Spalvingas D. Maradonos gyvenimas: nuo vargingos vaikystės iki narkotikų liūno

1986 metų pasaulio čempionas visame pasaulyje garsėjo tiek savo žaidimu futbolo aikštėje ar „Dievo ranka“ įmuštu įvarčiu anglams, tiek ir įvykiais savo asmeniniame gyvenime.

Lrytas.lt pateikia „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“ anksčiau spausdintą pasakojimą apie anapilin iškeliavusią futbolo legendą.

Argentiniečių futbolo žvaigždės Diego Maradonos likimas patvirtina priežodį – ne pinigai laimę neša. Jis gimė Buenos Airių vargšų kvartale, daugiavaikėje šeimoje, bet sugebėjo uždirbti milijonus dolerių ir pavergti milijonus aistruolių tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Vėliau D.Maradona įklimpo į narkotikų liūną, bet sugebėjo pakilti naujam gyvenimui.

Pagaliau! Jis vėl žaliojoje vejoje, o po kelių minučių prasidės rungtynės. Žiūrovai kartu su nacionalinio himno garsais pakyla iš vietų, o jis su komandos draugais gieda: „Ir laisvės saulė, skleisdama spindulius, patekėjo gimtinės debesyse.“

Kas tai per žodžiai? Juk tai – Brazilijos himnas, o D.Maradona gieda portugališkai. Šalia jo tą pačią melodiją traukia brazilai Kaka ir Ronaldinho. Prakeikimas!

D.Maradona vilki geltonos ir žalios spalvų Brazilijos futbolo rinktinės aprangą! Jo šauksmas „karamba!“, regis, nuslopina stadione tvyrantį triukšmą, ir jis pabunda.

Tai – didžiausias D.Maradonos košmaras, nes veiksmas vyksta brazilų gazuoto vandens reklamoje. Ją žiūrėjo šimtai milijonų žmonių, ir ji baigėsi audringu skandalu D.Maradonos tėvynėje Argentinoje. Jį kalė prie gėdos stulpo už godumą: kur girdėta, kad, vaikydamasis pinigų, argentiniečių futbolo simbolis dėvėtų amžinų priešininkų futbolo aprangą ir giedotų jų himną! Bet tai niekai – Diego įpratęs prie skandalų. Patriukšmavo visi ir užmiršo. J

ei jis iš tikrųjų būtų susapnavęs tokį sapną, net nenorėtų prabusti. Garsiausiam argentiniečių futbolininkui užtenka košmarų – savų, realių, dėl kurių jis iš tikrųjų pašoka iš lovos išpiltas šalto prakaito ir paskui ilgai žiūri į nakties tamsą.

1978 m. gegužės 19-oji. Dėl kelintą dieną dulksnojusio lietaus Argentinos futbolo rinktinės treniruočių aikštė pažliugusi, bet 25 išsirikiavę žaidėjai žino, kad Cesaris Luisas Menotti sukvietė juos ne treniruotis.

Iki pasaulio čempionato pradžios buvo likusios dvi savaitės, ir tą dieną treneris turėjo pasakyti pavardes keturių nevykėlių, kurie liks už borto. Tarp jų atsidūrė ir D.Maradona. Ši skriauda liko karčiausia gyvenime. Tada Diego buvo septyniolikos.

Iki tol Diego nesiskundė gyvenimu, nors jo šeima glaudėsi dviejuose kambarėliuose mažo namo, esančio vargingame Buenos Airių kvartale. Tėvas Diego keldavosi ketvirtą valandą ryto ir eidavo į fabriką, kuriame buvo gaminami kaulų miltai. Grįždavo nusiplūkęsir krisdavo į lovą. Motina Dalma stengėsi išmaitinti Diego ir keturias jo vyresnes seseris. Ji dar rasdavo laiko prekiauti turguje moliniais gėlių vazonėliais, kuriuos privalėjo lipdyti visos jaunosios Maradonų atžalos.

Visi penki vaikai miegojo mažame kambarėlyje, į kurį lyjant lietui per kiaurą stogą sunkėsi vanduo. Bet Maradonų šeima džiaugėsi, kad bent tomis dienomis turėjo vandens. Kitomis dienomis tempdavo kibirus vandens iš netoli esančios kolonėlės. Apie tai, kad iš čiaupo gali tekėti ir karštas vanduo, niekas iš šio Buenos Airių kvartalo gyventojų nebuvo net girdėję. Tad nieko keista, kad žiemą buvo maudomasi kartą per dvi tris savaites, o plaukų plovimas atidedamas iki pavasario.

