„Tačiau burtai šįkart buvo tiesiog nekokie. Manau visos į F grupę patekusios rinktinės nėra sužavėtos jais“, – kalbėjo Vokietijoje „Ivano Rūsčiojo“ pravardę turėjęs 54-erių V.Ivanauskas.
Lietuvos rinktinėje žaidęs ir per 28 mačus 8 įvarčius pelnęs V.Ivanauskas prieš šešiolika metų krimto ir nacionalinės ekipos stratego asistento duoną, o nuo šių metų sausio perėmė šalies devyniolikmečių komandos vairą.
Ir pirmieji pergalingi darbo vaisiai jau matomi: į Estiją su rinktine nuvykęs strategas Taline dvejiems mačams išstatė savo kariauną ir ji jo nenuvylė: pirmoje akistatoje lietuviai estus nugalėjo 3:2, o antroje pirmadienį išsiskyrė taikiai 0:0.
„Apmaudu, kai pagrindinė mūsų rinktinė nesugeba įveikti latvių ar estų. Esu įsitikinęs, kad mes, lietuviai, esame futbolo prasme stipriausi tarp visų Baltijos valstybių, bet per tragiškai žlugdomą buvusių vadovų neva futbolo puoselėjimą atsidūrėme skaudžioje situacijoje. Bet ne beviltiškoje“, – kalbėjo lrytas.lt naktį iš pirmadienio į antradienį į namus su nacionaline devyniolikmečių rinktine sugrįžęs V.Ivanauskas.
Lietuvos, Škotijos, Vokietijos, Rusijos, Gruzijos, Kipro, Azerbaidžano ir Lenkijos ekipas treniravęs V.Ivanauskas nekreipia dėmesio į pastaruoju metu paskidusius gandus, jog jam jau ruošiama Lietuvos rinktinės stratego vieta, kurią jis užims vietoj tragiškai Baltijos taurės turnyre pasirodžiusio trenerio Valdo Urbono.
„Ką galiu pasakyti – Valdas Urbonas turi sutartį su federacija, jis yra nacionalinės komandos treneris.
Aš dabar esu devyniolikmečių rinktinės treneris ir sprendžiu savo užduotis. Tik tiek“, – nukirto keturiskart geriausiu šalies futbolininku pripažintas V.Ivanauskas.
– Jau po trijų dienų startuoja Europos futbolo čempionatas. Kokia jūsų nuomonė apie šias pirmenybes, kurios iš esmės bus visiškai kitokios? – lrytas.lt paklausė trenerio V.Ivanausko.
– Taip, reikia pasakyti, kad šis čempionatas bus labai nestandartinis. Patys suprantate, kad dėl pandemijos jis bus labai apribotas ir tai tikrai nėra į gerą. Sakysime taip, kokybės prasme futbolas tikrai nenukentės, nes žaidėjai rodys savo pajėgumą ir joks koronavirusas jų nestabdys. Žinoma, jei komandos ar futbolininkai nesusirgs šiuo „maru“.
Čempionatai yra ir šventė sirgaliams, o čia ir turėsime nemalonią praktiką, nes vienur ar kitur bus leista į arenas 20-30 procentų aistruolių, kitur daugiau, o dar kitur – vos saujelė. Žavesys prapuola. Bet, kaip sakiau, futbolo kokybei tai neturės įtakos.
Kirą vertus, turėsime dar vieną naujovę, kuri turėtų suteikti tam tikro šarmo „Euro 2020“ – turnyras vyks vienuolikoje skirtingų miestų. Tai reiškia, kad vienuolikos Europos valstybių sirgalių galės mėgautis tiek savo šalies, tiek ir kitų valstybių rinktinių dvikovomis.
Manau, jog toks UEFA sprendimas turės labai didelės įtakos tų šalių futbolo populiarumui: vargu, ar Azerbaidžanas galėjo tikėtis rengti „Euro“, tačiau dabar Baku bus žaidžiami keturi mačai, nors ir nebus šios valstybės rinktinės turnyre.
Pavydžiu visiems tiems miestams – nelinksmai pajuokausiu, kad Lietuvai reikėtų bent vieno čempionato mačo. Tam, kad jaunimas ir vėl atsisuktų į futbolą.
Nes dabar esu susipažinęs su mūsų futbolo ateitimi ir kol kas viskas atrodo nekaip. Bet gal tą spragą kaip nors užlopys rugsėjį vyksiančios mūsų šalyje pasaulio salės futbolo pirmenybės? Norisi tikėti tuo, o kaip galiausiai bus – viščiukus paskaičiuosime rudenį.
– Esate Vokietijos rinktinės sirgalius. Iš esmės, ji pateko į mirtininkų grupę – burtai lėmė, kad F grupėje kovos Prancūzija, Vokietija, Portugalija ir Vengrija. Kokius šansus savo mėgstamai komandai prognozuojate?
– Žinote, nė viena komanda nėra patenkinta, kad pateko į tokį katilą. Juk iš esmės, viena iš labai stiprių rinktinių bus priversta likti už borto. Nežinau kaip prancūzai viską mato, tačiau Vokietijoje labai didelio optimizmo nėra.
Ten labiau kalbama, kad būtų gerai, kad viskas gerai baigtųsi grupėje. Žodžiu, viskas tuo pasakyta, kad mirtininkų sambūryje kažkas iš stipriųjų vis tiek turės kristi.
