Muhamedas Ali yra pasakęs: neįmanoma – tai tik nuomonė. Sunkus darbas, tvirtas tikėjimas ir geležinė kantrybė abu ilgamečius komandos draugus praėjusiais metais atvedė iki A lygos ir iki U-21 jaunimo rinktinės. Maža to, Gytis jau spėjo debiutuoti ir nacionalinėje vyrų komandoje.
Šiuos futbolininkus likimas (arba tėvai) pirmąkart suvedė 2006-aisiais, kai septynmečiai berniukai „Rotalio“ komandoje žengė pirmuosius žingsnius. Deividas tuomet jau buvo labiau prakutęs, todėl į atėjusį naujoką žiūrėjo kaip į būsimą fitneso žvaigždę. Vėliau futbolininkų keliai išsiskyrė, dar vėliau juos suvienijo viena klasė, Ivano Švabovičiaus treniruojama Vilniaus FM komanda, Vilniaus „Vytis“ ir, žinoma, „Riteriai“.
„Mūsų santykiai su Deividu visada buvo geri. Gal pasitaikė laikotarpių, kai žaidėme skirtingose komandose ir bendravimas nutrūkdavo, tačiau kai atėjome į Vilniaus „Vytį“ ir ten buvome vieni iš jauniausių žaidėjų, ryšys tapo savaime suprantamas“, – pasakojo G.Paulauskas.
Jaunieji futbolininkai artėjo prie pilnametystės. Tuomet, kaip ir visi jauni žmonės, iš artimųjų ne kartą išgirdo klausimą apie ateitį. Ir čia dabartinių Riterių atsakymas išsiskiria.
„Aš asmeniškai visuomet į futbolą turėjau atsargesnį požiūrį, bet niekada negalvojau apie tai, kad nepasiseks. Eidamas į kiekvieną treniruotę tiek anksčiau, tiek dabar atsiduodu maksimaliai ir žinau, kad tik sunkus darbas gali atnešti rezultatą“, – sakė D.Malžinskas.
„Nuo tos dienos, kai pradėjau lankyti futbolo treniruotes, neturėjau kitų svajonių ir minčių, išskyrus futbolą. Visą savo futbolininko karjerą aš kažkuo išsiskirdavau iš minios ir nebuvo taip, kad nemokėjau pataikyti į kamuolį, bet staiga pradėjau žaisti. Visada kildavau po truputį ir žinojau, kad pasieksiu savo svajones, kurių turiu dar labai daug.
Tą žinojau ne aš vienas. Treneris Algimantas Liubinskas, kai buvau gal 13 ar 14 metų, mano mamai sakė nesijaudinti, nes aš tapsiu futbolininku. Kai žinai, kad tavimi tiki daugiau žmonių, minčių, kad nepasiseks, tiesiog nėra“, – tikėjimo galią pabrėžė G.Paulauskas.
A.Liubinsko vaidmuo būsimųjų A lygos žaidėjų karjerose nemažėjo ir vėliau. Nepriklausomai nuo to, ar jiems sekdavosi gerai, ar nelabai.
„Treneris visada mumis tikėjo ir tikėjosi iš mūsų daugiau nei iš kitų, o tai išaugino motyvaciją siekti ir būti atsakingais prieš komandos draugus. „Vytyje“ pamatėme daug visko. Manau, laikas ten užgrūdino, bet tuo pačiu supratome, jog norint gauti žaidybinio laiko, reikia visur atlaikyti konkurencinę kovą. Tai lyg iššūkis prieš save – arba sustoji ten, kur esi, arba judi į priekį keldamas savo tikslų kartelę vis aukštyn“, – perėjimą iš vaikų į vyrų futbolą prisiminė D.Malžinskas.
2020 metų pradžioje abu tuomet dvidešimtmečiai jaunuoliai sulaukė „Riterių“ pasiūlymų prisijungti prie komandos. Abu juos priėmė, abu sezono pradžioje žaidė B komandoje, o vėliau – abu pasinaudojo jiems suteiktu šansu.
„Kai ateini į bet kokį klubą, tu visada svajoji jame žaisti ir būti pagrindo žaidėju. Suprantama, pradžioje reikia įrodyti, kad esi vertas tos vietos. Kadangi visą gyvenimą mano tobulėjimas buvo mažais laipteliais, o čia toks šuolis… buvo netikėta. Tiesa, aš visada žinojau, kad norėdamas išlaikyti starto vietą, privalau dirbti dar sunkiau ir daugiau, nes visada atsiras tas, kuris tave pakeis, jeigu tik užmigsi ant sėkmės laurų“, – savo pirmąjį sezoną įvertino G.Paulauskas, nepamiršęs paminėti dviejų svarbiausių jame įvykusių dalykų: dublio į „Derry City“ vartus UEFA Europos lygos atrankoje bei debiuto nacionalinėje rinktinėje.
„O man didžiausią įspūdį paliko tai, kad nepaisant nesėkmingo ir išbandymų kupino sezono, jaučiu, kad esu puikiame kolektyve, kuomet net ir sunkiausiais momentais sugebėjome išlikti kartu. Be abejo, nepamirštamas ir debiutas UEFA Europos lygoje, kai nugalėjome airių komandą“, – sakė D.Malžinskas.
Praėjusią savaitę kartu su komandos draugais jaunieji Riteriai pradėjo pasiruošimą naujajam sezonui. Be abejonės, tiek Gytis, tiek Deividas yra išsikėlę kartelę dar aukščiau. Kaip abu sako, tik tai juos gali priartinti prie tikrųjų svajonių.
