Antradienį Lietuvos futbolo rinktinė baigė savo vasaros dvikovų ciklą, tačiau jį norės pamiršti kuo greičiau. Skaudžius pralaimėjimus Baltijos taurės varžybose (0:1 Estijai ir 1:3 Latvijai) dar labiau „paaštrino“ bedvasis pasirodymas draugiškose rungtynėse prieš Ispanijos jaunimo rinktinę.
Madrido priemiestyje Valdo Urbono auklėtiniai jauniesiems varžovams nusileido 0:4.
„Norime laimėti tą taurę“, – gegužės 24-ąją prieš prasidedantį turnyrą tarė Lietuvos futbolo rinktinės strategas.
Vis dėlto kaip jau ne kartą parodė istorija – nugalėtoją lemia ne kalbos, o darbas aikštėje bei įmušti įvarčiai.
Paskutinį kartą Baltijos taurės trofėjų lietuviai savo rankose laikė dar 2010 metais. Daugiau nei dešimtmetį trunkantis badas nebuvo numalšintas ir šį kartą – tiek estams Vilniuje, tiek ir latviams Rygoje pralaimėję lietuviai užėmė paskutiniąją vietą.
Lietuvos futbolo rinktinės žaidimu liko nusivylęs ne tik komandos treneris V.Urbonas, kiekvieną kartą vis iš naujo tikintys sirgaliai, bet ir LFF prezidentas T.Danilevičius.
„Pagrindinis iškeltas tikslas buvo laimėti Baltijos taurę, kuri jau vienuolika metų negrįžta į Lietuvą. Manau, šį tikslą buvo supratęs ir treneris, ir žaidėjai. Kalbant, kodėl nepavyko laimėti taurės, manau, kad žaidėjai, kurie žaidžia užsienyje, jau buvo atostogų ritme – jų čempionatai buvo pasibaigę prieš rinktinės langą.
Tai galėjo būti ir nuovargio ir atostogų nuotaikų problema.
Žaidėjai, kurie rungtyniauja Lietuvos čempionate taip pat yra pavargę nuo paskutiniu metu kas tris dienas žaidžiamų rungtynių. Viską sudėjus ir gauname pagrindines pralaimėjimų priežastis. Ar čia pasiteisinimas? Tikrai ne.
Nacionalinė rinktinė yra aukščiausias kiekvieno žaidėjo taškas. Čia neturi būti jokių pasiteisinimų – turime daryti išvadas“, – portalui lrytas.lt neįgyvento tikslo priežastis vardino buvęs Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas.
Po nesėkmės Baltijos taurės varžybose Lietuvos futbolo rinktinė pakėlė sparnus į Ispanijos sostinės Madrido priemiestį – Leganesą, kuriame turėjo suremti ietis su į Europos futbolo čempionatą išvyksiančią Ispanijos futbolo rinktine.
„Tokių rungtynių, tokių galimybių nebūna daug tiek žaidėjams, tiek ir treneriams“, – dar gegužės mėnesį kalbėjo Lietuvos rinktinės treneris V.Urbonas.
Vis dėlto sekmadienį vakare paaiškėjo, kad šios galimybės lietuviams dar teks palaukti ateityje – teigiamas koronaviruso atvejis buvo nustatytas ispanui Sergio Busquetsui. Dėl šios priežasties visa pagrindinė Ispanijos futbolo rinktinė turėjo izoliuotis, o dvikovai prieš Lietuvą buvo nuspręsta registruoti šalies jaunimo rinktinę.
Net ir be didžiausių savo žvaigždžių žaidusi Ispanijos rinktinė nepaliko jokių vilčių lietuviams ir jiems „išrašė“ keturis įvarčius be jokio atsako.
„Visi ispanus vadino jaunimo komanda, tačiau ten buvo vaikinų, kurie buvo 22-ejų, 23-ejų metų ir amžiumi jie buvo lygūs su Pauliumi Golubicku, Linu Mėgelaičiu, Edgaru Dubicku bei Tautvydu Krapiku.
Kai kurie vaikinai, kurie antradienį žaidė prieš Lietuvos rinktinę, vis dar turi galimybę atstovauti Ispanijai artėjančiame Europos futbolo čempionate. Mano žiniomis, galutinė paraiška gali būti užpildyta iki šeštadienio“, – pagyrimo žodžių varžovams negailėjo T.Danilevičius.
Jei Ispanijos jaunimas galėjo sulaukti šiltų žodžių, Lietuvos futbolininkams jų atrasti buvo gerokai sunkiau.
Praėjusį rudenį mažu vilties spindulėliu nušvitęs lietuvių žaidimas šiame vasaros cikle vėl virto tamsa. Tą pastebėjo ir rezultatyviausias visų laikų Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas T.Danilevičius.
„Kalbant apie pozityvumo paieškas, sunku kažką įžvelgti po trijų pralaimėjimų iš eilės. Labai norėtųsi, kad futbolo rinktinė grįžtų į tą etapą bei žaidimo braižą, kuris buvo praėjusį rudenį.