Apskritai gyvenimas buvo baisus. Bet kitokio mažasis Diego ir nežinojo. Ir jei kas nors būtų paklausęs, ar jis laimingas, berniukas tikriausiai būtų atsakęs „taip“. Bet niekas ir neklausė – tėvams neužteko laiko ir jėgų atviriems, nuoširdiems pokalbiams su vaikais.

Be to, šešerių metų Diego gavo dovanų tikrą futbolo kamuolį – didesnės laimės berniukui ir negalėjo būti. Šis kamuolys visiems laikams „prilipo“ prie kojos. Nuo to laiko Diego vaikščiojo keistai. Kai jį pasiųsdavo vandens į kolonėlę, jis šokinėdavo ant vienos kojos, o kita atmušinėdavo kamuolį, neduodamas šiam nukristi ant žemės.

Taip Diego vaikščiojo ir į artimiausią krautuvėlę, paskui – į mokyklą. Vėliau vyresni vaikai priėmė jį žaisti futbolą, ir molinių vazonėlių Maradonos pagamindavo mažiau – Diego iki vėlyvo vakaro spardydavo kamuolį. Nors tėvas buvo futbolo aistruolis (argi Argentinoje gali būti kitaip?), jam atrodė, kad sūnus neturi saiko. Todėl kartais įkrėsdavo šiam į kailį, versdamas atlikti namų užduotis. Tai tęsėsi tol, kol vargano Maradonų namelio slenkstį peržengė futbolo klubo „Argentinos Juniors“ atstovas Francisas Cornejo, ieškojęs jaunų talentų vaikų komandai.

Tą akimirką prasidėjo stebuklinga pasaka. F.Cornejo suburta komanda „Los Cebollitas“ („Svogūnėliai“) išgarsėjo visoje Argentinoje.

Komanda triuškindavo varžovus septynių–dešimties įvarčių skirtumu, o devynerių metų Diego (nors buvo sakoma, kad jam – vienuolika metų!) palikdavo žaliąją veją įmušęs du, tris ar net penkis įvarčius. „Apie „Svogūnėlius“ rašė laikraščiai, komanda dalyvavo keliuose tarptautiniuose turnyruose.

Nors nuo to Diego gyvenimas varganame Buenos Airių kvartale nė kiek nepasikeitė, vaikas tiesiog nematė sunkumų. Jis gyveno tik futbolu. Į pagrindinę „Argentinos Juniors“ komandą Diego pateko penkiolikos metų ir iškart nusipelnė sporto apžvalgininkų pagyrų. Netrukus jį pakvietė į Argentinos jaunimo rinktinę. Jam mokėjo atlyginimą, klubas išnuomojo butą netoli stadiono, o visa Maradonų šeima persikėlė gyventi į padorų namą, kuriame buvo įsikūrusi taksisto Villafane's šeima. 17-metis D.Maradona jau buvo žvaigždė ir laukė kvietimo į nacionalinę rinktinę.

1978-ųjų vasarą Argentinoje vyko pasaulio čempionatas. Diego šimtu procentų buvo įsitikinęs, kad argentiniečiai pirmąkart istorijoje taps čempionais, o jis pademonstruos geriausią žaidimą. Diego buvo teisus tik iš dalies: argentiniečiai tapo geriausi pasaulyje, tik be D.Maradonos.

Vėliau, per pasaulio futbolo čempionatą, kuriame pirmą kartą žaidė Diego, argentiniečiai pralaimėjo, nepatekę net į pusfinalį. Bet D.Maradona parodė, ką sugeba. Tada jis žaidė viename geriausių Argentinos klubų „Boca Juniors“, bet buvo aišku, kad savo šalyje neužsibus.

Gal jis ir buvo laimingas vaikystėje varganame Buenos Airių kvartale, bet jaunystėje pajuto pinigų trauką.

1982 metais Ispanijoje vykusiame pasaulio futbolo čempionate D.Maradona parodė, ko yra vertas, ir pirkėjai išsirikiavo į eilę. Pirmosiose jų gretose atsidūrė didieji Europos futbolo klubai su biudžetais, apie kuriuos argentiniečių klubai net negalėjo svajoti.

Apsukriausias pasirodė Ispanijos klubas „Barcelona“, įsigijęs D.Maradoną už 8 milijonus JAV dolerių. Argentinietis iškart gavo persikėlimo „pašalpą“ – tris milijonus JAV dolerių, neskaitant atlyginimo.

