su Tarptautine futbolo federacija (FIFA).
Tik devintajame dešimtmetyje FIFA užsimojo priglausti populiarėjantį salės futbolą po savo sparnu, tačiau sulaukė prarasti savarankiškumo nenorėjusios FIFUSA atkirčio.
Įdomu, kad perimti salės futbolo globą labiausiai stengėsi ne buvęs FIFUSA vadovas J.Havelange’as, bet tuometis FIFA generalinis sekretorius Seppas Blatteris. Tarp dviejų organizacijų prasidėjo tikras karas, o FIFA vadovybė net ėmėsi teisinių priemonių – uždraudė FIFUSA žaidimo pavadinime vartoti žodį „futbolas“.
Galiausiai galingesnė FIFA rado svertų, kaip į savo pusę pa- traukti įtakingiausias Pietų Amerikos salės futbolo valstybes, ir tapo svarbiausia šį žaidimą kontroliuojančia organizacija.
Vis dėlto FIFUSA irgi neišnyko. Senoji organizacija 2002 metais pasivadino Pasauline „futsalo“ asociacija (AMF – „Asociacion Mundial de Futsal“) ir tęsia savo veiklą.
Šiuo metu AMF priklauso tik 77 narės, tarp kurių yra ne tik daugelis didžiųjų pasaulio futbolo valstybių, bet ir tarptautinio pripažinimo siekiančios Katalonija, Šiaurės Kipras, Boneras (Karibuose esanti Nyderlandų užjūrio teritorija).
Pasaulio salės futbolo čempionatus rengia abi organizacijos. Pernai įvyko dvyliktasis AMF pasaulio čempionatas, jame dalyvavo 16 komandų, o finale Argentina nugalėjo Braziliją 3:2. FIFA šiais metais Lietuvoje rengs devintąjį pasaulio čempionatą.
Salės futbolas, kaip parodomoji sporto šaka, buvo įtrauktas į Kalyje vykusių 2013 metų pasaulio žaidynių (neolimpinių sporto šakų žaidynių) programą. Per pasaulio žaidynes salės futbolo varžybas organizavo AMF.
Auksą kolekcionavo brazilai
FIFA pirmąjį salės futbolo pasaulio čempionatą surengė 1989 metais. Turnyro finale Brazilija nugalėjo Nyderlandus 2:1.
Brazilai iki šiol laimėjo penkis iš aštuonių vykusių pasaulio čempionatų (1989, 1992, 1996, 2008 ir 2012 m.), po kartą iškovojo sidabro (2000 m.) ir bronzos (2004 m.) medalius.
Du kartus pasaulio čempionais tapo ispanai (2000 ir 2004 m.), o praėjusių pirmenybių finale Argentina nugalėjo Rusiją 5:4.
Per praėjusį pasaulio čempionatą, kuris buvo surengtas 2016 metais Kolumbijoje, bronzos medalius laimėjo Iranas, o ant garbės pakylos pirmą kartą FIFA turnyrų istorijoje nebuvo Brazilijos salės futbolininkų.
FIFA pasaulio salės futbolo čempionatus gana dažnai rengia stiprių futbolo tradicijų neturinčiose šalyse.
Geriausius planetos salės futbolininkus jau priėmė Honkongas (1992 m.), Gvatemala (2000 m.), Taivanas (2004 m.), Tailandas (2012 m.), o šiais metais ateina ir Lietuvos eilė.
FIFA organizacijos Europos padalinys UEFA nuo 1996 metų rengia Senojo žemyno čempionatus.
Per vienuolika turnyrų septynis kartus čempionais tapo ispanai, du – italai, po kartą – rusai ir portugalai.
Pastarajame FIFA salės futbolo reitinge, paskelbtame 2019 metų gruodį, pirmauja Brazilija. Antrąją vietą užima Ispanija, trečiąją – Rusija, ketvirtąją – Argentina, penktąją – Portugalija, šeštąją – Iranas, septintąją – Kazachstanas, aštuntąją – Italija, devintąją – Ukraina, dešimtąją – Kolumbija.
Koks pavadinimas tinkamiausias?
Patalpose žaidžiamas futbolas vadinamas įvairiai: mini futbolu, mikrofutbolu, salės futbolu, penketukų futbolu (komandas sudarydavo penki žaidėjai).
Pavyzdžiui, italai žaidimą dažniausiai vadindavo penketukų futbolu („calcio a cinque“), prancūzai ir vokiečiai – salės futbolu („football de salle“ ir „hallenfussball“), rusai – mini futbolu. Lotynų Amerikos šalyse labiausiai paplito mini futbolo ir mikrofutbolo pavadinimai.
Ispaniškai ir portugališkai kalbančiose šalyse nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio vartojamas terminas „futsalas“, kurio autorystė priskiriama San Paulo sporto žurnalistui Jose Antonio Inglezui. Šis terminas sudarytas iš angliškos kilmės ispaniško žodžio „futbol“ (futbolas) ir žodžio „salon“ (salė).
Tačiau naujasis pavadinimas paplito ne iškart. Jis tik devintajame dešimtmetyje įsitvirtino Ispanijoje, paskui tapo populiarus Pietų Amerikos šalyse, o galiausiai buvo priimtas visame pasaulyje.
Lietuvoje šis žaidimas vadinamas ir salės futbolu, ir „futsalu“.
Vis dėlto kalbant apie konkretų žaidimą pagal FIFA taisykles pavadinimas „futsalas“ būtų kiek tikslesnis ir semantiškai taisyklingesnis.
Salės futbolo atmainų yra daug, o „futsalo“ pavadinimas pasaulyje skirtas būtent šiai atmainai, pagal kurią Lietuvos futbolo federacija rengia šalies čempionatus ir pagal kurią bus žaidžiama Lietuvoje vyksiančiame pasaulio čempionate.
Bet Valstybinė lietuvių kalbos komisija iki šiol nesigilino į šią temą. Jos svetainėje tik pateikiama rekomendacija vartoti salės futbolo sąvoką ir teigiama, kad tai angliško termino „footsal“ atitikmuo.
Bet niekas nenori matyti, kad minimas angliškas terminas pasaulyje tiesiog nevartojamas.