Suprantama, kad tuo metu teko žaisti ne prieš ispanus – tai buvo visai kitokio lygio varžovai, tačiau savo pajėgumu jie nenusileido nei estams, nei latviams. Rudenį prieš šiuos varžovus lietuviai kovėsi puikiai ir atiminėjo taškus.
Norisi palinkėti, kad po tinkamų išvadų tiek treneris, tiek ir žaidėjai suprastų, kad jie atstovauja šalies nacionalinei rinktinei.
Rudenį laukia kovos pasaulio futbolo čempionato atrankos varžybose. Norėtume, kad galėtume grįžti į tas pačias vėžias, kuriose buvome 2020-ųjų rudenį“, – viltingai samprotavo LFF prezidentas.
Pasigedo noro ir kovos
„Nesitikėjau ir negalvojau, kad sulošime tokias prastas rungtynes. Visų pirma – be psichologinio nusiteikimo, noro ir vargdami aikštėje. Buvo sudėtinga kažką pastatyti prieš techniškai ir greitai žaidžiančią komandą. Tai stipriai jautėsi“, – po dvikovos su ispanais sunkiai žodžius rinko Lietuvos futbolo rinktinės treneris V.Urbonas.
Šalies futbolo sirgaliai jau seniai susitaikė su mintimi, kad nacionalinės rinktinės pergalė tampa sunkiai sulaukiamu reiškiniu. Vis dėlto jei nepavyksta iškovoti pergalės visada yra reikalaujama kovos.
Visi puikiai supranta, kad įveikti net ne pagrindinės sudėties Ispanijos futbolo rinktinę lietuviams yra sunkiai pasiekiama užduotis.
Pralaimėti nėra gėda. Aikštėje svarbiausia yra save atiduoti 100 proc., deja, bet to nei Baltijos taurėje, nei antradienį Leganese vykusiose rungtynėse pasakyti apie Lietuvos futbolininkus nebuvo galima.
„Lietuvos nacionalinė rinktinė kiekvienam žaidėjui, kuris yra lietuvis, turėtų būti aukščiausias taškas ir siekiamybė. Atvažiavus į Lietuvos futbolo rinktinės stovyklą reikia susimąstyti, kad čia atvažiavai ne atostogauti.
Visais laikais Lietuvos nacionalinėje rinktinėje nebuvo superžvaigždžių ir žaidėjų, kurie galėtų išspręsti rungtynes asmeniškai – neturėjome nei Cristiano Ronaldo, nei Davido Beckhamo, nei Lionelio Messi, tačiau turėdavome komandinę dvasią ir duodavome varžovams kovą.
Anksčiau aikštėje kovodavome dėl kiekvieno centimetro, o per šį rinktinių langą mums iš kai kurių žaidėjų pritrūko noro ir užsidegimo. Norėtųsi, kad tai nepasikartotų“, – apmaudo regėtu vaizdu neslėpė LFF prezidentas T.Danilevičius.
Paradoksalu, tačiau dar prieš artėjančias Lietuvos futbolo rinktinės kovas Baltijos taurėje LFF pristatė naująjį Lietuvos futbolo talismaną – karį, kuris buvo pavadintas „Vyčiu“.
Futbolo federacijos prezidentas užsiminė, kad toks talismanas buvo pasirinktas ne veltui. Kova, kuria pasižymi talismanas „Vytis“ – istorinis Lietuvos nepriklausomybės ir futbolo simbolis.
„Kiekviena nacionalinė rinktinė turi savo talismaną. Nuo senų laikų lietuviai yra tikri kareiviai – jie kovojo už laisvę. Pagrindinis šalies rinktinės bruožas yra šimtaprocentinis atsidavimas aikštėje.
Tai yra mūsų kovos ir noro nepralaimėti nė vieno centimetro simbolis. Taip ir atsirado talismanas, kuris buvo pavadintas „Vyčiu“, – pasakojo T.Danilevičius.
Kaistanti trenerio kėdė
Dar po nesėkmingo pasirodymo Baltijos taurėje Lietuvos futbolo bendruomenė ėmė vis garsiau šnekėti apie braškančią rinktinės stratego V.Urbono kėdę.
Tarp galimų kandidatų pakeisti futbolo specialistą buvo įvardijamas ir šiuo metu Lietuvos U-19 rinktinę treniruojantis legendinis futbolininkas Valdas Ivanauskas, tačiau šis pastarąsias kalbas stūmė šalin.
„Treneris V.Urbonas turi sutartį. Kol kas mano darbas yra devyniolikmečiai, su kuriais bandau atgaivinti viltį. Tik kai yra viltis kažką nuveikti, tuomet matai ateitį.
Būkime atviri, dabartinėje rinktinėje mažoka vilties, o kai kurie žaidėjai apskritai neatitinka nacionalinės ekipos lygio.
Esu U-19 rinktinėje subūręs gerą trenerių štabą, bandome kurti, gaivinti ir siekti tikslų. Šiai dienai aš dirbu su devyniolikmečiais“, – lrytas.lt žurnalistui Modestui Krukauskui kalbėjo keturiskart geriausias Lietuvos futbolininkas.
