Kipre praėjusią savaitę prasidėjo naujasis futbolo sezonas, o Lietuvos rinktinės žaidėjas atstovauja Famagustos „Nea Salamis“ klubui, menančiam skausmingą salos istoriją.
„Ammochostos“ stadionas stovi ne Famagustoje, o Larnakos miesto viduryje. Po Turkijos invazijos Famagusta ir visa šiaurinė salos dalis buvo atkirsta, todėl „Nea Salamis“ futbolininkai prisiglaudė Larnakoje. Manė, kad laikinai, bet tai užsitęsė jau 46 metus.
Raudonais klubo marškinėliais apsivilkęs R.Baravykas ateina į žaidėjų zoną šiuose „laikinuose“ komandos namuose pasiruošęs fotosesijai prieš naująjį Kipro futbolo lygos sezoną. 25-erių futbolininkas į „Nea Salamis“ nusprendė sugrįžti ir iš naujo pradėti tai, ką pavasarį nutraukė koronaviruso pandemija ir karantinas.
„Kai atsirado realus variantas grįžti į Kiprą, pamaniau, kad būtų didžiausia nesąmonė laukti ko nors kito, kol kitur pasibaigs čempionatai. Mano svoris per karantiną tik augo, nebuvau tuo metu labai patraukli prekė“, – Larnakoje „Lietuvos rytui“ pasakojo R.Baravykas.
Numetė devynis kilogramus
Naujasis „Nea Salamis“ treneris Pambos Christodoulou iš karto pastebėjo, kad dešinysis krašto gynėjas iš Lietuvos į treniruočių stovyklą liepos pradžioje atvyko priaugęs svorio. Pirmu taikymu R.Baravykas iškeliavo pas dietologę. Buvo sudaryta griežta dieta.
„Per karantiną, kaip ir visi, daug sėdėjau namie. Esu toks, kad jei stresuoju, pradedu valgyti. Priaugau labai greitai, – šyptelėjo 185 cm ūgio futbolininkas, pamėgęs ir graikišką suvlakį, kaip čia vadinami ant iešmo kepti mėsos gabaliukai. – Teko laikytis dietologės programos: kiek ir ko galima valgyti. Per pusantro mėnesio numečiau devynis kilogramus.“
Ne taip savo karjeros užsienyje pradžią įsivaizdavo R.Baravykas. Kai po trejų metų Vilniaus „Žalgiryje“ talentingas gynėjas nutarė kelti sparnus į užsienį, norėjosi kuo daugiau žaisti ir kuo geriau pasirodyti Kipre, o tada kilti aukštyn.
Jis atvyko į „Nea Salamis“ vasarį, sezonui jau įpusėjus, ir netruko gauti vietą starto sudėtyje. Debiuto rungtynėse lietuvis atliko rezultatyvų perdavimą, sužaidė dar du kartus, o tada dėl koronaviruso pandemijos viskas sustojo.
„Vieną dieną mums pasakė, kad treniruočių nebebus. Apie du mėnesius sėdėjome namie ir laukėme. Į Lietuvą sugrįžti negalėjome, nes nebuvo aišku, o gal jau kitą savaitę pradėsime žaisti“, – pasakojo R.Baravykas.
Mylimoji – taip pat futbolininkė
Kipre karantino sąlygos buvo daug griežtesnės nei Lietuvoje.
Norėdamas išeiti iš namų privalėjai siųsti žinutę policijai ir gauti leidimą. Tai buvo leidžiama tik kartą per dieną nurodžius priežastį: į parduotuvę, pasportuoti arba pas gydytoją. Nutolti nuo namų daugiau nei kilometro spinduliu buvo galima tik išskirtiniais atvejais.
„Pirmą dieną mane sustabdė policija – mano žinutė nebuvo nuėjusi, nes siunčiau iš lietuviško numerio. Paleido, bet liepė nusipirkti kiprietišką kortelę“, – pasakojo futbolininkas.
Vienintelė paguoda jaunam futbolininkui buvo tai, kad saloje kartu įstrigo ir jo mylimoji, taip pat futbolininkė 24-erių Samanta Karasiovaitė. Ji buvo atvažiavusi aplankyti porai savaičių, bet liko Larnakoje apie tris mėnesius.
Vos tik Kipro futbolo federacija birželį nusprendė, kad sezonas atšaukiamas, o nugalėtoju paskelbtas kovą pirmavęs Nikosijos „Omonia“ klubas, pora pirmuoju reisu išskrido į Lietuvą.
