„Mūsų Sveikatos ministerija sako, kad padėtis yra valdoma. Stebime įvykius, žaidžiame be žiūrovų ir laikomės higienos normų. Kol kas nėra reikalavimo laikytis karantino“, – prieš kelias dienas, pakalbintas Ispanijos sporto dienraščio „As“, tvirtino Nikaragvos futbolo federacijos („Fenifut“) generalinis sekretorius Jose Maria Bermudezas.
Centrinėje Amerikoje esanti Nikaragva yra viena iš keturių valstybių, kurios per pandemiją nenutraukė svarbiausių sporto renginių. O šios šalies futbolo lygos vadovai tikisi, kad pirmenybes pavyks baigti laiku – gegužės pradžioje.
Pagal oficialią statistiką, 6,2 mln,. gyventojų turinčioje Nikaragvoje iki balandžio 6 dienos buvo užregistruoti vos šeši „Covid-19“ užsikrėtę asmenys. Vienas žmogus mirė.
Autoritarinė Nikaragva, kurią geležine ranka valdo prezidentas Danielis Ortega, yra viena skurdžiausių Amerikos valstybių. Tarptautinio valiutos fondo duomeninis, pagal bendrą vidaus produktą vienam gyventojui Nikaragva Amerikos žemyne lenkia tik vieną šalį – Haitį.
Nors Nikaragvos pirmenybės tęsiasi, komandų sudėtys nuo tada, kai kovo viduryje kitos šalys pradėjo stabdyti savo turnyrus, praretėjo. Namo išvyko nemažai legionierių iš kitų Lotynų Amerikos šalių ir vienas iš dviejų Nikaragvos lygoje žaidusių europiečių – 22 metų rusas Nikita Solodčenka, atstovavęs Managvos „Walter Ferretti“ klubui.
„Koronavirusas ten vertinamas kaip paprastas gripas, – interneto svetainei nerazzurrisiamonoi.it sakė N.Solodčenka, iš Nikaragvos išvykęs į Ispaniją, kur gyvena jo draugė. – Daug žmonių nori, kad vyriausybė imtųsi priemonių. Tačiau kiti pandemijos nevertina rimtai. Pasitariau su agentu ir nusprendėme, kad vyksiu namo. Dabar esu Ispanijoje ir laikausi karantino“.
Namo išvyko ir 19-metis kostarikietis Sebastianas Barquero, žaidęs Diriambos „Diriangen“ komandoje. Jam kovo pabaigoje pasprukti iš Nikaragvos pavyko nepažeidus sutarties sąlygų. Šį futbolininką „Diriangen“ klubui paskolino San Chuano „Sarprissa“ iš Kosta Rikos. Vos tik kaimyninėse šalyse buvo pradėta skambinti pavojaus varpais, S.Barquero kreipėsi į „Sarprissa“ vadovus ir šie pareikalavo, kad žaidėjui būtų leista grįžti į Kostą Riką.
„Žmonės vis tiek ėjo į stadionus. Jie lipo per tvoras ir nesunkiai pateko į tribūnas, nes prie stadionų nebuvo nei policijos, nei jokios kitos apsaugos, – duodamas interviu Kosta Rikos interneto svetainei „La Teja“, apie paskutines Nikaragvoje praleistas dienas pasakojo S.Barquero. – Nikaragvoje niekas nesirūpina nai savimi, nei kitais“.
S.Barquero grįžti į šalia esančią Kosta Riką buvo paprasta. Tuo tarpu futbolininkams iš tolimesnių kraštų išvykti namo daug sudėtingiau. Tuo įsitikino Managvos „Juventus“ klube žaidžiantis čilietis Hectoras Vega. Atšaukus tarptautinius skrydžius, H.Vega įstrigo Managvoje ir buvo priverstas laukti, kol jam ir dar keliems Nikaragvoje dirbantiems jo tautiečiams padės Čilės valdžia. „Turiu pinigų, todėl galiu palaukti, bet įsivaizduoju, kaip sunku kitiems namo grįžti negalintiems žmonėms“, – sakė H.Vega, duodamas interviu Čilės leidiniui „Al Aire Libre“.
