„Vaikystėje ir futbolo kamuolį kieme spardydavau“, – kaltai nusišypso.
Tačiau dabar kasdienės kelionės Kaunas-Vilnius-Kaunas atima per daug laiko, tad laisvalaikį vienas svarbiausių šalies futbolo žmonių skiria šeimai. To laisvalaikio – ne tiek ir daug, nes suvaldyti milžinišką ūkį reikia pastangų. Ir laiko.
Į LFF generalinio sekretoriaus kėdę E.Stankevičius sėdo prieš metus, prieš tai porą metų apšilęs kojas federacijoje.
Sporto vadybos bakalauro ir magistro diplomus tuometėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje (dabar – Lietuvos sporto universitetas) apgynęs kaunietis, didžiąją karjeros dalį praleido krepšinyje, nuo kurio realijų nenutolo, bet dabar visas savo jėgas skiria futbolui.
O jėgų ir nervų tam reikia neišmatuojamai daug, nes atsikratyti svetimų skolų ir pakeisti įsisenėjusią tvarką nėra lengva.
„Bet stengiamės, nors ir sulaukiame pasipriešinimo. Visos naujovės to pasipriešinimo sulaukia, tačiau reikia judėti pirmyn“, – įsitikinęs E.Stankevičius.
– Metai LFF generalinio sekretoriaus kėdėje – daug ar mažai nuveikti ką nors reikšminga? – paklausiau E.Stankevičiaus.
– Ir daug, ir mažai. Pirmaisiais mėnesiais šiame poste bandžiau suvokti realią situaciją.
Juokauju, kad dar ir dabar iš penkių skambučių du ar trys būna dėl pinigų: išieškojimo ar skolų mokėjimo grafiko sudarymo. Kaip gali kalbėti apie realų darbą, kai slegia skolos iš praeities?
Bet susidėliojome atsiskaitymų planą ir dirbame. Manau, kad šių metų biudžetą jau suvaldysime. Kitais metais pasistengsime atiduoti kuo daugiau, o gal ir visas skolas, kad organizacija pagaliau pradėtų normaliai funkcionuoti.
Vis dar niekaip nesuprantu, kaip kasmet turėdamas 8-9 milijonus eurų pajamų, gali būti kam nors skolingas?
– Tai kiek tų skolų?
– Finansinius metus pradėjome su daugiau kaip 1 milijonu eurų skolų.
Be to, dar yra Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) mokestinio patikrinimo aktas už 2013-2016 metus, kuriame galutinė prievolės suma gali siekti 1,4 mln. eurų. Šiuo metu Federacija yra pateikusi skundą centrinei VMI dėl Kauno apskrities VMI surašyto mokestinio patikrinimo akto.
Siekis buvo pasirašyti taikos sutartį bent iki metų pabaigos, tačiau procedūros užtruko ilgiau nei tikėjomės, todėl kol kas nežinome aiškios VMI pozicijos ir labai sunku numatyti kokia bus galutinė suma.
– Kaip apskritai vyksta tas skolų atsikratymas? Atsisėdate ir skaičiuojate: čia truputį apkarpysime, čia – diržus susiveršime?
– Privalėjome griežtai įvertinti situaciją ir atsisakyti kai kurių renginių. Atidžiai stebime ir prižiūrime biudžetą, o tokios kontrolės anksčiau stigo.
Kiekvieno ketvirčio ataskaitas pristatome Vykdomojo komiteto nariams: matome skaičius, matome, kur biudžetas viršijimas ar nepanaudojamas.
Privalai ko nors atsisakyti, kad situacija pasikeistų. Tad taip, dabar įjungtas taupymo režimas.
– Kalbėdami apie Lietuvos futbolą, dažniausiai galvoje turime didžiausią mūsų viltį ir skausmą – Nacionalinę vyrų rinktinę, kurios rezultatai nedžiugina ir šiame „Euro 2020“ atrankos cikle – 1 lygiosios ir 6 pralaimėjimai. Ko reikia, kad futbolo rinktinė atsigautų ir ar apskritai tai yra įmanoma?
– Suprantame, kad rezultatai ne tokie, kokių norėtume patys ir visa futbolo bendruomenė, bet artimiausiais metais tų rezultatų nebus.
