Dvejus su puse metų sostinės „Riterių“ klube praleidęs D. Kazlauskas su komanda spėjo iškovoti du bronzos medalius, buvo reguliariai kviečiamas į nacionalinę rinktinę ir, kaip minėta, per pastarąjį mėnesį pelnė įspūdingo grožio įvartį į „Derry city“ vartus bei dar vieną pergalingą įvartį Albanijoje į šios šalies rinktinės vartus Tautų lygos turnyre.
2018 metų vasarą sunkius laikus išgyvenęs Klaipėdos „Atlantas“ Vilniuje nugalėjo tuometinę „Trakų“ ekipą. Toje uostamiesčio komandoje žaidė D. Kazlauskas, Dovydas Virkšas ir Edvinas Baniulis, kurie dar po kelių savaičių pakeitė komandą ir prisijungė prie „Trakų“. Šis trio turėjo vos savaitę tam, kad pasiruoštų UEFA Europos lygos atrankos nulinio etapo rungtynėms prieš Velso „Cefn Druids“ ekipą. Nors ir nelengvai, tačiau velsiečių etapas buvo įveiktas.
„Atlantas“ tuo metu pradėjo griūti, tad natūralu, kad žaidėjai pradėjo ieškoti naujų klubų. „Trakai“ tuo metu tikrai buvo vienas geriausių variantų, nes komanda žaidė gražų futbolą, nuolat turėjo vietą Europoje, todėl daug negalvojęs sutikau su pasiūlymu ir čia atvykau.
Kadangi pažinojau daug žaidėjų, įsivaizdavau, ko čia galima tikėtis. O kai su manim atvyko daugiau atlantiečių, pats įsiliejimo procesas buvo dar lengvesnis. Tuomet man norėjosi pakeisti aplinką, naujų iššūkių, bet kad bus taip gerai, negalėjau net susapnuoti. Sužaidžiau, turbūt, geriausią atkarpą karjeroje, mėgavausi kiekviena treniruote ir rungtynėmis“, – prisiminimais dalijosi D. Kazlauskas.
Tuometinėje Riterių sudėtyje žaidė tokie šilto ir šalto matę futbolininkai kaip Diniaras Bilialetdinovas ar Deividas Česnauskis. Dabar jau buvęs Vilniaus komandos narys neslepia, kad tai buvo pavyzdžiai ir autoritetai, leidę augti visai komandai.
„Buvo nerealu tokius žaidėjus turėti šalia. Būdavo bėgi ir žinai, kad vis tiek gausi gerą perdavimą. Apie jų reikšmę rūbinei net neverta pasakoti. Apskritai, aš jaučiausi tiek rūbinėje, tiek aikštėje taip gerai, kad net nepastebėjau, kaip tie dveji metai prabėgo. Nei kiek nepatirštindamas spalvų pasakysiu, kad čia dirba nuostabus kolektyvas – treneriai, administracijos darbuotojai.
Jau anksčiau visi matė, kokį futbolą „Trakai“ nori žaisti. Ir man tai buvo patrauklu. Klubo vizija ir tikslai visada buvo aiškūs. Žinoma, kad nėra viskas tobula, tačiau klubas eina teisingu keliu. Nei kiek neabejoju, kad šis sezonas yra tik atsitiktinumas“, – mintis apie laiką „Riteriuose“ tęsė D.Kazlauskas.
Prabėgus vienai savaitei po futbolininko prisijungimo prie komandos, jis Velse pelnė įvartį, kuris tų metų UEFA Europos lygos atrankos starte leido komandai iškovoti lygiąsias 1:1. Netrukus įvarčiai krito ir A lygoje.
„Puikūs prisiminimai. Komandos žaidimas – geras, debiutinėse rungtynėse įmuštas įvartis, sugebėjome pereiti du etapus. Manau, kad visi žaidėjai sutiks, kad tuomet buvome pajėgūs peržengti ir Belgrado „Partizan“ barjerą. Gaila, nepavyko.
Tame sezone po įtemptos kovos likome treti. Aišku, bronza yra bronza, tačiau ji didelio džiaugsmo man nekelia. Smagu tik tiek, kad pavyko įgyvendinti bent minimalius tikslus. Taip pat smagu, kad sezonas nesibaigė paskutinėmis rungtynėmis.
Gal tai skambės keistai, tačiau aš pirmąkart karjeroje dayvavau tikrame sezono uždaryme. Viskas buvo puikiai suorganizuota – žaidimai, viktorinos, sezono apdovanojimai, vienas reperis apie mus netgi dainą sukūrė (juokiasi). Aišku, ir geriausia neoficiali dalis“, – pirmąjį sezoną reziumavo paskutinio Lietuvos rinktinės įvarčio autorius.
