– Ne taip seniai sulaukei šeimos pagausėjimo. Ar tai prideda jėgų aikštėje?
– Šeima prideda ir jėgų ir emociškai. Gali būti nervingas, po treniruotės grįžti nepatenkintas, bet pamatai vaiko veidą – ir visas liūdesys praeina. Tai neapsakoma laimė. Vaikas man yra didžiausias pasaulio stebuklas.
– Ilgą laiką praleidai dėl traumos. Kas buvo nutikę, kiek truko reabilitacija? Ar nebejauti traumos pasekmių?
– Trauma užsitęsė, bet dabar įgavau sportinę formą, žaisti vis lengviau. Tikiuosi, kad viskas bus gerai. Reabilitacija trūko keturis mėnesius.
Rungtynėse su Panevėžiu spyriau į kamuolį, pataikiau varžovui į pėdą. Iš pradžių tyrimais nieko nerado. Pradėjau treniruotis, jaučiau skausmus. Padarė išsamesnius tyrimus ir pamatė, kad pėda lūžusi.
Tikrai daug laiko praleidau su savo kineziterapeutu. Ačiū jam, jis padėjo jam. Visa komanda, trenerių kolektyvas visada palaikė. Man buvo daug lengviau. Malonu, kad mane leidžia žaisti, pasitiki.
– Ar pastebėjai skirtumus tarp buvusio ir esamo rinktinės trenerio?
– Visi treneriai yra geri. Mano manymu, treneriui rinktinėje sunkiau, nes tu negali būti pastoviai, matyti žaidėjų pasiruošimo, sportinės formos. Vieni turi praktikos, kiti ne, nežinai kokios formos jie atvažiuoja, kažkas su trauma. Rinktinės treneris dėl to nukenčia. Treneriai visi, kas buvo rinktinėje, yra geri. Jei galima kažką kaltinti, tai mus – žaidėjus. Treneriai mus paruošia, išanalizuoja, pasako ką daryti, o tie žmonės, kurie gali kažką pakeisti, esame mes.
– Ar rinktinė, tavo nuomone, pastaruoju metu padarė žingsnį į priekį?
– Antrąjį kartą, kai žaidė su Liuksemburgu, rinktinė žaidė tikrai geriau. Žiūrėjau iš tribūnų ir tikrai džiaugiausi. Komanda parodė charakterį.
– Po nesėkmingų rungtynių netrūksta neigiamų komentarų internete. Ar kreipi į juos dėmesį?
– Stengiuosi neskaityti. Būna, kad permeti akimis. Bet man svarbesnė, įdomesnė trenerių, futbolo žmonių nuomonė. Jie nusimano ir gali patarti, gali priimti jų kritiką. Žmonės, kurie gal net nežaidė futbolo ir kažką parašo... Gal pyksta, kad jiems nepasisekė su futbolu.
– Ar tas negatyvas nenumuša noro važiuoti į rinktinę?
– Manau, kad kiekvienas žaidėjas visada važiuoja su dideliu noru ir nori pasirodyti. Mes stengiamės išspausti maksimumą, o kaip išeina... Kartais nepasiseka. Bet visiems malonu būti čia.
– Ko galime tikėtis iš rungtynių su Ukraina su Portugalija? Ar jos bus vienodos?
– Rungtynės nelygios rungtynėmis. Gali kartą stipriai pralaimėti, bet kitas rungtynes gali laimėti. Jei pajausime kamuolį, kad galime laimėti... Žaidi kaip leidžia priešininkas. Bet jei būsime disciplinuoti galime neleisti ir jiems žaisti.
– Kiek svarbus žiūrovų palaikymas ir tai, kad bus pilnas stadionas?
– Palaikymas vienas pagrindinių dalykų. Kai jauti, kad tribūnos skanduoja Lietuvos vardą yra malonu ir motyvacija didesnė.
– Daug kas kalba apie Cristiano Ronaldo. Žaidi jau ilgai, ar tau svarbu tokios pavardės?
– Portugalijoje yra daug aukšto lygio žaidėjų, nereikia koncentruotis į vieną Ronaldo. Pavyzdžiui, Liuksemburgo komandoje nėra garsių pavardžių, bet jie žaidžia kaip komanda. Lygiai taip pat kaip su Liuksemburgu, taip ir su portugalais reikia kovoti.
– Bet jaudulys prieš tokius varžovus didesnis?
– Žaidžiant už rinktinę man ir išėjus žaisti su Latvija pulsas būna gal 200. Tu atstovauji Lietuvai, tas jaudulys yra kiekvienose rungtynėse.
– Kaip jautiesi žaisdamas „Kauno Žalgirio“ komandoje? Kokius tikslus turite, kaip sekasi juos įgyvendinti?
– Negalvojau kad „Kauno Žalgiryje“ bus viskas taip gerai. Ta komanda anksčiau dažniausiai kovojo dėl išlikimo. Bet visos sąlygos geros, turime aikštę, bazę. Tikrai malonu, viskuo esame aprūpinti, belieka siekti pergalių. Esame išsikėlę aukštus tikslus, kol kas viskas išeina gerai. Bet nereikia atsipalaiduoti, užmigti ant laurų. Visada žaidžiame dėl titulų, kad iškovoti kuo aukštesnę vietą. Stengiamės patekti į Europos turnyrus.
