Kartu pietavę Maskvos „Spartako“ komandos draugai negalėjo patikėti tuo, kas įvyko 1984 metų kovą Tbilisyje komandai ruošiantis UEFA taurės ketvirtfinalio rungtynėms prieš belgų „Anderlecht“ klubą.
Belgų klubas pirmąsias rungtynes Briuselyje laimėjo rezultatu 4:2.
Tačiau turėdami geriausią savo kartos komandą, maskviečiai prieš atsakomąjį mačą nenuleido rankų. Vis dėlto dabar kažkas nutiko pagrindinei komandos žvaigždei. Šią rusų futbolo galiūno istoriją prisiminė BBC.
Šlovės kaina
Dar prieš keturis mėnesius iki incidento F.Čerenkovas spindėjo įmušdamas du įvarčius prieš „Aston Villa“ , iš kurių vienas – paskutinėmis sekundėmis pelnytas pergalingas įvartis iš turnyro eliminavęs Anglijos komandą.
Anot pranešimų, po rungtynių „Aston Villa“ buvo taip sužavėta žaidėjo pasirodymu, jog bandė įsigyti 24 metų saugą net žinodami, jog sovietų valdžia niekada neišleidžia savo futbolininkų, jau nekalbant apie tokias žvaigždes kaip F.Čerenkovas.
Apskritai 1983 metai SSRS žaidėjui buvo įspūdingi. Saugas buvo laikomas geriausiu futbolininku visoje Sovietų Sąjungoje, o geriausio metų futbolininko apdovanojimą laimėjo net „Spartak“ komandai likus antroje turnyrinės lentelės vietoje. Be to, saugas buvo labai svarbi nacionalinės komandos dalis – tais pačiais metais vykusių atrankos į Europos čempionatą rungtynių metu, žaidėjas pelnė du įvarčius prieš Portugaliją. Galutiniame rezultate – SSRS rinktinė pažemino portugalus rezultatu 5:0.
Tačiau ši šlovė futbolininkui atnešė ir spaudimą.
„Psichologinė našta jam greičiausiai buvo per sunki“, – teigia tuometinis Maskvos „Spartako“ puolėjas ir artimiausias draugas Sergejus Rodionovas.
Bauginanti liga
Tie, kurie matė bauginančius įvykius Tbilisyje, nemėgsta apie juos kalbėti. F.Čerenkovas patyrė haliucinacijas, visur matė nematomą pavojų ir net bandė iššokti pro viešbučio langą.
Po įvykių, nors pats F.Čerenkovas tokio sprendimo nesuprato, Maskvos „Spartak“ treneris Konstantinas Beskovas suvokė, kad tokios būklės žaidėjas rungtyniauti prieš „Anderlecht“ komandą negali.
Rungtynėse S.Rodionovas pelnė vėlyvą įvartį, o maskviečiai laimėjo rezultatu 1:0, tačiau to nepakako – bendru rezultatu pergalę šventė Belgijos klubas.
Po rungtynių ne pralaimėjimas labiausiai jaudino komandą. Juos neramino F.Čerenkovo sveikata. Grįžus į Maskvą, saugas iš karto buvo pristatytas į ligoninę, po kurios į aikštelę grįžo tik liepos mėnesį.
Niekas tiksliai nežinojo, kodėl F.Čerenkovas kankinosi. Tačiau vizitai į ligoninę pasidarė nuolatiniai, o vėliau tapo jo gyvenimo dalimi iki pat pabaigos.
„Fiodoras patyrė streso ir depresijos periodus, tačiau mes niekada nesupratome šių problemų priežasties. Genialumas negali būti diagnozuotas. Mes galime tik spėlioti“, – pasakoja S.Rodionovas.
Žodį „genijus“ naudoja visi matę F.Čerenkovą žaidžiantį futbolą, o ypač jo komandos draugai.
„Tai buvo retas genijus, kuris galėjo varytis, perduoti ir smugiuoti kamuolį, – teigia Vagizas Khidiyatullinas, tuo metis Maskvos „Spartak“ bei Sovietų sąjungos saugas. – žaidimas buvo menas. Su kiekvienu judesiu jis palengvindavo rungtynes savo komandai ir apsunkindavo priešininkams.“
Sirgaliai dievino liekno sudėjimo saugą, kuris idealiai tiko Maskvos klubo trenerio išradingam bei trumpais perdavimais paremtam žaidimo stiliui. 1979 metais žaidėjui tapus startinės sudeties žaidėju komanda tapo lygos čempionais. Nuo tada jis tapo komandos simboliu.
