Negana to, kad pats įvartis vienas įspūdingesnių per M. Grigaravičiaus žaidimą „Riteriuose“, jis dar ir rekordinis. Tai jau aštuntas tikslus Grigo smūgis šį sezoną, o tokio rezultato per savo karjerą jis niekada nebuvo pasiekęs.
„Apie įveiktą septynių įvarčių ribą pradėjau galvoti tik kitą dieną po rungtynių, skaičiavau, kiek daugiausiai įvarčių esu įmušęs iki šiol. Be abejo, labai malonu peržengti ją ir žinoti, kad tai gali būti ne pabaiga. Iki sezono pabaigos liko devynerios rungtynės, o tai motyvuoja mušti dar daugiau.
Grįžtant prie šio įvarčio… jis gražus (šypsosi). Turbūt, tolimiausias mano pelnytas įvartis rungtynėse. Prieš smūgį pasitariau su Marko (Pavlovskiu), kaip elgtis: smūgiuoti ar atlikti perdavimą? Marko patarė pabandyti. Dar prieš smūgį jaučiau, kad vartininkas gali suklysti, tad viskas gavosi kuo puikiausiai“, – pasakojo M. Grigaravičius.
Savo rekordinę seriją saugas pradėjo trečiose sezono rungtynėse, kai pasiuntė kamuolį į Alytaus „Dainavos“ vartus. Vėliau sekė sausos rungtynės ir trejų rezultatyvių dvikovų serija. Per likusią sezono dalį įvarčiai krito į „Kauno Žalgirio“, „Sūduvos“, „Dainavos“ ir, be abejo, „Panevėžio“ vartus.
„Visi įvarčiai yra svarbūs, o ypač tie, kurie komandai atneša taškus. Vieno išskirti negalėčiau, o jei labai reiktų išsirinkti – tai labiausiai patiko paskutinis, nes jis įmuštas iš toliausiai per visą mano karjerą.
Lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie savo rungtynes. Man jos visos yra vienodai svarbios, nepriklausomai, ar žaisčiau Pirmoje lygoje, ar A lygoje. Prieš išeidamas į aikštę visada nusiteikiu save atiduoti šimtu dešimčia procentų. Vėlgi, jei reiktų kažką išskirti, tai labiausiai principinės, natūralu, kad prieš „Žalgirį“, – kalbėjo M. Grigaravičius.
Pergalė prieš „Panevėžį“ jums buvo aštuntoji šiame sezone. Nepaisant ankstesnių laimėjimų, komanda vienbalsiai tvirtina, kad paskutinis laimėjimas buvo pasiektas sužaidus geriausias sezono rungtynes. Beje, panevėžiečiai „Riteriams“ šį sezoną yra viena parankiausių komandų – per trejas rungtynes prieš šią komandą iškovoti septyni taškai.
„Labai sunku atsakyti, kodėl tų geriausių rungtynių teko laukti tiek ilgai. Atrodo, kad ruošėmės kaip visada, nusiteikimas irgi buvo maksimalus, bet vis tiek strigome pakankamai ilgai. Galbūt, atėjo laikas, kai pradėjome vienas kitą geriau suprasti, jausti.
Vis tik, reikia suprasti, kad esame jauna komanda, todėl, mano nuomone, mums sunkiai sekasi žaisti stabiliai. Būna, kad dvejose ar trejose rungtynėse viskas gaunasi neblogai, tačiau tuomet tokia pati duobė. Ir taip visą sezoną. Negalvoju, kad tai patirties trūkumas – labiau veikia per didelis nepasitikėjimas savo jėgomis sunkiais momentais.
Mes labai daug taškų praradome prieš turnyro lentelės apačioje esančias komandas. Prieš jas planuojame žaisti pirmu numeriu, tačiau tam reikalinga patirtis ir meistriškumas. Žinodamos, kad galime suklysti, tos silpnesnės komandos tiesiog laukia klaidų ir, kaip matome, jomis naudojasi. Jos puikiai supranta, kad mūsų neapžais pirmu numeriu, todėl renkasi taktiką, kuri jiems duoda rezultatą“, – banguojančio sezono priežasčių ieškojo vicekapitonas.
– Prieš mėnesį prie komandos prisijungė naujas strategas. Kuo labiausiai skiriasi Miguelio darbas nuo Sergejaus Gurenkos ar Valdo Trakio?
– Skirtumai nėra labai dideli. Gal Miguelis daugiau mus motyvuoja, sako, kad labiau pasitikėtumėm savimi. Jo nuomone, esame gera komanda, tik pati tuo netikinti. Be abejo, yra kažkiek taktinių pasikeitimų, tačiau plačiąja prasme treniruočių procesas labai stipriai nesiskiria. Tiesa, padidėjęs treniruočių intensyvumas. Dabar jų ritmas nuo varžybinio pernelyg nesiskiria.
– Komanda turės poros savaičių rungtynių pertrauką. Ar po tokio gero žaidimo tai – naudinga, ar vis tik tam ne pats geriausias laikas?
– Tikrai ne pats geriausias laikas, nes pagavome gerą bangą, ant kurios visi kartu galėtumėm nuveikti gerų dalykų.
– Kokie „Riteriai“ bus sezono pabaigoje?
– Labai tikiuosi, kad išlaikysime tą patį žaidimą ir ritmą kaip paskutinėse rungtynėse, todėl visiems kartu reikia nepaleisti vadžių ir maksimaliai save atiduoti treniruotėse.
