Gerą dešimtmetį po truputį bedugnėn slystantį šalies futbolą naujoji LFF vadovybė gelbėti nusprendė sėkmingai Belgijoje gyvuojančia ir rezultatus rodančia Briuselio „Anderlecht“ futbolo klubo jaunimo ugdymo programa.
Ir visus galimus programos įgyvendinimo svertus buvo nutarta į rankas atiduoti 55-erių buvusiam Belgijos futbolininkui, treneriui ir futbolo vadybos specialistui P.De Wilde.
„Patrickas dabar atsakingas už vaikų ugdymo koordinavimą ir artimai dirbs su „Anderlecht“ programos vadovais. Taip pat naujasis LFF Techninis direktorius atsakys už rinktinės trenerių formavimą ir programas, bendradarbiaus su nacionalinės rinktinės treneriu“, – trejų metų sutarties su belgu gaires nubrėžė LFF prezidentas Tomas Danilevičius.
Kinijoje, Tunise, Alžyre, Vengrijoje, Saudo Arabijoje, Kinijoje, Irane ir Ukrainoje ne tik klubus treniravęs, tačiau strategijas kūręs futbolo specialistas nuo rugpjūčio pirmosios tapo trečiuoju žmogumi Lietuvos futbolo federacijoje po prezidento T.Danilevičiaus ir generalinio sekretoriaus Edgaro Stankevičiaus.
Buvo „Ajax“ programa
Tai jau ne pirmasis kartas, kai yrančią Lietuvos futbolo tvirtovę bandoma gelbėti užsienio klubų sukurta treniruočių metodika.
Prieš penketą metų LFF buvo nupirkusi Amsterdamo „Ajax“ akademijos treniruočių platformą, ją siūlė nemokamai įsidiegti visoms norinčioms mūsų futbolo mokykloms, tačiau ja labiau naudojosi mūsų treneriai, siekę UEFA licencijų.
Sutarė dėl įgyvendinimo
„Anderlecht“ klubo sistema ne vien tik Lietuvą vilioja savo rezultatais: ji leido atrasti tokias žvaigždes kaip Romelas Lukaku, Vincentas Kompany, Driesas Mertensas ar Michy Batshuayi. Visi jie – belgiškos futbolo programos „produktai“, sužibėję praėjusiame pasaulio futbolo čempionate.
Šiemet žiemą „Anderlecht“ akademijos direktorius Jeanas Kindermansas pristatė sėkmę atnešusią programą Lietuvos futbolo treneriams ir galiausiai sukirtus rankomis LFF ją nusipirko – dabar ją siekia įgyvendinti net 18 šalies futbolo akademijų.
Vienas pagrindinių šios programos akcentų tapo galimybė interaktyvių treniruočių valdymo įrankių pagalba stebėti vaikų treniruočių procesą, o su suteikta platforma treneriams leidžia kontroliuoti ir planuoti treniruočių darbą.
Jaunimo ugdymo programa skirta 6–18 metų amžiaus jauniesiems futbolininkams.
„Tie trys artimiausi metai bus labai svarbūs Lietuvos futbolui, atsižvelgiant į projektą: tikslas yra užauginti Lietuvos futbolo žaidėją pagal geresnę nei buvo ugdymo sistemą“, – neslėpė belgas.
Tačiau kalbėdamas apie Lietuvos futbolą ir ateities įvykius, P.De Wilde prašė neskubinti įvykių.
„Aš visų pirma esu Lietuvoje tam, kad kalbėčiau apie futbolą. Apie tai, kas nelabai suprantama lietuviams. Ir šiuo atveju ne manęs reikia klausti, kodėl taip yra“, – stebėdamas per langą tuščią LFF stadioną kalbėjo naujasis Federacijos techninis direktorius. Bet ir šiuose žodžiuose buvo galima daugiau išgirsti ryžto nei pesimizmo.
– Kokie yra pirmieji jūsų žingsniai Lietuvoje, galvojant apie „Ancderlecht“ programą ir mūsų futbolą apskritai?, – lrytas.lt paklausė P.De Wilde.
– Suprantu, kad keistai skamba, bet Lietuvos futbolas privalo ne tik atsinaujinti, surasti galimybių tai padaryti, bet paprasčiausiai išeiti iš komforto zonos.
Taip, negali sakyti, kad Lietuvoje futbolas „nedirba“, nieko nevyksta, tačiau atidžiau pasižiūrėjus tu pamatai – visi lyg ir juda, dirba, tačiau apskritai nėra to vieningo darbo, kuris būtinas kelti lygį.
Šiuo atveju, mano pirmoji užduotis, kurią sau nusibrėžiau – padaryti taip, kad visos Lietuvos futbolo grandys tarpusavyje kalbėtųsi, tarpusavyje bendrautų.