„Žmonių futbolininkas“
F.Čerenkovas turėjo ir kitą unikalią savybę – net aršiausi „Spartak“ varžovai mėgo ir gerbė saugą. Jis buvo žinomas, kaip „žmonių futbolininkas“. Žaidėjo įspūdingi, grakštūs judesiai bei asmeninės savybės pavertė jį populiariu visoje Sovietų sąjungoje.
Jis neatitiko įprasto futbolos žvaigždės paveikslo. Geros širdies, dosnus ir kuklus žaidėjas niekada nesijautė kaip žvaigždė.
„Fiodoras visada stebėjosi – „Kodėl aš? Kodėl jie skanduoja mano vardą? Kodėl mane taip mėgsta?“. Jis negalėjo suvokti, kodėl būtent jis yra toks populiarus“, – sako buvęs komandos draugas Sergejus Šavlo.
F.Černekovas atrodė, kaip paprastas vaikinas, tačiau buvo ypač talentingas futbolininkas. Jis buvo švelnus ir draugiškas, niekada neatsisakydavo būti fotografuojamas ar duoti autografus. Mėgo dalinti dovanas ne tik šeimos nariams ir draugams, bet ir kaimynams ar net nepažįstamiems. „Fiodarui rūpėjo žmonės, jo gerumas neturėjo ribų“, – teigia S.Rodionovas.
F.Čerenkovo duktė teigia nesupratusi, kokia lygio žvaigždė tuo metu buvo jos tėvas: „Aš nesupratau savo tėvo didybės, nes jis niekada nesielgė, kaip žvaigždė. Kai žmonės sustabdydavo jį gatvėje, jis tyliai su jais kalbėdavo, nemėgo komplimentų.“
Nors kuklumas išlikdavo ir komandos rūbinėje, tai nebuvo silpna asmenybė.
„Jis buvo labai stiprios valios. Galėjo atrodyti, jog liga yra silpnumo ženklas, bet iš tikrųjų viskas buvo priešingai. Įsivaizduokite, kaip sudėtinga grįžti į aikštelę po tokios krizės ir žaisti aukščiausiame lygyje. Tai neįtikėtinai sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tačiau Fiodoras tai darė nuolat ir žaidė įspūdingai“, – teigia S. Rodionovas.
Paslėptas nuo pasaulio
Nors buvo laikomas geriausiu SSRS futbolininku, žaidėjas taip ir nebuvo pakviestas į rinktinę, kuri varžėsi 1982, 1986 ir 1990 metų pasaulio čempionatuose. Taip pat nedalyvavo ir 1988 metų Europos čempionate. Dėl šių priežasčių F.Čerenkovas liko mažai žinomas už geležinės uždangos.
Kodėl F.Čerenkovas nebuvo pakviestas į rinktinę tikslaus atsakymo nėra, apie tai žaidėjas niekada nekalbėjo. Ar tai buvo ligos kaltė?
1982 metais jo sveikata tikrai nebuvo problema. Galbūt treneriai jį matė, kaip „nereikalingą riziką“?
Nuo pat karjeros pradžios F. Čerenkovo žvaigždė ryškiai spindėjo nacionalinėje komandoje. Būdamas vos 20 metų jis pelnė įvartį į Brazilijos vartus, taip prisidėdamas prie rezultatu 2:1 iškovotos pergalės. Šios 1980 m. vykusios draugiškos rungtynės buvo skirtos paminėti vieno garsiausių pasaulyje – „Maracanos“ stadiono trisdešimtmečiui. Po rungtynių Brazilijos sirgaliai liko sužavėti jauno futbolininko sugebėjimais ir pranašavo jam nuostabią tarptautinę karjerą.