Galime sužaisti vienas kitas neblogas rungtynes, kaip, pavyzdžiui, su Serbija – futbolas buvo pakankamai gražus, rungtynės gana gero lygio, komanda kovojo, bet, deja, nei taško, nei pergalės neiškovojome.
Tačiau pragiedrulių matyti. Tas pat su U21 ar U19 rinktinėmis. Būna ir skaudžių pralaimėjimų, bet pasitaiko ir teigiamų rezultatų.
Pagaliau atsirado jaunimo integracija į vyrų rinktinę – ir toliau to sieksime.
Rinktinės treneris Valdas Urbonas su visu trenerių kolektyvų suformavo aiškų rinktinės darbo braižą, komandoje pagaliau jaučiasi tvarka ir kieta trenerio ranka.
Suprantame, kad, kalbėdami apie nacionalinės rinktinės rezultatus, pradėti turime ne nuo šios komandos, o nuo apačios: vaikams suteikti sąlygas sportuoti, kad atsirastų dengti maniežai, standartinio dydžio aikštynai.
Futbolo akademijos pradėjo dirbti su „Anderlecht“ programa, sudarėme bendradarbiavimo sutartį su techniniu direktoriumi ir federacijoje, ir visose akademijose. Kai visuma pradės sklandžiai veikti, tada pagaliau galėsime reikalauti ir vyrų rinktinės rezultatų.
– Vienu kertinių LFF ilgalaikės strategijos akmenų laikote „Anderlecht“ programą jaunimui. Kas tai per programa ir kaip ji turėtų padėti Lietuvos futbolui išlipti iš duobės?
– „Anderlecht“ programoje dabar dalyvauja 18 geriausių šalies futbolo akademijų.
Be to, turime dar vieną pakankamai aukšto lygmens akademiją – Utenos „Utenį“. Tik ji daug metų dirba su Aurelijaus Skarbaliaus sistema.
Dabar nuolat stebime pagal „Anderlecht“ programą dirbančias akademijas: jų treniruotes, mūsų specialistai važiuoja į tas akademijas, vertina, kaip treneriams sekasi įsisavinti šią programą, ko jie dar nesupranta, kokie programos privalumai ir trūkumai.
Dalyvaujantieji šioje programoje privalo kalbėti angliškai, nes didžioji dalis treniruočių, visi seminarai vyksta anglų kalba. Šią savaitę į „Anderlecht“ akademiją Briuselyje vyks techniniai direktoriai, prieš tai ten lankėsi treneriai.
Dauguma akademijų iki šiol neturėjo techninio direktoriaus. Suprantame, kad ši pareigybė – papildoma finansinė našta, todėl Federacija iš dalies kompensuoja sąnaudas, susijusias su techninio direktoriaus išlaikymu akademijose.
Patys irgi sukūrėme techninį departamentą, kuriame jau dirba jaunimo rinktinių treneriai.
Federacija ir anksčiau turėjo techninį direktorių, tik jo funkcijos federacijoje buvo neaiškios.
Nesakau, kad direktoriumi pasisamdėme belgą ir dabar visi tai jau suprantame. Bet siekiame, kad Patrickas De Wilde būtų ta kertinė figūra, kuri padėtų suvokti, ką tas techninis direktorius turi daryti.
– Diegdami „Anderlecht“ programą sulaukėte nemenko pasipriešinimo. Kodėl?
– Ši programa yra įrankis treneriams, bet daug kas tikėjosi, kad viskas bus sukramtyta ir patiems nereikės nieko daryti. Nieko panašaus. Treneriams reikia įdėti tikrai daug darbo, laikytis naujų reikalavimų.
Pavyzdžiui, tapo privaloma filmuoti treniruotes, parašyti raportą apie jas, pildyti žaidėjo profilį. Kai kuriems treneriams tai nepatinka, nes reikia išmanyti šiuolaikines technologijas, išmokti teisingai pildyti reikalingas formas, raportus.
Kitas pasipriešinimas kilo iš biudžetinių įstaigų, kai priimtas sprendimas, kad biudžetinių įstaigų komandos nebedalyvaus elitiniuose čempionatuose.
Dabar blogiausia padėtis Klaipėdoje. Šio uostamiesčio futbolo mokyklos auklėtiniai greičiausiai nedalyvaus elitinėje futbolo lygoje, nes struktūra nepasikeitė.