– Ar galima spėti, kad šiame čempionate sulauksime kažkokios sensacijos – įspūdingo vienos ar kitos rinktinės pasirodymo, kurią galėtume vadinti „tamsiuoju arkliuku“. Bus kažkas panašaus į Islandijos ekipos pasirodymą per planetos pirmenybes?
– Ne, galvoju kad jokių islandiškų sensacijų šiame Europos futbolo čempionate tikrai nebus. Pajėgiausios rinktinės įrodinės savo galybę. Mano manymu, sužibėti šiemet turėtų ir anglai, ir belgai, ir jau etatiniai favoritai. Tikrai tarp geriausio aštuoneto nebus „tamsaus arkliuko“.
– Grįžkime prie Lietuvos futbolo reikalų. Tapote U-19 rinktinės treneriu, laimite, tačiau tikinate, kad situacija šalies futbole yra nekokia. Kodėl?
– Per tuos penkis mėnesius, kai perėmiau rinktinės vairą, labai atsakingai įsigilinau į situaciją ir apie šalies futbolo ateities situaciją galiu pasakyti atvirai – ji skaudi, nemaloni, bet vis dar ne beviltiška. Kol kas.
Rimtos pamainos mes neturime ir reikia tiesiog nežmoniško darbo ir nežmoniškai gerų sąlygų, kad viską atitaisytume.
Jaunimas nemato jokios perspektyvos futbole, visa jaunimo strategija miglota ir nesuteikianti motyvacijos. Tik tie jauni žaidėjai, kurie patiki, kad gali gyventi iš futbolo, metasi į jį su galva, tik jie gali tapti tikrais profesionalais, tačiau dabar tokių mažuma.
Tie patys estai kuria savo amžiaus rinktines ketveriems-penkeriems metams į priekį, mes sau leisti to negalime, nes tos futbolo ateities iš esmės nėra. Nors turėtume būti Baltijos regione lyderiais.
– Jūsų devyniolikmečiai laimėjo Estijoje ir sužaidė lygiosiomis. Lietuvos nacionalinė ekipa pralaimėjo estams 0:1 ir latviams 1:3. Kur matote pagrindinės ekipos bėdas?
– Nenoriu ir neturiu teisės kritikuoti kolegą, negaliu patarinėti, nes komandą formuoja ir už rezultatus atsako Valdas Urbonas. Jis tikrai atliko ir atlieka gerą darbą, tačiau įžvelgčiau pagrindinę problemą – vis dėlto tam tikromis situacijomis reikėjo remtis ir suteikti šansą jaunimui.
Per tuos 2,5 metų juk buvo galimybių pagrindinėje ekipoje pasireikšti U-21 komandos žaidėjams, tačiau ta proga nebuvo pasinaudota. Žinoma, galima sakyti, kad reikia rezultato, tačiau jo ir dabar nėra, o šansas užsiauginti pamainą yra prarastas.
Gal reikėjo Lietuvos futbolo federacijai labiau bendradarbiauti su rinktine, galvojant apie perspektyvą. Dabar tiesiog reikia susitaikyti su mintimi, jog artimiausiu metu tikrai jokių gerų rezultatų iš Lietuvos rinktinės tikėtis neverta.
Nes mūsų rinktinės lygis yra tikrai labai žemas. Dar tie žaidėjai, kurie varžosi užsienyje ar yra pagrindinių A lygos ekipų nariai, šiek tiek atitinka minimalius reikalavimus, o toliau viskas tiesiog... Sakysime, tie žaidėjai neprisideda prie noro kelti futbolo lygį šalyje.
– Kadaise vienas iš buvusių Lietuvos futbolo federacijos vadovų dar prieš 16 metų buvo įsitikinęs, kad mūsų rinktinė labai greitu laiku pateks į Europos čempionatą. To neįvyko. Tačiau jūsų įsitikinimu, dar ir dešimtmetį mes šios šventės tikrai neturėsime. Nelinksma perspektyva.
– Kodėl? Tai yra buvusių futbolo vadovų nuopelnas – buvo galvojama apie viską, tik ne apie futbolą. Labiausiai reikia dėkoti šalies futbolo strategijos planuotojui Stasiui Stankui, per jį mes praradome jauną kartą, jos neturime dabar, o Lietuvos futbolas ties fiasko linija.
Jei daug metų dirbusi Lietuvos futbolo federacija tikra galvotų apie sporto šaką, dabar nesakytume, kad mūsų šalies futbolo ateitis yra labai apgailėtina.
– Grįžtant apie rinktinės trenerio postą – ar gandai turi pagrindo? Jūs keisite V.Urboną poste?
– Kaip ir jau aiškinau, treneris V.Urbonas turi sutartį. Kol kas mano darbas yra devyniolikmečiai, su kuriais bandau atgaivinti viltį. Tik kai yra viltis kažką nuveikti, tuomet matai ateitį.
Būkime atviri, dabartinėje rinktinėje mažoka vilties, o kai kurie žaidėjai apskritai neatitinka nacionalinės ekipos lygio.
Esu U-19 rinktinėje subūręs gerą trenerių štabą, bandome kurti, gaivinti ir siekti tikslų. Šiai dienai aš dirbu su devyniolikmečiais.