Nors Beskovas – tuo metu žaidėjo treneris Maskvos „Spartak“ komandoje – buvo vienas iš trenerių vedusių rinktinę į 1982 m. pasaulio čempionatą, saugas į rinktinę nebuvo pakviestas. 1986 m., Čerenkovui jau atsigavus po pirmojo ligos priepuolio, šis buvo neabejotinas kandidatas į rinktinę, tačiau Meksikoje vykusios pasiruošimo stovyklos metu ir vėl pasijuto blogai, todėl buvo priverstas pasitraukti.
Vėliau, prie Sovietų Sąjungos rinktinės stojus V.Lobanovskiui, kuris tuo metu treniravo Kijevo komandą, buvo akivaizdu, jog rinktinę sudarys būtent šios komandos branduolys. Ir nors F.Čerenkovas būtų tikęs žaisti kartu su šia komandą, į rinktinę kvietimo negavo.
S.Rodionovo nuomone, šis sprendimas galėjo būti priimtas baiminantis dėl F.Čerenkovo būklės.
„Tai ilgas turnyras, o Lobanovskio treniruotės buvo ypatingai sunkios. Meksika yra aukštai virš jūros lygio ir tai gali paveikti. Galbūt treneris nenorėjo rizikuoti“, – teigia S.Rodionovas.
„Spartak“ komandoje F.Čerenkovas vis dar spindėjo. Ypač 1987 m., kai kartu su komanda laimėjo šalies čempionatą ir taurę bei 1989 m., kai ir vėl tapo lygos čempionu bei buvo išrinktas geriausiu sezono žaidėju.
Būdamas 30 metų F.Čerenkovas dar turėjo paskutinį šansą dalyvauti pasaulio čempionate Italijoje, tačiau ir vėl trenerio sprendimu nebuvo pakviestas į rinktinę. Tais pačiais metais, jau nukritus geležinei uždangai, saugas nusprendė išbandyti save užsienyje.
Suprasdamas, jog gyvenimas kitoje šalyje bus nelengvas, F.Čerenkovas norėjo žaisti vienoje komandoje su S.Rodionovu. Ir nors abu žaidėjai sulaukė ne vieno pasiūlymo atskirai, tik Prancūzijos antrojo diviziono komanda sutiko į komandą priimti abu futbolininkus kartu. Tuo pat metu F. Čerenkovo psichologinės problemos tapo sunkiai suvaldomos, todėl dar nesibaigus sezonui sugas grįžo į savo gimtąją šalį.
Tragiško likimo genijus
Karjeros pabaigoje saugas dar suspindėjo 1991 m. bei 1993 m. sezonuose, tačiau visą 1992 m. sezoną praleido dėl savo sveikatos problemų.
Vis dėlto, kiekvieną kartą, kai jis galėjo rungtyniauti, sirgaliai stebėjo žaidėją su šypsenomis. Jis vis dar buvo „žmonių futbolininkas“ ir tokiu išliko iki karjeros pabaigos 1994 m.
Baigęs karjerą F.Čerenkovas dingo iš viešumos. Pasitraukęs jis nuolat kovojo su ligos priepuoliais, kurie tapo vis rimtesni. Taip pat kelis kartus bandė nusižudyti.
2014 metų Spalio mėnesį 55 metų futbolo legenda susmuko ant žemės prie savo namų. Nugabentas į Maskvos ligoninę vyras mirė. Skrodimo išvados parodė auglį smegenyse.
Tūkstančiai žmonių susirinko į legendinio žaidėjo laidotuves. Ir tai nebuvo tik „Spartak“ sirgaliai. Minę nudažė ir spalvoti „Zenit“, „CSKA“ ar Kijevo „Dynamo“ sirgalių šalikai. F.Čerenkovas buvo daugiau nei futbolo žvaigždė. Jis buvo savo eros simbolis.
„Tik po tėvo mirties supratau kaip jį mylėjo. Žmonės vis dar prieina prie manęs ir sako, jog kartu su juo mirė ir dalis jų. Aš dėkinga žmonėms, jog jie jį prisimena“, – teigia F.Čerenkovo dukra Anastasija.
„Fiodoras vis dar gyvena žmonių širdyse. Jis suteikė jiems šviesą ir dabar ji sugrįžo jam atgal. Jis mėgavosi futbolu net sudėtingiausiais momentais. Kiekvienas prisilietimas prie kamuolio jam buvo geriausias vaistas. Tai buvo tragiško likimo genijus“, – teigia S.Rodionovas.