Buvo duotas pereinamasis laikotarpis, bet, deja, Klaipėdos futbolo mokykla liko biudžetinė.
– Kuo blogai biudžetinės mokyklos?
– Mes – už privačias akademijas, nes ten darbo kokybė kitokia nei biudžetinėse įstaigose.
Atsisakėme rezultatų skaičiavimo ir turnyrinių lentelių iki tam tikros amžiaus kategorijos – U13. Tai yra – iki to momento, kol nėra žaidžiama 11 prieš 11, nes orientuojamės į individualų žaidėjų meistriškumą, ne į komandinius rezultatus.
Visi atsimins, jei koks nors žaidėjas išaugs iki tam tikro lygmens, o ne kurios nors komandos rezultatus.
Dėl šios permainos nukenčia biudžetinės įstaigos trenerio atlyginimas, nes nesant rezultato, automatiškai mažėja darbo įvertinimo koeficientas. Privačiose akademijose jau seniai taikomi kiti skatinimo būdai.
Diegdami „Anderlecht“ programą, pasisakysime už futbolą 5x5 ir 8x8, nors iki šiol buvo žaidžiamas 7x7 ar 9x9.
Manau, kad dėl to irgi sulauksime pasipriešinimo, bet neabejoju, kad šios permainos taip pat bus naudingos Lietuvos futbolui, mat treniruotės bus intensyvesnės. Dėl to vaikai turėtų tapti techniškesni, bus labiau ugdomas individualus meistriškumas.
– LFF techniniu direktoriumi paskirtas belgas P.De Wilde. Kokios konkrečiai jo funkcijos?
– Pirmiausia – darbas su jaunimo rinktinių treneriais. Pradedant U15, baigiant U21 rinktinėmis. Drauge su vyrų rinktinės treneriu jie kuria bendrą strategiją.
Techninis direktorius atsakingas už visų trenerių paskyrimą – anksčiau to nebuvo. Be to, P.De Wilde atsakingas už kasdienę veiklą tose rinktinėse, pavyzdžiui, stovyklas, turnyrus.
Kita šio specialisto darbo sritis – trenerių rengimas. Turime Trenerių rengimo asociaciją, kuriai irgi reikia pagalbos – norime, kad P.De Wilde užduotų toną.
Kviečiamės lektorius iš užsienio, pavyzdžiui, Belgijos, Ispanijos, nes norime įvertinti, kad mūsų trenerių rengimo kursai yra kokybiški, ar vis dėlto turėtume pasitempti.
Ir, žinoma, P.De Wilde atsakingas už techninio departamento darbą – su treneriais kuria bendrą strategiją, bando pritaikyti „Anderlecht“ programą.
– Ar užsienio lektoriai supranta Lietuvos futbolo realijas?
– Norisi kviesti tokius, kurie suprastų, kurie dirbo panašios kultūros šalyse. P.De Wilde matė ir aukščiausio lygmens, ir mažiau išsivysčiusių šalių futbolo.
Norisi rasti aukso vidurį tarp aukščiausio ir žemesnio išsivystymo futbolo šalių – pritaikyti tai, kas mūsų rinkai yra tinkama.
Tas pat su „Anderlecht“ programa. Jei šią programą tik nukopijuosime nuo belgų, ji neveiks, nes mūsų žaidėjai fiziškai kitokie nei belgai, jie propaguoja kitą žaidimo stilių. Šią programą turime pritaikyti būtent Lietuvos futbolui.
– Ką turite galvoje, sakydamas, kad lietuviai žaidėjai yra fiziškai kitokie nei belgai? Juk ir vieni, ir kiti taip pat bėga ar kilnoja štangas.
– Kai pradėjome dirbti su „Anderlecht“ programa, pastebėjome, kad mūsų treniruočių intensyvumas nepakankamas, lyginant su tuo, ką to paties amžiaus vaikai daro per treniruotes Belgijoje.
Mūsų vaikai dar buvo įpratę per treniruotes šnekėtis, daryti kelių minučių vandens pertraukėles. Belgijoje per treniruotes dirbama, o ne užsiimama pašaliniais reikalais.
