Vaidas Slavickas vėl spardo kamuolį – kraupus kojos lūžis sustabdė tik pusmečiui

2020 m. vasario 18 d. 07:11
Vaidas Slavickas ilgai nepamirš, kaip per rungtynes Belgrade koja lūžo dviejose vietose. Bet jam norėtųsi, kad siaubingą traumą pamirštų kiti. „Nereikia manęs laužyti, bet nebereikia ir saugoti“, – ryžtingai kalbėjo Marijampolės „Sūduvos“ futbolininkas.
Daugiau nuotraukų (14)
Buvo likusi diena iki skrydžio į treniruočių stovyklą Kipre, ir V.Slavickui labai norėjosi sužinoti: gal jam jau galima pradėti rungtyniauti?
Futbolininkas nuvažiavo pas medikus į Kauną. Ortopedas Laimutis Skikas liepė gultis ir atsipalaiduoti. Tada paėmė traumuotąją kairę koją ir ėmėsi veiksmų.
„Jis į vieną pusę laužia, tada į kitą. Aš visas prakaite. Sako: skauda? Sakau: ne. Vadinasi, tvirta“, – pasakojo „Sūduvos“ senbuvis, kuriam vasario 26-ąją sukaks 34-eri.
Pirmi žodžiai: kada grįšiu?
Ten, kur rentgeno nuotraukose būdavo juoda, dabar jau balta – lūžiai apaugę kauliniu audiniu. Jokių komplikacijų, jokio nuogąstavimo, kad trauma pasikartos.
Jis gavo išsvajotąjį leidimą ne tik treniruotis su komanda, bet jau pradėti žaisti kontaktinį futbolą.
Kai vasario 5-ąją Larnakos GSZ stadione V.Slavickas įbėgo į aikštę, nuo lemtingų rungtynių su Belgrado „Crvena zvezda“ buvo praėję šeši mėnesiai ir 20 dienų. Tiksliai susiskaičiavo pats futbolininkas.
„Nerka, kiek? Kiek laiko?“ – komandos kineziterapeutui Nerijui Stepanauskui šaukė V.Slavickas iš karto po to, kai „Crvena zvezda“ žvaigždė Marko Gobeljičius ištiestomis kojomis įvažiavo į jo kairę koją taip, kad lūžo blauzdikaulis ir šeivikaulis.
Slavos, kaip jį vadina komandoje, galva svaigo iš skausmo, norėjosi kuo greičiau uždengti tą perkreiptos kojos vaizdą, bet pirmi žodžiai buvo ne apie skausmą, o apie tai, kiek laiko teks praleisti be futbolo.
„Nebuvo net minties, kad tai gali būti pabaiga. Negali būti taip, kad mane įveiktų trauma. Esu toks žmogus, kad pats turiu ją įveikti.
Nors daug nesitikiu iš karjeros, man tuoj bus 34-eri, bet noriu dar žaisti ir grįžti į tą lygį, kokiame buvau“, – „Lietuvos rytui“ sakė triskart Lietuvos čempionas, 11 sezonų praleidęs Marijampolėje.
Vaizdo įrašo nežiūrėjo
Jis rodo savo kairę koją: toje vietoje, kur kaulas lūžo, yra ir visada liks iškilimas, nes ten susidarė kaliusas – tarsi papildoma apsauga.
Futbolininkas rodo, kurioje vietoje buvo kalama metalinė vinis, kurią sporto pasaulis dar vadina „virbalu“, kur užsukti varžtai, pasakoja, kaip Belgrado ligoninėje jau kitą dieną po operacijos jam pasakyta atsistoti ir bandyti eiti.
„Seniau būdavo, kad sugipsuoja iki kaklo, ir guli devynis mėnesius. O dabar antrą dieną man liepė priminti koją. Taip baisu, atrodo, viskas taip gyva.
Sakiau, kad niekur aš neisiu. Ir nėjau, kol neprireikė į tualetą. Labai sunku buvo“, – pasakojo V.Slavickas.
Tos pirmosios savaitės buvo baisios. Skausmas yra viena, bet paskui dar prisidėjo baimė, kad organizmas atmeta metalą, nes žaizda pradėjo pūliuoti, dar prasidėjo žarnyno infekcija, organizmas silpo, reikėjo plataus spektro antibiotikų.
„Taip, buvo klaiku. Traumos vaizdo įrašo iki šiol nesu matęs“, – sakė V.Slavickas.
Nė dienos ant sofos
Iš Belgrado į Lietuvą jis grįžo tuščiame lėktuve kaip vienintelis keleivis.