Ši suma dabar atrodo juokinga, bet 1982 metais tai buvo brangiausias sandoris futbolo istorijoje. Ir Diego norėjo iš visų jėgų atidirbti. Bet viskas pasisuko kitaip. Žinoma, jis žaidė nuostabiai. Daugelis futbolo specialistų mano, kad tuo metu D.Maradona buvo geriausios formos, – tik nedažnai. Nespėjo jis „Barcelona“ klube pažaisti nė trijų mėnesių, ir jam buvo diagnozuotas hepatitas.

Diego atsirado laiko, kad įsikurtų naujoje viloje Barselonoje. Trijų milijonų dolerių vertės statinyje galėjo apsigyventi visas vargingas Buenos Airių kvartalas, kuriame prabėgo jo vaikystė. Bet Diego pakako nemažo būrio draugų, kuriems sugalvojo agentų, padėjėjų ir kitokių darbų.

Netrukus po Barseloną pasklido gandai, kad D.Maradonos viloje renkasi abejotinos asmenybės, o jis, sergantis hepatitu, trainiojasi po naktinius klubus. Aplink Diego visada sukiojosi apsukrūs tipeliai, siekiantys iš jo šlovės susižerti nemažai pinigų.

22-ejų vaikinui, kuris atsidūrė svetimoje šalyje, suklupti labai lengva. Ir Diego padarė rimtą klaidą. Paskatintas kai kurių savo „draugų“ argentiniečių, jis pradėjo vartoti narkotikus. Neatmestina, kad ir hepatitas buvo šios klaidos pasekmė.

Veikiausiai „Barcelona“ klubo vadovai jau tuomet žinojo, kas vyksta, bet nenorėjo kelti triukšmo. Diego už savo, kaip futbolininko, sėkmę ir asmeninę laimę turi būti dėkingas kaimynei, taksisto Villafane's dukteriai Claudiai. Tai ji, dar būdama 16-kos, primygtinai reikalavo, kad Diego taptų profesionaliu futbolininku, nors jo tėvai dvejojo. Claudia įkalbėjo Diego palikti „Barcelona“ ir pradėti naują gyvenimą, kuris ir buvo pats sėkmingiausias.

Ji visuomet būdavo šalia, kai Diego patirdavo traumą ir negalėdavo žaisti futbolo – sunkiausiais jo gyvenimo momentais.

Kas pasirašė kontraktą, kuris padarė D.Maradoną argentiniečių rinktinės treneriu per pasaulio futbolo čempionatą Pietų Afrikos Respublikoje? Ta pati Claudia, užsikrovusi ir Diego agento pareigas, nors tuo metu sutuoktiniai jau dešimt metų negyveno po vienu stogu. Ji nesugebėjo sulaikyti vyro nuo narkotikų ir daugybės kitų kvailų bei lengvapėdiškų išdaigų.

Bet juk sulaikyti D.Maradoną – neįmanomas uždavinys, ir ne tik žaliojoje vejoje. Užtat Claudia padovanojo jam dvi dukteris – Dalmą Nereą ir Gianniną Dinorah. Dėl jų Diego galėjo padaryti bet ką, nes labai jas mylėjo. O D.Maradona?

Kartą paklaustas, ar jis buvo neištikimas Claudiai, atsakė: „Niekada. Net jei taip atsitiktų, nieku gyvu neprisipažinčiau.“

D.Maradona visada mėgo sakyti, jog popieriaus lapas rašomojo stalo stalčiuje nepadaro žmonių laimingų. Šiuo atveju jis turėjo omenyje santuokos liudijimą. Tiesa, 1989-aisiais Diego tapo atlaidesnis – gal susigėdo po skandalo dėl nesantuokinio sūnaus, o gal susigraudino po antrosios dukters Gianninos Dinorah gimimo. Po dvylikos gyvenimo su Claudia metų jis iškėlė vestuves, į kurias pakvietė pusantro tūkstančio svečių.

Jo piniginę dviem milijonais JAV dolerių patuštinusios jungtuvės, žinoma, vyko Buenos Airių stadione. Po devynerių metų Claudia ir Diego išsiskyrė. 2003-iaisiais Claudia oficialiai padavė skyrybų prašymą. Bet net D.Maradonos biografai – jo tėvynainiai tvirtina, jog skyrybos niekada neįvyko.