Stipriai atsiliekame ir techniniais įgūdžiais. „Anderlecht“ individualų meistriškumą itin stipriai akcentuoja.
– Tris kartus padidinote finansavimą šalies apskritims. Ką tai reiškia ir kaip tai turėtų atsiliepti šalies futbolui?
– Anksčiau visiems renginiams neužtekdavo finansavimo. Jau turime masinio futbolo koordinatorius. Esame masiškiausia sporto šaka Lietuvoje – 49 tūkstančiai žmonių sportuoja futbolą. 7 tūkstančiai jų – merginos ir moterys. 29 tūkstančiai yra jaunimas.
UEFA tyrimai irgi rodo, kad pagal masiškumą Lietuvoje esame pirmi.
– Lengvaatlečiai apie save turbūt pasakytų tą patį.
– Duomenis renkame pagal konkrečią sistemą, kurioje registruojami žaidžiantieji futbolą.
Anksčiau buvo pildomos lentelės ar paraiškos ir tokių žaidžiančiųjų galėdavai priskaičiuoti be galo daug. Dabar nebėra dvigubų standartų, tad tiksliai žinome, kiek žmonių žaidžia futbolą.
Esame masiškiausia sporto šaka, bet kai iš 5x5, 7x7, 9x9 futbolo pereinama prie didžiojo, nubyra daugiausia žaidėjų. Pagal „Anderlecht“ programą pereisime prie 5x5 ir 8x8 futbolo, tad labai tikimės, kad vėliau nubyrės mažiau žaidėjų, nes jie taps individualiai stipresni. Be to, ilgiau galės žaisti ne didįjį futbolą.
Kai pereinama prie didžiojo futbolo, visoje Europoje yra žaidėjų nubyrėjimo. Vaikai arba renkasi kitas sporto šakas, arba iš viso liaunasi sportuoti. Mažesniuose miesteliuose pilna atvejų, kai tiesiog nesusidaro didžiojo futbolo grupė.
Taip dingsta dalis talentų, nors jie galėtų siekti aukštumų. Dėl šios priežasties apskrityse atsirado masinio futbolo koordinatoriai apskrityse.
Be to, apskritims pavedėme rengti veteranų ar vietinius čempionatus. Gal tokiuose masiniuose renginiuose sužibės vienas kitas talentas, kuris vėliau taps futbolo profesionalu.
Mūsų problema ta, kad Lietuvoje futbolas kol kas yra sezoninis žaidimas, be to, nėra tinkamos infrastruktūros jį žaisti. Pavyzdžiui, mokyklos vis dar skeptiškai žiūri į salės futbolą, nes bijo, kad išdaužys langus, lempas ir panašiai.
– Bet juk gali išdaužyti?
– Taip, gali, bet yra priemonių nuo to apsisaugoti. Pavyzdžiui, tinklai. Christiano Ronaldo karjerą pradėjo kaip salės futbolo žaidėjas. Jis užaugo salėje ir tik tada perėjo į didįjį futbolą.
Lietuvos klimato sąlygomis salės futbolas mums tinkamas. Kol nėra geros infrastruktūros futbolą žaisti ir žiemą, galime jį žaisti salėje, rengti salės futbolo čempionatus.
– 2020 metais Lietuvoje vyks vienas didžiausių mūsų šalies istorijoje sporto renginių – pasaulio salės futbolo („Futsal“) čempionatas. Kuo reikšmingas Lietuvai šis čempionatas ir ko dar trūksta, kad jis būtų surengtas idealiai?
– Tai pirmas kartas Lietuvos sporto istorijoje, kai komandinė sporto šaka rengs pasaulio čempionato finalo turnyrą. Kol kas dauguma lietuvių nesupranta, kas tas „Futsal“ ir kokią pridėtinę vertę suteikia FIFA ženklas.
„Eurobasket 2011“ buvo nerealus renginys, bet FIFA renginys yra neišmatuojamas laimėjimas. Po 24 metų šis renginys grįžta į Europą ir jis vyks Lietuvoje.
Po „Eurobasket“ turime gerą infrastruktūrą – čempionatas vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Iš organizacinės pusės tikrai viskas bus padaryta sklandžiai.