Tuo tarpu T.Danilevičius teigė, kad nacionalinės rinktinės trenerio klausimas po tokio pasirodymo yra labai svarbus ir jį LFF turėtų spręsti dar šio mėnesio pabaigoje.
„Po trijų pralaimėjimų iš eilės kėdė pradėtų braškėti kiekvienam treneriui. Sausio mėnesį buvo iškelti tikslai, o vienas pagrindinių – laimėti Baltijos taurę. Šis tikslas yra neįvykdytas – buvo patirti pralaimėjimai tiek Estijai, tiek Latvijai.
Birželio pabaigoje turėsime Vykdomojo komiteto posėdį ir jame turėtume spręsti šį klausimą“, – kalbėjo LFF prezidentas.
V.Urbonas Lietuvos futbolo rinktinėje 2019 metais pakeitė Edgarą Jankauską, tačiau per dvejus darbo metus kardinalių pokyčių į rinktinės žaidimą neįnešė.
„Euro2020“ gali pametėti staigmenų
Jau birželio 11-ąją startuos praėjusiais metais turėjęs vykti, tačiau dėl COVID-19 pandemijos metais pavėlintas Europos futbolo čempionatas.
Apie vis labiau artėjančio čempionato išskirtinumą užsiminė ir vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų T.Danilevičius. Jam žaidimo duonos teko ragauti giliausiose futbolo tradicijose pasižyminčiose valstybėse – Anglijoje, Italijoje bei Belgijoje.
„Šis Europos futbolo čempionatas ir laikas, kuriame mes šiuo metu gyvename yra labai neįprastas. Viskas keičiasi labai greitai, o tą teko patirti ir mums – atvykus į Ispaniją vienas teigiamas COVID-19 testas gali sujaukti visus planus ir dėl šios priežasties teko pakeisti visą komandą.
Europos čempionate taip pat galime neišvengti panašių dalykų“, – samprotavo šiuo metu LFF prezidento pareigas einantis 42-ejų klaipėdietis.
Vieną po kito už Lietuvos futbolo rinktinę įvarčius mušęs T.Danilevičius taip pat prakalbo ir apie su papildomomis problemomis galinčius susidurti čempionato favoritus.
„Daug kas taip pat priklauso ir nuo favoritėmis laikomų komandų. Pagrindiniai favoritai yra belgai, prancūzai, ispanai, italai, anglai bei vokiečiai, tačiau viską lemti turėtų šių rinktinių žaidėjų pasirengimo lygis.
Praėjęs sezonas buvo pažymėtas pandeminiais metais, todėl daugelis vietinių čempionatų buvo baigti žaisti tik vasarą. Tai reiškia, kad aukščiausiuose lygose žaidžiantys futbolininkai be poilsio rungtyniauja praktiškai ištisus metus. Jie į „Euro2020“ turėtų atvykti pavargę.
Tuo tarpu komandų, kurios nėra priskiriamos aukščiausiam lygiui žaidėjai turėjo kiek daugiau poilsio.
Čempionato eigą taip pat turėtų pakoreguoti ir COVID-19 situacija, nes niekada nežinai, kada iš rikiuotės gali iškristi net pusę tavo komandos“, – įžvalgomis dalinosi buvęs Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas.
T.Danilevičius neužmiršo ir čempionate nustebinti galinčių rinktinių, pasak jo, nemažai galima tikėtis iš Ukrainos futbolo vienuolikės.
„Jei kalbėtume apie „juoduosius arkliukus“, norėčiau išskirti Ukrainos futbolo rinktinę, kuri tikrai gali pateikti ne vieną siurprizą. Lenkai taip pat retai yra vadinami favoritais, bet šiame čempionate savo žodį gali tarti ir jie.
Nereikia užmiršti ir Šiaurės Makedonijos, kuri į „Euro 2020“ sugebėjo patekti per Tautų lygą.
Vis dėlto manau, kad labiausiai šiame čempionate turėtų nustebinti Ukrainos futbolo rinktinė“, – teigė T.Danilevičius.
Prasidėjus didiesiems futbolo turnyrams lietuviai jau yra įpratę rinktis savo favoritus iš kitų valstybių, nes Lietuvos futbolo rinktinė tokio rango varžybose dar nėra rungtyniavusi per visą šalies istoriją.
2020-ųjų vasarą LFF prezidentu perrinktas T.Danilevičius tąsyk užsiminė, kad po 6-8 metų Lietuva gali žaisti pasaulio ar Europos čempionate.
Paklaustas, ar jis vis dar išlieka tos pačios nuomonės, buvęs futbolininkas po trumpos pauzės atsakė su užtikrintumu savo balse.
„Aš išlieku tos pačios nuomonės. Jei mes tikslingai dirbsime su jaunimo metodikomis, programomis ir visose šalies nacionalinėse rinktinėse turėsime panašų braižą, iš šiai dienai U-19 bei U-21 rinktinėje žaidžiančių futbolininkų galėsime nulipdyti konkurencingą rinktinę ir pasiekti norimą tikslą“, – optimistine nata pokalbį su lrytas.lt užbaigė LFF prezidentas.