„Aišku, gaila, kad sužaidžiau tik kelerias rungtynes, bet nieko nepadarysi. Visada sakau, kad mano keliai yra suplanuoti, kad Dievas turi man kažką paruošęs, ir nieko nepakeisi. Jei taip atsitiko, vadinasi, taip turėjo būti.
Buvo daug laiko, galėjau laukti kitokio pasiūlymo, bet pasirinkau variantą sugrįžti į Kiprą, nes norėjau kuo greičiau pradėti sportuoti“, – sakė R.Baravykas tikėdamasis, kad šį kartą „Nea Salamis“ sezono koronavirusas nenutrauks.
Palaiko pabėgėliai iš šiaurės
„Jis jaunas, jis kovoja, mes labai džiaugiamės Bara!“ – šypsodamasis patikino „Nea Salamis“ atstovas Dimitris Lazos, kai komanda susirinko stadione prieš rungtynes.
Ant lietuvio raudonos ir baltos spalvų dryžuotų marškinėlių nėra jo pavardės. Užtenka pravardės Bara, kurią lengvai įsiminė karštieji „Nea Salamis“ sirgaliai. Jų dievinama komanda yra išskirtinė, nes klubo istorija atspindi jautriausią Kipro laikotarpį.
Famagusta, miestas su auksinio smėlio paplūdimiais, buvo okupuotas 1974-ųjų rugpjūtį vykusios Turkijos invazijos į Kiprą metu.
Beveik 200 tūkstančių graikų iš šiaurinės Kipro dalies nuo agresijos bėgo į pietus. Savo namus pietuose turėjo palikti per 60 tūkstančių Kipro turkų.
Padalintoje saloje kirsti vadinamosios žaliosios linijos vietiniai negalėjo trisdešimt metų. Ir dabar retas graikas važiuoja į okupuotąją salos dalį, o skausmingą istoriją vaikams kipriečiai perduoda nuolat kartodami šūkį „Den ksechno“ („Nepamirštu“).
Jis užpurkštas ir ant „Nea Salamis“ stadiono sienos.
„Mes nebeturime savo miesto, bet turime komandą. Famagusta yra „Nea Salamis“, o „Nea Salamis“ yra Famagusta. Daug kipriečių po karo persikraustė į kitus miestus ir į Didžiąją Britaniją, Ameriką, tad mūsų sirgalių yra visur“, – pasakojo D.Lazos rodydamas stadiono viduje nupieštas graikiškas kolonas iš antikinio miesto Salamio, atrasto visai greta Famagustos.
Ant kitos sienos – Famagustos paplūdimio vaizdai ir užrašas „Mes sugrįšime ištikimi tau“.
R.Baravykas po truputį mokosi klubo istorijos ir taisyklių: „Nebūtų gražu važiuoti į Famagustą, fotografuotis ir dėti nuotraukas į internetą. Jei jau važiuoti į Šiaurės Kiprą, geriau, kad niekas nežinotų. Bet aš nebuvau.“
Jūrą mato, bet ten neina
Stadionas „Nea Salamis“ klubui Larnakoje buvo pastatytas 1991-aisiais. Tribūnose telpa 5500 žiūrovų, bet dėl koronaviruso pandemijos įvesta įvairių apribojimų, vienas jų – naująjį sezoną Kipre leidžiama parduoti tik trečdalį bilietų.
Futbolininkų laisvės šiuo metu niekas neriboja, nors dar birželį nebuvo leidžiama naudotis drabužinėmis, liesti vienam kito. R.Baravykas sakė, kad dabar net nesidomi naujienomis apie naujus koronaviruso atvejus nei Lietuvoje, nei Kipre.
„Nenoriu apsikrauti. Atsikeliu ryte, ir jei galime treniruotis, einu. Anksčiau skųsdavausi, kai Vilniuje treniruotės būdavo devintą ar dešimtą, o dabar keliuosi prieš šešias – pripratau“, – sakė R.Baravykas, nusiteikęs sužaisti geriausią savo sezoną.
Per pusantro mėnesio treniruočių stovyklą jis vos kartą nuvažiavo į paplūdimį, nors Viduržemio jūra matyti pro namų langą. Jam svarbiau buvo pelnyti trenerio pasitikėjimą.
Buvęs Kipro nacionalinės rinktinės treneris P.Christodoulou atvyko į „Nea Salamis“ birželį, ir sirgaliai jį sutiko kaip gelbėtoją su burtų lazdele, nes pernai komandai grėsė iškritimas iš aukščiausiosios lygos.