Jei nėra patirties dalinimosi, pokalbių ar siūlymų – nėra ir argumentų „už“ ir „prieš“, tuomet ir nėra judėjimo. Tai yra pirmasis žingsnis, o jau po to reikia eiti ir prie kitų Lietuvos futbolui svarbių reikalų.
– Sakysime, tas kalbėjimasis atsiras. O kas toliau?
– Kai jau atsiranda noras bendrauti, tuomet jau pati futbolo bendruomenė turės pasižiūrėti vieni kitiems į akis: planuojamas visų pusių susitikimas – tiek moterų futbolo atstovų, tiek šalies futbolo akademijų vadovų, tiek ir Lietuvos futbolo rinktinės trenerių.
Ten vietos atsiras ir „Anderlecht“ programai, kuri privalo būti iš esmės kertine dalimi, galvojant apie Lietuvos futbolo ateitį.
– Kalbame apie „Anderlecht“ programą. Pripažinkite, kad tą programą turintis belgų klubas nėra labai garsus ar pastaruoju metu Europoje laimėjęs begalę titulų. Gal galite pasakyti, kodėl ir kuo Briuselio ekipos parengta programa yra geresnė už, sakysime, „Barcelona“ ar Madrido „Real“ vaikų rengimo programas?
– Na, kodėl buvo pasirinkta būtent „Anderlecht“ programa, šito visų pirma reikia klausti šalies futbolo vadovų.
Sakysime, šią programą yra kur kas patogiau integruoti į Lietuvos futbolą nei kitas.
Jūs kalbate apie „Barcelona“ ar „Real“, tačiau toje pačioje Ispanijoje yra ne tik šios galingos komandos, bet ir nedideli klubai, kurie ugdo vaikus pagal savo strategiją ir todėl taip pat atsiranda žvaigždės. Paimkime Vigo, Valenciją ar kitas ekipas.
Nereikia visą laiką žiūrėti į tuos žvaigždinius klubus, kurie gal net ir ne visada gali daug dėmesio skirti vaikų futbolui. Ar dar paprasčiau pasakius – kas bus, jei galvosime, kad vieno klubo programa yra universali ir geriausia? Visas pasaulis žais pagal vieną kurpalių?
Sakysime, „Barcelona“ turi savo stilių „tiki-taka“. Bet tai nereiškia, kad jis tinka bet kam. Mes čia ir dabar savęs galime paklausti, o Lietuvai tinka ta programa „tiki-taka“? Ir apskritai, kokį futbolą žaidžia Lietuvos žaidėjai?
Šiuo atveju, reikia gerai pagalvoti, kokia kryptimi remiantis verta eiti į priekį.
Kaip pavyzdys: Nyderlandai ir Belgija nėra didelės šalys, bet ir jos nutarė, jog futbolas turi eiti skirtingais keliais: olandai didžiausią dėmesį skiria žaidėjų technikai, o belgai, kaip Vokietijos kaimynai, prie to dar pridėjo ir fizinį pasirengimą.
Net ir geriausiais laikas Edgaras Jankauskas, Tomas Danilevičius ar kitos jūsų žvaigždės nežaidė „tiki-taka“ futbolo.
Viskas buvo pas jus paremta fiziniais žaidėjų duomenimis. Visi jie buvo kovotojais aikštėje, kurie bandė savo jėga palaužti varžovus – ir tikrai nebuvo jokio „tiki-taka“.
– Tokį Lietuvos futbolą mes turime ir dabar?
– Tai buvo anų laikų futbolas, kuriame dominavo tik fizinis pasirengimas. Dabar pasaulio futbolo vėjai atnešė ne tik šį elementą, bet ir techniką, tačiau lietuviai ir toliau didesnį dėmesį skiria fiziniam pasirengimui.
– Kaip aiškiai galima sudėlioti diegiamos „Anderlecht“ programos esmę ir svarbą Lietuvos futbolui?
– Visų pirma, reikia pasakyti, kad nėra aklo „Anderlecht“ vaikų rengimo programos įdiegimo Lietuvoje. Taip nebuvo, kad žodis-žodin nusikopijuota ir bandoma daryti viską taip pat, kaip ir Belgijoje.
Tai tik idėja ir vizija, kaip turi būti, kaip reikia rengti jaunuosius futbolininkus, o jau čia tos programos griaučiai dėliojami pagal lietuvišką futbolo situaciją.
Juk reikia suprasti, kur mes ir kas mes esame. Jei Belgijoje viskas labiau paremta technika, Lietuvoje turi būti žiūrima ir į fizinį pasirengimą, ir į strateginį mąstymą.
