Sulaukti Eindhoveno PSV susidomėjimo – didžiulis įvertinimas. Tuo metu komandoje buvo gausybė garsiausių Europos futbolininkų, o klubo tikslai būdavo patys aukščiausi. Vis dėlto, pirmoji diena PSV bazėje nebuvo saldi – jauną lietuvį pasitiko skeptiški futbolininkų žvilgsniai.
„Labai gerai atsimenu, kai aš atėjau į rūbinę ir visi mane nužiūrėjo – „kas čia toks atvažiavo“. Dabar suprantu, dėl ko nužiūrėjo – tais laikais sportinių batelių mes turėjome limituotai, taip, aš jau buvau pradėjęs žaisti rinktinėje, mums davė tuos raudonus „Diadora“ batelius ir jie pas mane buvo taip sulopyti, kad dabar pamatytumėt... lopai didžiausi uždėti. Jie plyšdavo, bet juos nešdavai į siuvyklą susiūti. Jie taip žiūrėjo į mane ir galvoju, ko jie čia taip į mane žiūri? Žiūri į tuos batelius, į tą aprangą, žiūri į mane – ir taip labai keistai. Ir PSV tuo metu buvo toks rusas, su kuriuo iki dabar dar palaikome ryšius. Jis prie manęs atėjo ir sako – „šiandien saugokis, nes šiandien tave kapos“.
Ir čia sutapimas ar ne, bet treniruotės metu vienam iš alkūnės kaip dėjau, kraujas pasipylė, viskas tuo ir baigėsi – niekas po to nei bandė manęs kapot nei ką, bet reikėjo už save pastovėti“, – prisiminimais dalinosi legendinis futbolininkas.
Pasakodamas apie Škotiją A.Skerla prisiminė kuriozišką atvejį. Škotijoje futbolininkas gyveno su šeima ir ant rankų sūpavo mažametę dukrą.
Pasak A.Skerlos, vaikas buvo neramus, todėl ir pats treneris negalėjo tinkamai pailsėti.
„Buvo šeštadienis, turėjome rungtynes su „Rangers“, einu į kitą kambarį miegoti, ruoštis rungtynėms, niekaip negaliu užmigti, nes vaikas – neramus, nemiega, skauda kažką tais, ar tai pilvuką, ar tai dar kažką. Viską girdžiu, praktiškai nemiegojęs, reikia važiuoti į rungtynes – važiuojam į rungtynes, apšilimą pasidarėme ir motyvacinė kalba trenerio – kaip dabar atsimenu, jis šaukia, rėkia „vyručiai, pirmos dešimt minučių čia labai svarbu, čia taip ir anaip, turim susilaikyti, susikaupti“.
Kaip dabar atsimenu, tą dešimtą minutę aš pakeliu akis į tablo, matau rezultatas 0:3 ir žinot, kai kūnas nepailsėjęs, to nuovargio net nėra, jis nepailsėjęs, tu nemiegojęs, tave krato šaltis, tau silpna, prakaitas bėga šaltas ir galvoji – dar reikia 80 minučių žaist“, – juokėsi A.Skerla.
A. Skerla visą savo jaunystę praleido Vilniaus Karoliniškių rajone, gyvendamas priešais televizijos bokštą. Futbolininkas būdamas paaugliu savo akimis matė Lietuvą sukrėtusius įvykius.
„Mano namas stovi 200 metrų atstumu nuo televizijos bokšto, lygiagrečiai su juo. Gyvenau penktame aukšte ir aš kaip dabar atsimenu – kai visas tas dalykas prasidėjo, aš miegojau, bet kai pradėjo šaudyti tankai, langai bildėti, šaukti, rėkti žmonės pradėjo... Tai ką aš dariau – aš turėjau prie lango stalą, aš ant to stalo atsisėdau ir aš mačiau viską. Vaikas būdamas, mačiau viską savo akimis, kaip viskas vyko. Mačiau tankus, mačiau kaip ten šaudė, mačiau kaip žmonės, skandavo, šaukė...
Net dabar kalbėdamas, man šiurpuliukai bėgioja iš tikrųjų... Taip pagalvojus – mes dienomis ten būdavome, mes praleisdavome laiką ten, mes bėgiodavome prie to bokšto, mes buvome paaugliai. Jeigu tai būtų prasidėję, pavyzdžiui, dvyliktą valandą dienos... dabar aš taip pagalvoju apie savo vaikus – jeigu mano vaikai ten būtų buvę, nu tai niekada nežinai, kas galėjo atsitikti... Traumos nepaliko, bet ką supratau, tai kad mes gyvenome ir gyvename tame laikotarpyje, kai viskas keitėsi. Tai istorinis laikotarpis, mes matėm visą tai savo akimis. Tai yra išlikę, išlikę mums visiems“, – pasakojo A.Skerla.
