Ne populiariausi Lietuvos futbolininkai turi daugiausia sekėjų socialiniuose tinkluose, o Indijoje tikra žvaigžde tapęs N.Valskis.
Dar daugiau už jį – net ne futbolininkas, o įprastai užkulisiuose pasislėpęs sporto direktorius Karolis Skinkys.
Vos tik pavasarį pasklido gandai, kad buvęs Marijampolės „Sūduvos“ direktorius atvažiuoja dirbti į Keralos „Blasters“ klubą, jo snaudžianti instagramo paskyra sprogo nuo žinučių. Staiga K.Skinkio sekėjų skaičius išaugo nuo kelių šimtų draugų iki daugiau nei 34 tūkstančių.
„Anksčiau visai nesinaudojau instagramu, bet dabar turiu ką nors ten dėti“, – šypsojosi 31 metų K.Skinkys, tapęs pirmuoju lietuviu Indijos futbolo klubo vadovybėje. Kartu Keralos klube dirba ir buvęs „Trakų“ klubo fizinio rengimo treneris Paulius Ragauskas.
Atvykęs į Indiją net jis sulaukė penkių tūkstančių sekėjų socialiniuose tinkluose.
„Jei žaisčiau Keraloje, tikrai turėčiau per šimtą tūkstančių sekėjų, – juokėsi „Jamshedpur“ puolėjas 33 metų N.Valskis, turintis 23,5 tūkstančio sekėjų. – Ten pati didžiausia sirgalių bendruomenė Indijoje.“
Jūrą mato tik iš tolo
Nors Indijos sporte karaliauja kriketas, futbolas bunda iš miego. Sunku net suvokti, kokio dėmesio sulaukia sporto žvaigždės šalyje, turinčioje 1 milijardą 380 milijonų gyventojų.
N.Valskis perėjo į Džamšedpuro komandą po nuostabių metų „Chennaiyin“, kur praėjusį sezoną įmušė 15 įvarčių ir tapo rezultatyviausiu žaidėju Indijos superlygoje (ISL).
Antrąjį sezoną prieš mėnesį jis pradėjo dar viena taiklių smūgių kruša. Emocingi lietuvio įvarčių šventimai mirga indų spaudos puslapiuose, o socialiniuose tinkluose įsižiebia milijonai širdelių ir padėkai bei pagarbai sudėti delnai.
Tačiau šis sezonas N.Valskiui ir visam Indijos futbolui vyksta ne taip, kaip įprasta. Vienuolika komandų, keturi mėnesiai, 115 rungtynių, trys stadionai, viskas – vienoje Indijos valstijoje Goa.
Koronaviruso pandemija uždarė visą šalies futbolą į burbulą. ISL lietuviai nuo spalio gyvena netoli vienas kito, bet skirtinguose penkių žvaigždučių viešbučiuose.
Iš komandoms skirto aukšto jie gali liftu nuvažiuoti iki sporto salės ir restorano, išeiti pro duris tiesiai į autobusą, kuris nuveža į treniruotę arba rungtynes.
Bet šiukštu – nė vieno žingsnio už griežtai apibrėžtų ribų.
„Pro tarpelį tvoroje matyti jūra, bet nueiti iki jos negalime“, – sakė N.Valskis.
Bet ir įvedus griežčiausias taisykles virusas sugebėjo įsisukti į viešbutį, kuriame gyvena Lietuvos futbolininko komanda.
Praėjusią savaitę koronavirusas nustatytas dviem viešbučio darbuotojams, tai gerokai išgąsdino „Jamshedpur“ klubą ir N.Valskį. Visi žaidėjai buvo izoliuoti po vieną kambariuose ir dabar dvi savaites kasdien jiems atliekami koronaviruso testai.