H.Vega pasigailėjo iš pradžių pernelyg nerūpestingai įvertinęs epidemijos mastą. Vis dėlto tada, kai buvo sustabdyti kitų šalių čempionatai, čilietis atsisakė dalyvauti Nikaragvos lygos rungtynėse ir vykdavo tik į komandos treniruotes. Viename name su dar trimis „Juventus“ legionieriais iš Paragvajaus ir Brazilijos gyvenantis H.Vega kartu su komandos draugais į treniruotes važiuodavo taksi, o į parduotuves liovėsi eiti, nes būtinus produktus pristato klubo skirtas žmogus.
„Nikaragvoje, priešingai nei Čilėje, nėra futbolininkų profsąjungos, todėl klubai elgiasi, kaip nori. Žaidėjai bijo netekti darbo, todėl daro tai, kas jiems liepiama, – apie vietos futbolininkų padėtį pasakojo H.Vega. – Nemėgstu kalbėti apie politiką, bet socialinė padėtis Nikaragvoje labai nestabili, daug žmonių skursta. Vyriausybė slepia informaciją, per televiziją pranešama, kad užsikrėtusių vos keli. Televizija vis rodo „El Chavo“ (Lotynų Amerikoje populiarus meksikiečių komedijų serialas) ir žmonės gyvena kaip gyvenę“.
Nikaragva yra vienintelė Centrinės Amerikos valstybė, kurioje futbolas nėra populiariausia sporto šaka. Kaip Lietuvoje antra religija vadinamas krepšinis, taip nikaragviečiai yra pamišę dėl beisbolo, o Nikaragvos beisbolo rinktinė pernai netgi laimėjo Panamerikos žaidynių bronzos medalius (vos ketvirtą kartą istorijoje).
Nikaragvos aukščiausios beisbolo lygos turnyras baigėsi sausio mėnesį, tačiau šiuo metu lyg niekur nieko tęsiasi žemesniųjų ir regioninių lygų varžybos.
Kovo pabaigoje „Tortuguero“ ir „Cruz de Rio Grande“ klubai pareiškė ketinantys nežaisti Karibų pakrantės čempionate, bet šalies beisbolo vadovai pagrasino jiems 600 JAV dolerių vertės bauda bei trijų sezonų diskvalifikacija, ir beisbolininkai žengė į aikštes.
„Sporto vadovai bus atsakingi už viską, kas nutiks. Jie bus atsakingi, jei mirs žaidėjų šeimos nariai. Raginu nutraukti varžybas, nes rytoj gali būti per vėlu“, – piktinosi legendinis Nikaragvos beisbolininkas Dennisas Martinezas. („El Presidente“ pravardę turėjęs D.Martinezas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo pirmasis nikaragvietis, patekęs į JAV profesionalų lygą, prieš ketverius metus buvo išrinktas į beisbolo Šlovės muziejų ir, baigęs sportininko karjerą, liko gyventi Floridoje. Šio sportininko vardu pavadintas didžiausias Managvos beisbolo stadionas.)
Vienas beisbolininkas nelaukė, kol sprendimą priims lygos vadovai. Antrojoje lygoje rungtyniaujančios Chinotegos „Brumas“ komandos žvaigždė Robinas Zeledonas atsisakė žaisti epidemijos metu. Jo poelgį įvertinusi Nikaragvos aukščiausios lygos beisbolo komisija (CNBS) maištininką „už etikos ir drausmės taisyklių pažeidimą“ diskvalifikavo vieneriems metams. 21-erių R.Zeledonas per mėnesį uždirbdavo 6,5 tūkst. kordobų (apie 175 eurus) – truputį daugiau nei minimalus atlyginimas.
„Jis pasielgė drąsiai. Jis galvoja apie savo šeimą ir parodė pavyzdį kitiems. Darbas ir pinigai yra antraeiliai, kai kalbame apie žmonių gyvybes. – sakė D.Martinezas. – Suprantu sportininkų baimę netekti darbo. Jei jie nežais, neturės už ką pavalgyti. Tačiau be sveikatos nebus nei darbo, nei pinigų. Sportininkai yra aktoriai, kuriantys šou. Be sportininkų nebūtų rungtynių, todėl jie privalo vienytis ir kovoti už teisę gyventi“.