Claudia jį mylėjo, nors jis buvo užmezgęs daugybę romanų. Vėliau Diego būdavo tikrai laimingas, kai už stalo susirenka jo šeima – tėvai, kuriems jau per 90 metų, dvi dukterys ir būtinai – Claudia!

Po „Barcelona“ klubo kitas D.Maradonos žingsnis – italų klubas „Napoli“ buvo pataikymas į dešimtuką. Nors Diego atlyginimas ir kraustymosi pašalpa sumažėjo, jis pateko į klubą, kuriame atsiskleidė jo, didžiojo futbolininko, talentas. Didžiulės premijos, viena už kitą dosnesnės reklamos sutartys, dovanos! Diego dievino prabangius automobilius.

Vos tik bendrovė „Mercedes“ išleisdavo naują automobilį, jis tuoj atsidurdavo D.Maradonos garaže. Ką jau kalbėti apie „Maserati“ ir „Ferrari“. Diego labai patinka laikrodžiai – auksinių „Rolex“ turėjo dešimtis. Diego tereikėdavo ateiti į vakarėlį, nusifotografuoti su nežinomu iškilmių organizatoriumi ir išeiti su dėžute. Kai kurios nuotraukos paskui atsidurdavo laikraščiuose su skandalingais užrašais, kad Diego buvo užsukęs į mafijos atstovo gimtadienį. Na, ir kas? Juk Diego nieko nenužudė. Tegul mafija užsiima savo reikalais, o jis turi žaisti futbolą. Į kieno gimtadienį eiti ir iš ko priimti dovaną – tik jam spręsti.

1991-aisiais atsisveikinęs su „Napoli“ klubu, D.Maradona pradėjo klimpti į narkotikų liūną. Jis be perstojo uostė kokainą ir gėrė. Nuo liguisto potraukio prie narkotikų ir alkoholio Diego gydėsi Šveicarijoje, gimtojoje Argentinoje ir net Kuboje, bet tai nedavė jokių rezultatų.

2000-aisiais pirmą kartą jis pateko į ligoninę po širdies priepuolio. Dar stipresnis priepuolis jį ištiko po ketverių metų, ir gydytojai vos sugebėjo ištraukti Diego iš ano pasaulio. Tik po ilgo gydymo ir reabilitacijos psichiatrijos klinikoje, griežtos dietos 168 cm ūgio ir daugiau nei 100 kilogramų svėręs D.Maradona vėl tapo panašus į žmogų.

Jis išmoko svarbią gyvenimo pamoką: jei jam nusispjauti į visą pasaulį, tai pasaulis kaip nors ištvers, bet tuomet ir šis nusispjaus į jį. Tuomet, kaip jam nutiko reanimacijoje, medicinos sesuo nepaklaus, kuo padėti, bet nufotografuos mobiliuoju telefonu, kad paskui galėtų parduoti nuotraukas. Kai praėjusiais metais Pietų Afrikos Respublikoje vykusiame pasaulio futbolo čempionate D.Maradonos vadovaujami argentiniečiai po ketvirtfinalio rungtynėse patirto triuškinamo pralaimėjimo parvyko namo, buvo sutikti kaip didvyriai.

Visiškai nesvarbu, kad argentiniečių futbolo rinktinės trenerio darbą Diego pradėjo nesėkmingai ir po čempionato atsistatydino. Svarbiausia – D.Maradona sugebėjo sugrįžti.

D.Maradona niekada neprisipažino, kad turėjo trumpalaikių romanų su Argentinos televizijos žvaigždutėmis dar iki išvykimo į Europą. Neigė savo ryšį su žinoma šokėja ir tai, jog yra neapolietės Christianos Sinagros sūnaus tėvas. Diego teko iškęsti skandalą ir teismo procesą, kurio metu jis atsisakė atlikti DNR tyrimus.

Juridiniu požiūriu tai reiškė, jog Diego Sinagro yra jo sūnus, bet jei futbolininkas atsisako jį pripažinti, vadinasi, nieko nebuvo. Vėliau jis turėjo romaną su modeliu ir muzikos atlikėja Vanda Nara.

Diego susitikinėjo ir su fizinio lavinimo mokytoja Veronica Ojeda, kilusia iš to paties vargingo Buenos Airių kvartalo, kaip ir Diego. Jei ji nebūtų patyrusi dviejų persileidimų, futbolo žvaigždė būtų tapęs daugiavaikiu tėvu.