„Kas antrą dieną daro net ne vieną, o du testus – įprastą ir greitąjį. Pastarąjį turbūt dėl treniruočių. Sakyčiau, kad visko per daug, bet šiemet lygos saugumas yra prioritetas, – sakė N.Valskis. – Nelengva, bet pasirinkimo nėra.“
Darbas per 6000 km atstumą
Ką reiškia sėdėti izoliacijoje, puikiai žino ir K.Skinkys, kuris dvi savaites praleido viešbučio kambaryje, kai spalį galų gale atskrido iš Lietuvos į Goa vos tik Indijos ambasada Varšuvoje atnaujino vizų išdavimą.
Maistas lietuviui buvo paliekamas prie durų. Pasitarimai su komandos treneriais vyko internetu. Bet tai jau nebuvo taip keista, nes nuotoliniu būdu jis turėjo dirbti jau nuo pavasario.
Per vaizdo konferencijas iš savo namų Marijampolėje K.Skinkys derėjosi su agentais ir ruošė sutartis su „Blasters“ žaidėjais.
„Tikrai nenukenčiu dėl to, kad dabar reikia gyventi burbule. Gal kam nors sunku, bet lietuvio toks būdas, man nieko netrūksta: pavalgai, padirbi, pažiūri futbolą“, – sakė K.Skinkys.
Nepalikti burbulo jis ir komanda planuoja keturis mėnesius – iki pat sezono pabaigos kovo mėnesį. Tiesa, tik keturios komandos žais iki pat galo, nes tik tiek patenka į finalo etapą.
Į jį nusitaikęs tiek K.Skinkio „Blasters“ klubas, tiek N.Valskio „Jamshedpur“, nors nė vienas jų nėra laikomas favoritu. Indijos futbolo pasaulis apskritai sunkiai nuspėjamas, bet išgyvena tokį pakilimą, apie kokį dar prieš dešimt metų ši kontrastinga Azijos milžinė galėjo tik pasvajoti.
Vežėsi Europos legendas
Futbolo revoliuciją Indijoje užkūrė milijardierius Mukeshas Ambani – ketvirtas pagal turtą žmogus pasaulyje.
2014-aisiais su fejerverkais ir žėrinčiais Bolivudo šokiais Kalkutos stadione įvyko įkurtos naujosios Indijos superlygos pirmosios rungtynės.
Buvo mesti tokie pinigai, kad į Indiją rungtyniauti važiavo garsiausi Europos futbolo „pensininkai“ – nuo prancūzų Robert’o Pireso, Nicolas Anelkos iki italo Alessandro del Piero.
Stadionai buvo pilni, tribūnose sėdėjo Bolivudo ir kriketo žvaigždės, o kiekvienas klubas privalėjo per sezoną mažiausiai pusę milijono dolerių išleisti vien rinkodarai.
ISL buvo taip įsukta, kad per keletą metų nustelbė senąją Indijos futbolo lygą „I-League“ ir tapo pagrindiniu šalies čempionatu.
„Pradžioje dėl reklamos čia žaisti buvo kviečiami tokie vardai kaip A.del Piero ar Roberto Carlosas, o dabar atvažiuoja tikrai pajėgūs Europos futbolininkai, kuriems apie trisdešimt.
Žaidimo kokybė gerokai išaugo, ir dabar komandoms labiau rūpi futbolas, o ne komercija“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo „ESPN India“ apžvalgininkas Anirudhas Menonas.
Biudžetai stelbia vidutiniokų
ISL pinigais kol kas neprilygsta stipriausioms Europos lygoms, Kinijai ar Saudo Arabijai.
Tačiau atlyginimai Indijoje tokie, kad futbolininkai iš Europos veržiasi į tolimą šalį su puikiai organizuotais klubais, užuot žaidę vidutinėje Europos lygoje.
Kai kurie Indijos klubai savo žvaigždėms gali pasiūlyti ir pusę milijono dolerių už sezoną, kuris trunka vos pusę metų.