Prieš 2019 metų sezoną „Trakai“ tapo „Riteriais“, pasikeitė ekipos treneris, prie jos prisijungė galingas puolėjas Teremas Moffi. Momentais komanda demonstravo itin brandų žaidimą, tačiau per sezoną netrūko ir duobių, kurios neleido pasiekti dar geresnio rezultato.
„Tikrai įdomūs metai. Įsivažiavome sunkiai, po to sekė gera atkarpa, tada vėl bloga ir viską užbaigėme su trenksmu. Čia, tikriausiai, jaunos komandos bruožas“, – svarstė naujasis „Lviv“ komandos narys.
– Turbūt jau galima atskleisti, kad praėjusią vasarą turėjai galimybę išvykti į Rusiją, tačiau to pasiūlymo atsisakei. Kodėl?
– Tiesiog abejojau. Nejaučiau, kad tikrai to noriu. Pagrindinė priežastis, sakyčiau, to klubo geografinė padėtis.
– Praėjusiais metais vėl reguliariai buvai pradėtas kviesti į nacionalinę rinktinę. Kaip manai, kiek žaidimas rinktinėje prisidėjo prie naujo ukrainiečių pasiūlymo tau?
– Galvoju, kad prisidėjo. Kai žaidi rinktinių lygmeniu, turbūt, mažai lieka abejonių dėl žaidėjo sugebėjimų.
– Kada ir kaip sulaukei Lvovo komandos dėmesio?
– Prieš pora dienų. Viskas įvyko labai greitai: iš pradžių klubas susisiekė su Sauliumi Mikoliūnu, paprašė mano kontaktų, tikiu, kad Saulius užtarė geru žodžiu ir tai pagreitino procesą (šypsosi). Po to liko suderinti asmenines sąlygas bei klubams susitarti tarpusavyje.
– Ar buvo dvejonių dėl išvykimo?
– Visada yra dvejonių, kai reikia išeiti iš komforto zonos. Juk galėčiau ir toliau būti čia, kur esu laukiamas ir mylimas, kur mano šeima, draugai ir sužadėtinė. Tačiau kaip sportininkas noriu tobulėti, žengti karjeroje į priekį ir tapti geresniu. Tikiu, kad priėmiau gerą sprendimą.
– Neapmaudu palikti komandos draugus tuomet, kai situacija turnyro lentelėje, švelniai tariant, ne pati geriausia?
– Apmaudu. Apskritai, labiausiai nesinori palikti šitos rūbinės. Nepaisant rezultatų, ten būdavo tikrai gera. Bet kokiu atveju, tikiu, kad vyrai ištrauks šį sezoną ir laimės taurę.
– Koks jausmas išvažiuoti iš komandos po paskutinėse A lygos rungtynėse užsidirbtos raudonos kortelės?
– Tai buvo jau senokai, todėl kažkokių ypatingų jausmų nekelia. Nuo to laiko sužaidžiau nemažai rungtynių. Aišku, gaila, kad taip gavosi, bet toks yra futbolas.
– Užsiminei, kad tiki, jog per laimėtą taurę dabar jau buvę tavo komandos draugai iškovos kelialapį į kito sezono UEFA Europos lygos atranką. Ko komandai palinkėtum likusioje sezono dalyje?
– Kiekvienas futbolininkas yra motyvuotas laimėti trofėjų, ypač, kai jis ne taip toli. Labai to norėčiau ir linkėčiau visiems tikėti tuo.
– Ką, apibendrinant, tau davė dveji metai „Riteriuose“?
– Brandą. Dabar jau esu žaidėjas, kuris puikiai žino savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Manau, kad pribrendau naujiems iššūkiams aukštesniame lygyje. Esu klubui dėkingas už tai.
– Kokius klubo privalumus išskirtum ir ko labiausiai pasiilgsi?
– Manau, kad Lietuvoje tai yra geriausia vieta jaunam žaidėjui. Jei nuoširdžiai dirbsi, visada čia gausi šansą. Ar juo pasinaudosi? Tai jau priklauso nuo tavęs paties. Reikia nepamiršti, kad sėkmė šypsosi tiems, kurie sunkiai ir kantriai dirba. O labiausiai pasiilgsiu rūbinės. Neabejotinai.
– Kaip įsivaizduoji integraciją „Lviv“ komandoje?
– Esu motyvuotas ir stengsiuosi padėti komandai. Tikiuosi, greitai pavyks įsilieti į kolektyvą ir įgyti trenerių pasitikėjimą.
– Kokie karjeros Ukrainoje lūkesčiai?
– Iš pradžių noriu čia įsitvirtinti. O toliau… matysime, kaip bus. Nenoriu galvoti toli į ateitį, noriu susikoncentruoti ties nauja komanda, kiekvienose rungtynėse pasirodyti kuo geriau, o tada rezultatas ateis savaime.