„Crvena zvezda“ klubas jautė atsakomybę dėl neatsakingų savo žaidėjo veiksmų, todėl užsakė lėktuvą parskraidinti lietuvį namo, nes nebuvo įmanoma keliauti reisiniu skrydžiu su siaurais tarpais tarp kėdžių.
Marijampolėje V.Slavicko laukė ilgi mėnesiai reabilitacijos. Namie laiptais jis lipdavo keturiomis, nes su ramentais atrodė pavojinga.
Iš savo močiutės, prirakintos prie lovos, pasiskolino vežimėlį, kad būtų lengviau judėti. Septynerių dukrytė Ema žinojo, kad šiukštu negalima užgauti tėčiui kojos.
Tačiau didžiausias išbandymas futbolininkui – galvoje. Ne visiems užtenka valios.
Kad pasveiktum, turi kaip dėlionėje dėti vieną prie kitos mažytes daleles: mobilizacijos pratimai, judesiai su pasipriešinimo gumomis, spardymo imitavimas baseine – diena po dienos, mėnuo po mėnesio.
„Kartą buvau Kauno klinikose pasitikrinti ir sutikau kitą vyrą, kuriam tokią pat operaciją padarė tuo pat metu liepos mėnesį.
Aš gruodžio 1-ąją jau pradėjau krosiukus bėgioti. Parašiau jam sausį žinutę, kaip sekasi. Jis atsiuntė nuotrauką, kad vis dar su ramentais. Man šokas – gal komplikacijos?
Paklausiau, ką darai? Jis sako: sėdžiu ir alų geriu, – pasakojo V.Slavickas. – Nebuvo nė dienos, kad gulėčiau ir nieko nedaryčiau.
Judėti, atsitūpti, atsistoti – kad tik kraujas judėtų ir greitintų gijimą. Visa tai reabilitaciją sutrumpino maždaug trimis mėnesiais.“
Treneris suprato žaidėją
Kai į Marijampolę atvyko naujasis treneris iš Austrijos Heimo Pfeifenbergeris, jis peržiūrėjo liūdnąjį rungtynių Belgrade momentą.
Pats daugybę metų žaidęs aukščiausiu lygiu – dviejuose pasaulio čempionatuose, UEFA taurės turnyro finale, Austrijos lygoje – treneris puikiai suprato, kiek reikėjo įdėti darbo, kad grįžtum po tokios traumos.
„Manau, jis daug dirbo ir psichologiškai – privalai turėti pozityvų mąstymą. Jis yra kovotojas. Buvo nuostabus momentas, kai Vaidas startavo draugiškose rungtynėse“, – sakė H.Pfeifenbergeris.
Prieš pirmąsias ikisezonines rungtynes Kipre su „Ufa“ treneris savo kalboje pasakė V.Slavickui, kad jis nesijaudintų dėl savo žaidimo kokybės: „Tu atsipalaiduok, mėgaukis, mes tave palaikome.“
Žaidėjas pats negalėjo patikėti, kad rungtyniavo visą pirmąjį kėlinį, o ne keliolika minučių. Juk pagal prognozes jis neturėjo žaisti iki gegužės.
„Bijojau labiau nei tu“, – Slavai sakė nuo suolo sugrįžimą stebėjęs komandos kapitonas Algis Jankauskas.
Slava šypsosi. Jam koją vis dar maudžia, sunku išsimankštinti, o iki geriausios formos dar toli. Bet jis žaidžia futbolą.
„Sutartis su klubu buvo pasibaigusi, bet man pasakė: pasistenk grįžti. Turime susitarimą dvejiems metams, o dabar viskas priklausys nuo manęs. Pats jausiu, ar esu vertingas komandai“, – sakė V.Slavickas.
Vietą užėmė austras
V.Slavicko vieta kairėje aikštės pusėje ilgai nebuvo tuščia.
Gynėjo pozicijoje sezonui pradėjo ruoštis naujas „Sūduvos“ pirkinys – Austrijos futbolininkas 31 metų Thomas Salamonas. Visą karjerą iki šiol Austrijoje praleidusį gynėją pasikvietė naujasis treneris, ir „Sūduva“ pasirašė su juo dvejų metų sutartį.
„Bus sunku atsikovoti vietą aikštėje, nes atvažiavo trenerio žaidėjas. Bet sveika konkurencija irgi gerai, tegul tik jis žaidžia“, – sakė V.Slavickas, įpratęs rungtyniauti pagrindinėje sudėtyje.