„Jei būtum labai geras futbolininkas ir žaistum, pavyzdžiui, Lenkijos lygoje, tiek neuždirbtum. Dabar Indijos komandose biudžetai dideli, palyginti su Europos lygomis, anksčiau čia atvykusios žvaigždės išpopuliarino ISL, todėl patekti labai sunku“, – pasakojo Lietuvos rinktinės puolėjas N.Valskis, prasimušęs į Indiją tik todėl, kad vienas trenerių buvo matęs jį rungtyniaujantį Izraelyje.
„Europa eina tuo keliu, kad į priekį stumiami silpnesni, bet jaunesni žaidėjai. O jei tau 28–30 metų, Azijoje gali gerai užsidirbti ne vienus metus.
Indijoje mokama daugiau nei vidutinėse Europos lygose. Tarkime, ispanas už tuos pačius pinigus verčiau važiuos į Indiją, o ne Lenkiją“, – pasakojo K.Skinkys, savo darbais Marijampolėje sugebėjęs pritraukti Indijos futbolo pasaulio dėmesį.
Padėjo pažintys Europoje
„K.Skinkys yra jaunas ir alkanas. Žinodami, ką jis nuveikė Europoje, sirgaliai jį pasitiko šiltai, – sakė „EPSN India“ apžvalgininkas A.Menonas. – Be to, Keraloje mes mylime futbolą, nes neturime gerų kriketo žaidėjų!“
Koto stadione į „Blasters“ rungtynes iki pandemijos susirinkdavo net 40 tūkst. žiūrovų, o sirgalių ši komanda su lietuviu sporto direktoriumi turi daugiausia iš visų Indijos klubų. Vien instagrame klubą seka 1,73 mln. žmonių, antra tiek yra feisbuke ir tviteryje.
Šią Indijos pietų valstiją dar XVI amžiuje kolonizavo portugalai. Tiesą sakant, būtent Keralos ieškojo Kristupas Kolumbas, kai 1492-aisiais atsidūrė Bahamose. Po portugalų Keraloje šeimininkavo olandai ir britai.
„Yra legenda, kad kadaise Keraloje vietiniai nugalėjo anglus, ir taip futbolas pasidarė populiariausias, – pasakojo A.Menonas. – Visi daug tikisi iš K.Skinkio, nes iki šiol komandoje nebuvo nuoseklumo, net nebuvo atskiro sporto direktoriaus.“
Tai, kad populiariausias Indijos klubas savo sporto direktoriumi pasirinko lietuvį, yra neeilinis reiškinys. Juk dauguma kitų žmonių ISL klubų vadovybėje ir treneriai yra indai arba atvykę iš didžiųjų Europos futbolo valstybių.
Bet kai „Blasters“ rinko naujus žmones, K.Skinkys sulaukė skambučio iš kolegos Belgrado „Crvena zvezda“ klube Stefano Pantovičiaus – jis paklausė lietuvio, ar jį domintų darbas Indijoje.
Keralos klubas vyriausiuoju treneriu pasirinko taip pat lietuviškos patirties turintį žmogų – buvusį Vilniaus „Riterių“ trenerį ispaną Kibu Vicuną.
„Buvau girdėjęs, kad tai – auganti lyga, bet nebuvau įsigilinęs. Kai pradedi ieškoti informacijos, pirmiausia pamatai pilnus stadionus ir kiek žmonių įsitraukia į diskusijas socialiniuose tinkluose. Pirmas įspūdis – daug dėmesio, o kartu ir didžiulis spaudimas“, – sakė K.Skinkys, iki šiol dirbęs tik „Sūduvoje“.
Pats futbolo nežaidė
Marijampoliečio istorija šiame Lietuvos klube neeilinė – paauglys moksleivis, žaidęs krepšinį, o ne futbolą, po pamokų ateina savanoriauti „Sūduvoje“, metai iš metų padeda su įvairiausiais darbais užkulisiuose, kol būdamas 25 metų tampa jauniausiu komandos direktoriumi Lietuvoje.