Dėl to nekyla abejonių, nes jau turime patirties rengdami didelius renginius – U17 mergaičių turnyrą pernai, U19 vaikinų Europos čempionatą 2013 m. Nuolat rengiame ir UEFA bei FIFA atrankos varžybas, kurioms irgi taikomi tam tikri reikalavimai.
Siekiame turėti generalinę repeticiją prieš čempionatą, tad labai norėtume į Vilnių pritraukti Europos „Futsal“ čempionų lygos finalo ketvertą kitais metais. Gruodį paaiškės, ar gausime šią teisę – dėl jos varžomės su Dubajumi ir Šanchajumi.
Nerimą kol kas kelia mūsų nacionalinės „Futsal“ rinktinės žaidėjų pajėgumas. Šiandien šie žaidėjai Lietuvoje nėra profesionalai, nes buvo įprasta salės futbolą žaisti tik žiemą, o atšilus orams grįžti į didįjį futbolą A, I ar II lygos klubuose.
Bandome keisti šį modelį. Nusprendėme turėti vieną centrą, kuriame visą vasarą treniravosi rinktinės branduolys arba jaunimas, kada nors galbūt priaugsiantis iki vyrų rinktinės.
Žaidėjai sako, kad jaučia naudą to, kad treniravosi ne lauke, o visą laiką dirbo salėse.
Federacija įgyvendino „Vyčio“ projektą. Praėjusią savaitę nuskambėjo, kad „Vytį“ paliko visi brazilai, bet viena mūsų strateginių krypčių ir buvo, kad „Vyčio“ komandos pagrindu bus formuojama Lietuvos rinktinė.
Tai reiškia, kad rinktinės pagrindo žaidėjai žais „Vytyje“, kasdien treniruosis kartu, o sezono metu sieksime visus Lietuvoje žaidžiančius rinktinės žaidėjus kartą per savaitę surinkti bendroms treniruotėms.
Suprantame, kad pasaulio „Futsal“ kontekste esame nykštukinė šalis, tad norime pasirodyti, kiek įmanoma garbingiau.
Be to, nė viena arena dabar neturi tinkamo parketo salės futbolui. Kalbamės apie tai, kaip įsigyti tris ar keturis „Futsal“ parketo komplektus, kad po čempionato jis liktų miestams ir mūsų „Futsal“ klubai toliau galėtų sportuoti ant tinkamos dangos.
– 11 metų praleidote krepšinyje – dirbote Kauno „Atleto“ klube, Kauno krepšinio mokykloje „Tornado“, Kauno rajono moterų krepšinio komandoje „Sirenos“, krepšinio portale basketnews.lt. 2014–2016 metais buvote Lietuvos krepšinio lygos projektų vadovas. Ar krepšinio ir futbolo vadyba labai skiriasi?
– Iš vadybos pusės panašu, nes vis tiek tai yra sporto verslas. Visiškai skiriasi visuomenės požiūris į sporto šakas ir bendruomenės.
Pati organizacija ir vadybos procesas krepšinyje žymiai toliau pažengęs. Futbole daug metų nebuvo mąstoma, kaip papildomai užsidirbti, pritraukti investicijų.
Pavyzdžiui, Lietuvos krepšinio lyga (LKL) jau yra komercinis projektas, turintis savo rėmėjų būrį. Lietuvos futbolo A lyga – visai kitokia, tad norėtųsi, kad ji pasiektų bent tokį lygį kaip šiandienė LKL.
Tačiau futbolo ūkis yra gerokai didesnis nei krepšinio ir pati organizacija gerokai didesnė. Mes turime vaikus, veteranus, salės, paplūdimio futbolą, įvairių moterų projektų, Trenerių asociaciją, Trenerių rengimo asociaciją, Teisėjų asociaciją.
– Pats žaidžiate futbolą ar krepšinį?
– Dabar nei to, nei to. Norėčiau tam rasti laiko, bet daug laiko praleidžiu kelyje, o likusias vieną kitą valandą noriu praleisti su vaikais, tad sportuoti nebespėju.
– O jūsų vaikai kokias sporto šakas pasirinko?
– 7 metų Tėja dabar lanko tenisą, o 3 metų Justas dar per mažas lankyti treniruotes. Bet kitą vasarą, matyt, jau leisime ir į futbolą, ir į krepšinį.