R.Baravykas šio kipriečio sistemoje jaučiasi savo vietoje – nenukištas į gynybą, o įtrauktas į atakas: „Pernai žaidėme remdamiesi penkiais gynėjais, ir aš turėjau kontroliuoti visą savo kraštą, dalyvaudavau puolime. Dabar žaidžiame remdamiesi keturiais gynėjais, bet treneris reikalauja, kad dalyvaučiau atakose, ir tai man patinka.“
Talentas sužibo Šiauliuose
Mušti įvarčius nėra jo pagrindinis darbas, bet Lietuva R.Baravyką labiausiai įsiminė dėl reto grožio smūgio į Juodkalnijos rinktinės vartus UEFA Tautų lygos rungtynėse prieš porą metų.
Tą sezoną jaunas gynėjas įsitvirtino nacionalinėje komandoje ir 2018 metų Lietuvos futbolo geriausiųjų rinkimuose buvo įtrauktas net trijose nominacijose, nes žibėjo ir „Žalgirio“ sudėtyje.
Jo karjera kilo palaipsniui – į Vilnių jis atvažiavo iš Klaipėdos „Atlanto“, o viskas prasidėjo Šiaulių vaikų klube „Napolis“. Kai R.Baravykui buvo trylika, futbolo talentą iš Šiaulių prisiviliojo Nacionalinė futbolo akademija.
Tėvai išleido paauglį vieną siekti futbolo svajonės Kaune, bet po metų žaidėjas buvo išsiųstas namo.
„Gal tai ir buvo tas smūgis, po kurio norėjau visiems įrodyti, kad aš dar žaisiu. Ir kol kas vis dar žaidžiu“, – šiaulietišku akcentu nukąsdamas žodžių galūnes pasakojo R.Baravykas.
Sutartis su Kipro komanda šio žaidėjo gyvenime – dar vienas laiptelis kylant aukštyn.
Bent jau taip atrodo pačiam futbolininkui, nors kai kam gali pasirodyti, kad į jokius tarptautinius turnyrus nepatekęs „Nea Salamis“ neprilygsta „Žalgiriui“.
Tačiau R.Baravykas sakė Kipre pajutęs, ką reiškia žaisti futbolo šalyje.
„Kokios čia treniruotės, kokios aikštės! Turime nuostabią bazę ir stadioną – tokį, kokių Lietuvoje nėra. Vien Larnakoje tokių trys ar keturi!
Net keista, kad tiek daug tokioje mažoje saloje, – pasakojo Lietuvos futbolo talentas. – Esu sužavėtas, kiek į Kiprą atvyksta labai stiprių žaidėjų ir iš Anglijos „Premier“ lygos, ir iš Ispanijos „La Liga“, žaidžiant tai justi. Čia visada vyksta apylygė kova tarp klubų, ne taip, kaip Lietuvoje, kur, tarkime, jei „Žalgiris“ žaidžia su žemiau esančia komanda, tai ta atsitraukia prie savo vartų, ir viskas. Čia visi bando pasirodyti ir kovoja.“
Biudžetu neprilygsta lyderiams
„Nea Salamis“ komandai aukščiausių Kipro lygos vietų niekas neprognozuoja, nes klubo biudžetas ir ambicijos neprilygsta įprastai čia karaliaujantiems „Apoel“ ar „Omonia“.
Pirmąsias naujojo sezono rungtynes „Nea Salamis“ pirmadienį pralaimėjo Larnakos AEK ekipai 1:2, R.Baravykas buvo įtrauktas į komandos starto sudėtį, bet 79-ąją minutę buvo pakeistas.
Toks pats scenarijus pasikartojo ir per antrojo turo mačą, kurį „Nea Salamis“ svečiuose pralaimėjo Limasolio AEL irgi 1:2. Lietuvis vėl pradėjo mačą starto sudėtyje ir buvo pakeistas 83-iąją min.
Bet Famagustos žaidėjai, kaip ir kasmet, ketina rimtai pasipriešinti favoritams ir iš širdies kovoti dėl savo okupuotojo miesto atminimo.
„Tie klubai, kurie turi pinigų, čia, Kipre, daug lemia, bet mes planuojame eiti į aikštę laimėti. Nesvarbu, su kuo žaidžiame, bet visada žengiame į aikštę su vienu tikslu. O kaip bus, pamatysime po 90 minučių“, – sakė „Nea Salamis“ žaidžiantis lietuvis.