„Būdavo sunkių situacijų, kai reikėjo pasipykti. Ateina 33 metų žaidėjas, ir aš žinau, kad jis galvoja: ką tas vaikas man aiškina? Bet negali pasirodyti silpnas ir nusileisti“, – prisiminė K.Skinkys.
Bet netrukus į Marijampolę atkeliavo pasakiški laikai – trejus metus iš eilės „Sūduvos“ futbolininkai karaliavo Lietuvoje, o Čempionų lygoje iš kelio šlavė gerokai turtingesnius klubus.
„Labai gaila, kad pasaka šiemet baigėsi“, – sakė K.Skinkys, stebėjęs šių metų „Sūduvos“ nuopuolį jau būdamas „Blasters“ klubo sporto direktoriumi.
Apie Marijampolės iškilimą sužinoję indai patikėjo lietuvio idėjomis bei vizija ir pasiūlė jam ilgalaikę trejų metų sutartį tikėdami, kad savo burtų lazdelę iš Marijampolės K.Skinkys atsiveš į Indiją.
Karvės gatvėse negąsdino
Stebukladario statusą Indijoje jau pasiekė pirmasis ISL lietuvis N.Valskis. Jo didelės švytinčios akys, emocingas įvarčių šventimas ir neslepiami jausmai kiekvieną savaitę nelieka nepastebėti Indijos futbolo puslapiuose.
„Ramesnis aikštėje tikrai netapau. Ir vietiniai žaidėjai atima daug nervų, – juokėsi N.Valskis. – Žmonai sakau: gal laikas joga užsiimti?“
Matydami, kaip lietuvis vieną po kito muša įvarčius naujoje komandoje, jo buvusio klubo Čenajuje sirgaliai vis maldauja sugrįžti.
N.Valskis šiame daugiamilijoniniame mieste prie Bengalijos įlankos prieš metus pradėjo savo indišką nuotykį: gyvenimas penkių žvaigždučių viešbutyje, skrydžiai po milžinišką šalį, pažintys su karvėmis gatvėse ir niekada nesibaigiantis karštis.
Tiesa, pradžia naujokui iš Lietuvos nebuvo tokia lengva. Įvarčiai ir pergalės pasipylė tik po to, kai į Čenajų atvyko naujas treneris iš Škotijos Owenas Coyle’as.
„Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad aš galiu tapti rezultatyviausiu žaidėju, bet rezultatai buvo puikūs. Visi įvarčiai pelnyti iš žaidimo, nė vieno baudinio“, – didžiavosi N.Valskis.
Valdo plieno gamykla
Sezono pabaigoje jis atsitempė į Palangą Auksinio batelio trofėjų, kuris svėrė daugiau, nei leidžiama vežtis rankiniame lėktuvo bagaže.
„Chennaiyian“ sirgaliai laukė savo stebukladario sugrįžimo, tačiau N.Valskis nusprendė pasirinkti mažesnį klubą – tą, į kurį išvyko dirbti tas pats treneris. O dar svarbiau buvo tai, kad „Jamshedpur“ pasiūlė ne vienų, o dvejų metų sutartį.
Kai tau 33-eji, svarbu stabilumas, o ne miesto dydis. Džamšedpure gyvena mažiau nei milijonas žmonių, čia nėra gražaus paplūdimio kaip Čenajuje ir net neskrenda komerciniai lėktuvai. Kad nusigautum iki Džamšedpuro, turi skristi į Kalkutą, tada į Rančį ir dar tris valandas dardėti autobusu duobėtu keliu.
„Bet „Jamshedpur“ turi tokią futbolo bazę, kokios neturi jokia kita Indijos komanda“, – aiškino N.Valskis.