Ši programa turi labai daug kelių – ji nėra vienas didelis greitkelis. Svarbiausia, kad visi įsisąmonintų, jog tai nėra greitų rezultatų programa – po įdiegimo Belgijoje, pirmųjų kažkokių nedidelių laimėjimų buvo sulaukta tik po penkerių metų. O Belgijos nacionalinės rinktinės kilimas padedant „Anderlecht“ programai trūko nei mažai nei daug – dešimt metų.
– Kiek yra šansų, kad ši „Anderlecht“ programa galiausiai prigis Lietuvoje ir šalis pamatys naudą – nacionalinė ekipa turės puikių futbolininkų, galinčių konkuruoti tarptautinėje arenoje? Neužmirškime, kad Lietuvoje viską užgožia krepšinis.
– Na, pasaulyje sporto šaka numeris vienas vis dėlto yra futbolas. Ir tai yra aiški žinia. Ar aš jums galiu pasakyti, turės ta programa pasisekimą ar neturės?
Aš galiu tik paaiškinti vieną – reikia kasdien dirbti. Suprantate, jei tu sieki, kasdien sunkiai ir rimtai dirbi, tuomet tu pasieksi tikslą.
Kito varianto, kad pasiteisintų sumanymas, aš nežinau. Šiuo atveju, didžiausia atsakomybė programoje krenta ant trenerių, kurie turi turėti viziją bei tikėti, ką daro.
Mes galime turėti ir pačią geriausią programą, šūsnį popierių, ant kurių viskas sudėliota iki smulkmenų, tačiau jei treneris netikės, ką jis daro, nebus gero futbolininko. Nebus tų žaidėjų nei po metu, penkių, net ir po dešimtmečio.
Todėl ir kalbu apie tai, kad dabar visiems Lietuvos treneriams būtina išeiti iš tos komforto zonos, kurioje jie yra jau senokai ir pabandyti priimti naują viziją, naujus iššūkius. O aš su visa LFF būsime pasirengę padėti treneriams įveikti tuos iššūkius.
– Vis dėlto – kiek procentų duosite, kad Lietuvos futbolui ši programa bus naudinga?
– Kaip galima pasakyti, kad bus arba nebus naudos, ar koks procentas? Ar jūs galvojate, kad jei Guardiola ar Mourinho pastoviai treniruotėse sakydamas „stop“ dėl kiekvienos žaidėjų klaidos juos pavers geresniais, tai taip tikrai nebus.
Kalbėkime apie mokymą, apie mokymąsi. Tam ir yra programa – išmokome, einame toliau, padarėme – ir dar toliau žengiame.
Tačiau tai ne vienerių metų darbas. Tai kaip mokykla – iš pirmos klasės į antrąją, po to toliau į trečiąją ir taip toliau.
Na, vargu ar visi mokiniai iš pirmosios klasės sugebės peršokit tiesiai į aštuntą ir tuomet kyla aiškus klausimas: visi aštuntokai yra pasirengę visu šimtu procentų?
– Kalbama, kad šiai dienai sėkmingai įdiegti „Anderlecht“ programą gali sutrukdyti šalies trenerių neigiama pozicija į tokias programas. Ką apie tai galvojate?
– Gal lietuviai į save žiūri kiek kritiškai, tačiau aš asmeniškai vaikų futbolo trenerių atžvilgiu nusiteikęs labai pozityviai.
Aš nesakau, aj, jis šioks ar toks, negali parengti – esu čia tam, kad padėčiau bet kuriam iš Lietuvos trenerių siekti tikslų.
Dabar važinėju po Lietuvą, kalbuosi, pasakoju, siekiu pagelbėti treneriams jų nelengvame darbe, būnu trenerių licencijavimo metu. Kažkas blogai – iškart sakau, imame ir kartu sprendžiame klausimą.
– Jūsų mintys apie Lietuvos futbolo rinktinę? Ką galite pasakyti apie jau ilgokai nykiai žaidžiančia mūsų pagrindinę nacionalinę ekipą?
– Atleiskite, bet šiuo atveju aš negaliu kažką labai kalbėti, nes rinktinės rezultatai nėra mano darbas.
Aš esu Techninis federacijos direktorius, atsakingas už darbus su programomis ar bendradarbiavimą su UEFA ar FIFA. Dabar į mane neverta žiūrėti kaip į trenerį.
Lietuvos futbolo ekipos strategas yra horizontalioje situacijoje su manimi, tačiau jis labiau atsako už komandą ir jos rezultatus, o ne procesus aplink futbolą.
Nenoriu lįsti į pagrindinio šalies trenerio darbus, nes būtent jis yra pagrindinis žmogus, kuris rengia patiekalą, kuris vadinasi „rinktinė“.