Jis puikiai supranta, kad iki geriausios formos jam dar reikia laiko: „Dėkingas, kad žaidžiu draugiškose rungtynėse, o per sezoną gal įsivažiuosiu, jei į aikštę leis trumpam.
Galų gale yra antroji komanda. Nesu iš tų, kurie sakys, kad su dubleriais nežaisiu.“
Slava pradėjo nuo „Sūduvos“ dublerių dar mokykloje – jis gimęs ir augęs Marijampolėje, čia pradėjo karjerą, čia ir baigs.
Iki pagrindinės komandos žaidėjas augo pamažu. Buvo momentas, kai metęs futbolą V.Slavickas išvažiavo į Švediją ir Norvegiją uždarbiauti braškių laukuose, bet grįžęs namo grįžo ir į „Sūduvą“.
„Vaikai išsilaksto, nes niekas už dyką nenori žaisti – geriau jau eiti dirbti „Lidl“. Gerai, kad mane prisikvietė atgal.
Dvejus metus iš eilės likdavau už aštuonioliktuko ir tąsydavau kamuolius. Bet nebuvo jokio pykčio. Man buvo gerai, kad iš viso patekau į komandą su visais Radzinevičiais ir Maciulevičiais“, – apie karjeros pradžią pasakojo V.Slavickas.
Į rinktinę – iš Rumunijos
Tik tada, kai komandą 2007-aisiais pradėjo treniruoti Algimantas Gabrys, gynėjas prasimušė į pagrindinę sudėtį.
„Vieną kartą einame į stadioną, aš saulėgrąžas valgau, nes žinau, kad vis tiek nežaisiu. Treneris sako: ruoškis.
Sakau: kam čia ruoštis, pažiūrėsiu nuo suolo, kaip visada. Jis sako: žaisi „pagrinde“. Taip ir pradėjau stabiliai žaisti gynėju kairiajame krašte“, – sakė V.Slavickas, anksčiau rungtyniavęs kaip saugas.
Jo žaidimo minutės ir vaidmuo išaugo, ir 2013-aisiais gynėją pasikvietė tuo metu stipriausias Lietuvos klubas Panevėžio „Ekranas“. Po to V.Slavickas pasirašė sutartį su Rumunijos klubu – Piatra Niamco „Caehlaul“.
O išvykus į užsienį jį pastebėjo ir Lietuvos nacionalinė rinktinė. To meto treneris Igoris Pankratjevas buvo pirmasis, įtraukęs V.Slavicką į rinktinę, ir nuo tada gynėjas nuolat atstovavo Lietuvai iki pat traumos.
Ironiška, bet kol kas paskutinį kartą 19-uoju numeriu pažymėtus Lietuvos rinktinės marškinėlius V.Slavickas vilkėjo ant atsarginių suolo per Europos čempionato atrankos rungtynes su Serbija birželį būtent Belgrade. Būtent Rajko Mitičiaus stadione, kuriame liepą lūžo koja.
Tikisi ketvirtojo aukso
Ne visiems po tokių rimtų traumų pavyksta grįžti į sportą.
Panašios traumos gydymas užtruko Dariui Maciulevičiui, tuo metu žaidusiam Vladikaukazo „Alanijoje“.
Prieš penkerius metus atvirą kojos lūžį patyrė „Trakų“ žaidėjas Lukas Kochanauskas. Kai jis pasveiko, rungtyniauti trukdė į koją įstatyta metalinė plokštelė, todėl ją reikėjo išimti.
Kai nuėmus gipsą futbolininkas galų gale pradėjo žaisti, po vieno susidūrimo koja vėl lūžo.
„Kol kas iš tų, kurie sugrįžo po tokios traumos, aplenkiau visus. Nereikėtų skubėti, bet esu nekantrus.
Man skaudės, bet vis tiek lįsiu, – pečiais gūžtelėjo V.Slavickas. – Aišku, reikėtų dar poros mėnesių sportinei formai pasiekti.
Bet niekada nežinai, kada ateis tas lengvumas. Kasdien tikiesi, kad bus geriau. Ir yra geriau.“
Pirmosios oficialios rungtynės „Sūduvos“ laukia vasario 29-ąją Vilniuje, kur dėl LFF Supertaurės Marijampolės komanda kovos su „Žalgiriu“.
2020-ųjų Lietuvos futbolo A lygos sezonas prasidės kovo 7 dieną. „Sūduva“ gins čempiono titulą, kurį iškovojo trejus metus iš eilės.
Trauma^Instantsugrįžimas
Rodyti daugiau žymių

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.