Taip yra todėl, kad Džamšedpuro miestą tvarko didžiulė plieno gaminimo įmonė „Tata Steel“, čia turinti gamyklą. Ji remia ir futbolą, todėl N.Valskis dabar išdidžiai dėvi raudonus „Jamshedpur“ marškinėlius su „Tata Steel“ ženklu, o už Nerką, kaip jis dažnai vadinamas indų, serga visi darbininkai ir jų vaikai.
„Tikrai justi, kad N.Valskis čia yra žvaigždė, – sakė K.Skinkys, pažįstamas su N.Valskiu nuo 2012-ųjų, kai jis rungtyniavo „Sūduvoje“. – Nors futbolas nėra geriausias sportas asmenybių kultui, indai mėgsta daryti herojus.“
Nuo sirgalių saugojo šeimą
Penkiolika metų N.Valskis profesionaliai žaidžia futbolą – nuo Lietuvos komandų iki Rumunijos, Lenkijos, Izraelio ir Tailando, bet tik po trisdešimtojo gimtadienio suprato, ką reiškia būti atpažįstamam.
„Visą gyvenimą žaidžiu, bet tik Indijoje pajutau, ką reiškia būti populiariam“, – juokėsi puolėjas.
Praėjusį sezoną, dar prieš pandemiją, nuėjus į prekybos centrą staigiai kas nors atpažindavo futbolininką.
Tuoj prisistatydavo su atkištu telefonu asmenukei. O tada pribėgdavo dar keli.
„Kiti gal net nežino, kas aš, bet pamato, kad kas nors vyksta, ir jau trisdešimt stovi. Aš greitai bėgdavau iš ten“, – pasakojo N.Valskis, pirmiausia nuo kamerų saugojęs savo šeimą.
Aurelija Valskė ir vaikai – penkerių Melisa ir trejų Konradas – nuolat Indijoje negyveno, bet pernai keletą kartų atskrido aplankyti.
Tačiau dėl koronaviruso šiemet N.Valskis net per Kalėdas bus vienas – nuo pasaulio izoliuotas su komanda ISL futbolo burbule 6000 km nuo namiškių.
Po sezono – į rinktinę
Ne, jis nesiskundžia. Atvirkščiai, vertina gavęs tokį šansą savo karjeros pabaigoje.
Buvo metas, kai atrodė, kad iškilti tarptautiniu mastu niekada nepavyks. Dabar jis pripažįsta, kad padarė klaidą, kai prieš šešerius metus paliko „Sūduvą“ ir nusprendė persikelti į Rumunijos antrąją lygą.
Sugrįžti į aukštesnį lygį nebuvo lengva. Bet pasiduoti N.Valskis nelinkęs.
Juk futbolą jis dievino nuo vaikystės Kretingoje, dėl futbolo visa šeima persikėlė į Šiaulius, dėl futbolo jis išvažiavo į Vilnių dar mokydamasis mokykloje vienas gyventi „Žalgirio“ bazėje.
Pakeitęs krūvą klubų N.Valskis buvo jau 29-erių veteranas, kai galiausiai įsitvirtino Lietuvos rinktinėje.
Ir dabar jis vis dar trokšta atstovauti savo šaliai, kai kovo mėnesį nacionalinė komanda pradės kovas 2022 m. pasaulio čempionato atrankos turnyre.
„Neseniai kalbėjau su rinktinės treneriu. Jei tik viskas bus gerai, noriu žaisti“, – sakė N.Valskis, Indijoje pajutęs antrą kvėpavimą.
Jis pats kartais pagalvoja, kodėl tai įvyko dabar. Vieni bendraamžiai jau baigia karjerą, o jis išgyvena atgimimą.
Bet Indijoje žvaigžde tapęs lietuvis sustoti neketina: „Turiu daugiau patirties, moku pasisaugoti ir nelakstyti, kai nereikia.
Kai įmušiau penktą, septintą, dešimtą įvartį, atsirado toks pasitikėjimas, kad gali kalnus nuversti. Turbūt kiekvienam reikia atrasti savo trenerį ir savo čempionatą.“
